Dauguma iš mūsų dar prisimena panašius šūkius apie „vienintelę partiją“ ir „visą valdžią taryboms“. Bet, jei, anot mero R. Malinausko, LSA jau ne politinis darinys, tai tada kas ji? Taip išeitų, kad merai nėra politikai?

Tai reiškia, kad politinės doktrinos, kurios turėtų būti atstovaujamos ne tik parlamentiniu, bet ir savivaldybės lygmeniu jau susiniveliavo, nes kaip pasakė R. Malinauskas, šūkis „Vienintelė partija – Lietuvos savivalda“ jau įgyvendintas.

Ko gero, daug kas į tokius savivaldybininkų šūkaliojimus nekreipia dėmesio. Nuo seno žmonėms savivaldybių politika asocijuojasi su komunaliniais vietos reikalais. Manau, nereikėtų apsigauti, nes daugelis įstatymų, politinių idėjų ar ideologinių nuostatų sunkiai įgyvendinamos be savivaldybių dalyvavimo.

Tai klausimai, susiję su socialine, šeimos, bendruomenių, švietimo, kultūros politika. Tai politinės veiklos dalys, kurias savivaldybių politikai puikiai naudoja jų pačių ir jų atstovaujamų politinių partijų siekiams įgyvendinti.

Jei paanalizuotume kai kurių merų elgesį pastaruoju metu, tai yra prieš LSA suvažiavimą ir suvažiavimo metu, jau nesunkai galėtume įžvelgti tam tikrus simptomus ir užduoti sau klausimą, ar demonstruojama merų vienybė dėmesio nevertas įvykis, ar tai galėtų kažką reikšti?

Gal tai iš tikrųjų tam tikras Lietuvos demokratinės sistemos raidos etapas, po kurio tiesiogiai išrinkti merai į savo rankas nori perimti ne tik savivaldybių, bet Seimo kontrolę. Na, jeigu neperimti, tai daryti labai didelį poveikį ir palaipsniui įgyvendinti R. Malinausko idėją.

Daugeliui taip ir liko neaišku, kodėl LSA suvažiavime buvo pademonstruota tokia merų vienybė. Juk akivaizdu, kad asociacijos prezidentas savo reikalus tvarkė prisidengdamas atstovavimu asociacijai.

O ir apskritai, merai, ypatingai užsibuvę merų pozicijose, vertindami mažus ir didelius kolegų nusižengimus, demonstruoja šimtaprocentinę vienybę ir vienas kito palaikymą nepriklausomai nuo politinės partijos, turėtų kelti ne tik daug klausimų, bet ir susirūpinimą.

Tad kodėl tik keli TS-LKD merai ir į suvažiavimą deleguoti savivaldybių tarybų nariai pritarė Vilniaus miesto tarybos TS-LKD frakcijos atstovų pateiktai rezoliucijai dėl nepasitikėjimo LSA prezidentu R. Malinausku? Rezoliucijai buvo pritaręs ir TS-LKD prezidiumas.

Rezoliucijai pritarė ir žadėjo ją palaikyti Liberalų sąjūdžio vadovai. Tačiau liberalus atstovaujantys savivaldybių merai partijos vadovų raginimo kažkodėl neišgirdo. Kitos partijos net nebandė nieko daryti, nors logiškai socialdemokratai pirmieji turėjo palaikyti rezoliuciją.

Atsižvelgiant į praėjusius savivaldybių merų ir savivaldybių tarybų rinkimus, jiems, o ne kam kitam turėtų priklausyti politiškai svarbi LSA prezidento pozicija. Galima manyti, kad socialdemokratų partijos vadovai nusprendė nerizikuoti ir tokiu būdu išvengti dar vieno R. Malinausko „antausio“.

Tad kodėl merai tapo tokie nepaklusnūs savo partijoms ir rizikuodami savo politine reputacija pilnai pasidavė R. Malinausko įtakai? Nemažai atsakymų galima surasti prieš kelias dienas spausdintame A. Tapino straipsnyje „Įskųs, kaip Dievą myliu, įskųs“. Tai paprasčiausia baimė ko nors netekti. O užsitraukti R. Malinausko nemalonę labai paprasta.

Visas „demokratinis“ LSA valdymo principas užprogramuotas LSA įstatuose, kurių naująją redakciją 2007 metais priėmė LSA suvažiavimas, o įstatų rengimą kontroliavo pats asociacijos prezidentas R. Malinauskas. Vien punktas apie „demokratiškus“ asociacijos prezidento rinkimus daug ką pasako: „4.11 Asociacijos prezidentas ir viceprezidentai renkami atviru balsavimu, dalyvaujančių Suvažiavime narių atstovų paprasta balsų dauguma.“

Taip „demokratiškai“ išrinkus prezidentą rinkimai į kitas LSA pareigybes vyksta susitarimų tarp merų principu – tu man, aš tau. Tai yra jeigu tu savo politinę grupę įtikinsi, kad į prezidento poziciją palaikytų mane, tai aš savo politinę grupę įtikinsiu, kad į prezidento pavaduotojo poziciją palaikytų tave.

Taip jau daugelį metų visi LSA sraigteliai „sukasi“ griežtai kontroliuojami vieno vado. Juk nieks nenori prarasti kad ir kuklesnės negu LSA prezidentas, savo įtakos ir pozicijos. Dalybos vyksta ne tik dėl asociacijos prezidento ir viceprezidentų pozicijų. Tokiose dalybose aktyviai dalyvauja ir kiti didesnę įtaką turintys merai.

Už tai, kad padėtų įtikinti savo partines interesų grupes dėl palaikymo aukštesnių vadovų, jie taip pat yra apdovanojami.

Labiausiai yra mėgstamos pozicijos, susijusios su patekimu į delegacijas, atstovaujančias Lietuvos savivaldybes Europos Sąjungos ir Europos savivaldybes atstovaujančiose struktūrose, pavyzdžiui, Europos savivaldybių ir regionų taryba, Europos Regionų komitetas ir taip toliau. Ne tokiems įtakingiems savivaldybių merams pasiūlomi LSA komitetų vadovų ar pavaduotojų postai.

Be to, manau, kad dauguma Lietuvos merų yra dėkingi ir gerbia R. Malinauską vien už tai, kad jam būnant „naujosios savivaldos“, tiksliau vienasmeniškai valdomos savivaldos flagmanu, bene pirmam Lietuvoje pavyko suformuoti pavyzdinę, nuo apačios iki viršaus kontroliuojamą savivaldybės valdžios piramidę, ir parodyti, kad toks modelis sėkmingai gali gyvuoti ne tik Baltarusijoje ar Rusijoje, bet ir Lietuvoje.

Akivaizdu, kad Druskininkų mero autoritetas dar labiau sustiprėjo, kuomet Socialdemokratų partijos vadovams nuvykusiems į Druskininkus tramdyti nepaklusnaus mero, ir norėjusiems bent kažkiek pademonstruoti jėgą, teko grįžti nuleistomis galvomis.

Nekontroliuojamu tapo ne tik su partijos pirmininku nesiskaitantis ir telefonu visai Vyriausybei pradėjęs vadovauti meras R. Malinauskas, bet ir visas Druskininkų skyrius. Kaip straipsnyje „Įskųs, kaip Dievą myliu, įskųs“ vaizdžiai nupasakojo A. Tapinas, niekas nedrįs nė cyptelti.

Todėl socialdemokratų partijos vadovams beliko tik skėsčioti rankomis ir galvoti, ką čia tuose Druskininkuose daryti, norint išsaugoti bent socialdemokratų būstinės iškabą. Visi atsigręžė į Druskininkuose rinktą Seimo narę K. Miškinienę, kad ši darytų ką nors...

O ką gali padaryti eilinė Seimo narė, kad ir komiteto pirmininkė, kuri ir pati daugiau negu dešimtmetį nuolankiai tarnavo tam pačiam R. Malinauskui ir tik jo gerumo dėka tapo Seimo nare.

K. Miškinienė puikiai supranta, kad norint išsilaikyti Seime, yra vienintelė išeitis, - nusispjauti į partiją, pulti prieš R. Malinauską ant kelių ir, kol dar nevėlu, paprašyti paramos per ateinančius Seimo rinkimus. Juk net pats A.Butkevičius supranta, kad visi Druskininkų socialdemokratų skyriaus partiniai svertai -R. Malinausko rankose.

Nors savivaldos užvaldymo modelį demonstruoju Druskininkų pavyzdžiu, šiandien nesudėtingai būtų galima įvardinti bent 20 kairiųjų ar dešiniųjų merų valdomų savivaldybių, kuriose sukurtos, baigiamos kurti ar sėkmingai pradėtos kurti merų kontroliuojamos valdžios piramidės.

Deja, vykusiame LSA suvažiavime savivaldybininkai pademonstravo, kad jiems toks Lietuvos savivaldybėse įgyvendinamas valdomos demokratijos būdas tinkamas. Nemažai merų ko gero sutiktų, kad toks merų kontroliuojamas valdomos demokratijos modelis būtų įgyvendintas ne tik Lietuvos savivaldybėse, bet ir visoje Lietuvos politinėje struktūroje. Manau, neprireiktų dar vienos merų kadencijos, kad R. Malinausko šūkis „Vienintelė partija – Lietuvos savivalda“ galėtų būti realizuota iki galo.

Gal daugeliui Lietuvos užvaldymas per savivaldą atrodo nerealistiškai, tačiau manau, jau šie Seimo rinkimai daugelyje vienmandačių apygardų parodys, kad tai realu. Nemažai kandidatų vienmandatėse apygardose jau dabar supranta, kad didžioji jų sėkmės dalis priklausys nuo mero ir jo artimosios aplinkos pozicijos.

Kol kas viskas vyko pakankamai rafinuotai ir tyliai. Daugelyje savivaldybių, kur jaučiamas totalitarinės valdžios dvelksmas, sukurtos ir organizuojant merams lojalių politikų rinkimines kampanijas puikiai veikia administracinės struktūros.

Toks rinkiminių kampanijų organizavimo modelis yra pakankamai paprastas ir jau buvo sėkmingai naudojamas praėjusiuose Seimo rinkimuose. Įvairių padalinių vadovams tyliai buvo pasakoma, kad jų tolimesnio darbo sėkmė priklausys nuo „tinkamo“ kandidato sėkmės rinkimuose.

Todėl „tvirtos rankos“ valdomose savivaldybėse, ypatingai kaimiškose vietovėse, sėkmė rinkimuose be tiesioginio mero ir jo aplinkos palaikymo tampa sunkiai įmanoma. Rinkėjai, bendraudami su kitais kandidatais dažnai tiesiai pasako: „geras tu žmogus, bet nenorime, kad mūsų seniūnas būtų atleistas iš darbo už blogus balsavimo rezultatus“.

Juk ne tik seniūnas, bet ir miestelio mokyklos direktorius, bibliotekos vedėjas ar net apylinkės daktaras, dėl blogos mero nuotaikos po nesėkmingai įvykusių rinkimų, nenori turėti problemų.

Kaip ir minėjau, kol kas renkant Seimo narius įtaka buvo daroma pakankamai rafinuotai, t.y. rinkiminės kampanijos ir rinkimų metu veikiant per administracinę savivaldybės struktūrą.

Tačiau situacija gali kardinaliai pasikeisti, ir demokratinei Lietuvos raidai ne į gerąją pusę, nes savivaldybėms siekiant įgyvendinti R. Malinausko šūkį „Vienintelė partija – Lietuvos savivalda“ gali prireikti Seimo narių, lojaliai tarnaujančių merų interesams. Tokių apraiškų taip pat jau atsirado.

Politinės Lietuvos padangės naujokas Kauno meras V. Matijošaitis sukėlė nemažai įtampos, kuomet dar likus metams iki rinkimų Kaunui parinko ir viešai paskelbė kandidatus, kurie turėtų tapti Kauną atstovaujančiais Seimo nariais. Meras supranta, kad kandidatai išrinkimo atveju taps lojalias ne tik jam pačiam, bet prireikus ir formuojamai „Vienintelei partijai“.

Mieli bendrapiliečiai, jei dar tikite, kad Lietuva turi eiti demokratiniu pilietinio orumo, o ne valdomos demokratijos keliu, rinkimuose vadovaukitės savo nuomone, įžvalga ir patirtimi, o ne atidirbinėjančių valdininkų nurodymais. Lietuvos politikai, būkite garbingi, nedalyvaukite sandoriuose ir netapkime kišeniniais politikais.