Politologijos guru Zbigniewas Brzezinskis dar prieš dešimtmetį sakė, jog Šaltojo karo pabaiga baigėsi ir pasaulį reikia matyti ne kaip Vakarų pergalę prieš Rytus, „istorijos pabaigą“, ar jau mitu tapusį demokratijos triumfą.
Didžioje politikos šachmatų lentoje keičiasi ne tik senų figūrų išsidėstymas ar jų vertė. Atsiranda visai kitokios figūros, kitokie interesų stabai. Atsiranda ir kitokie politikai.
Tarptautinės organizacijos, kurių veikla paremta pasenusiais pasaulio sandaros stereotipais „dūsta“ nuo savo griozdiškumo, gebėjimų stokos, o jų nutarimai tiesiog ignoruojami. Visa tai, kas iš inercijos vadinama nesisteminiais reiškiniais, tampa sistema, ir politologų uždavinys būtų ne teigti, kad pasaulį užvaldo „nesistemininkai“, o suprasti, kas ta XXI amžiaus politika iš tiesų yra.
Epocha, kurią manoji karta išgyveno ir pažino, baigėsi, patinka mums tai, ar ne. Šaltojo karo pabaiga turėjo keletą geopolitinių projektų. Dalis jų tapo realybe, kiti taip ir liko svajonėmis, kurios XXI amžiui nebeįdomios. Pradėkime nuo pastarųjų.
Žymusis japoniško kraujo amerikietis, politikos filosofas Francis Fukuyama sumanė, kad žlugus sovietų dominuojamai sistemai pasaulyje nebebus jokių ideologinių konfliktų – karų etniniu ar religiniu pagrindu, pasaulyje įsigalės liberali demokratija, o politinių partijų programos tebus biudžeto projektai.
Istorija baigiasi, belieka gyventi ilgai ir laimingai. Pripažinkime, kad šiandien skamba naiviai (ypač po rugsėjo 11), ir net mokymo programos jau neberekomenduoja mokytis apie kažkada populiarią „istorijos pabaigą“, Bendruosius Europos namus ir kitokias praėjusio šimtmečio naivybes, kaip ir apsimetinėjamą, kad visoms šalims svarbi demokratija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Viena iš regioninių „istorijos pabaigos“ atmainų – mitas apie vientisą ir laisvą Europą, besitęsiančią nuo Vankuverio iki Vladivostoko (jos kūrimo siekinys, beje, tebėra įrašytos į NATO strategiją). Jei kokia nors vientisa ir laisva Europa tebėra, ji baigiasi vos 30 km nuo Vilniaus. Ir ne tokia jau vientisa.
Dar viena politikos atgyvena – tikėjimas, kad Rusijos ir Rytų Europos demokratija tėra laiko klausimas ir ji štai ryt-poryt atsiras. Kažkas panašaus į sovietinį mokymą apie pasaulinę proletarinę revoliuciją, kuri neišvengiamai įvyks. Viltis miršta paskutinė, bet jau labai arti mirties.
Šiandien nuo mažo iki didelio žino, kad lengviau susitarti su Rusija, kokia ji yra, o ne Rusiją keisti. Kaip norėčiau klysti ir matyti demokratiją, o ne interesus Rusijoje ir aplink ją, bet nežinau, kaip ją padaryti ir XXI amžiaus politikos prioritetu.
Praeito šimtmečio pabaigoje logiškai pranašauta, kad gyvensime jau ne Europos, o Azijos amžiuje. Šiandien jau 2016 metai, tačiau Azijos amžius vis neprasideda. Azijos šalys patyrė laimę gaminti prekes ir paslaugas esamai pasaulio tvarkos sistemai, bet jos neturi jokios naujos pasaulio tvarkos idėjos.
Fabrikas, koks didelis jis bebūtų, pasaulio nevaldo. Pranašautas ir islamo triumfo žygis, tačiau kol kas tai tik pilietiniai karai musulmoniškose šalyse, pabėgėliai, getai Europos miestuose ir rugsėjo vienuoliktosios pasekmės... Nieko konkretaus nei drausmės, nei prieraišumo idėjai. Sparčiausiai auganti religija pasaulyje tebėra krikščionybė.
Vienas iš tikrai sėkmingų projektų yra Europos Sąjungos ir NATO plėtra. Ji taip pat atrodo išsikvėpusi, nebeįdomi pačiai Europai, nebe taip patraukli ir šalims kandidatėms. Nesunku pasitikrinti, pabandžius suskaičiuoti, kiek eiliniam Lietuvos piliečiai šiandien svarbu, kelintais metais į ES ir NATO įsijungs Vakarų Balkanai ar Pietų Kaukazas. Organizacijos turi aiškių senėjimo požymių.
O štai XXI amžius siūlo visai ką kita. Bet tą kitą reikia ir kitaip suvokti. Amžinosios vertybės keičia savo formatus – tarptautinės organizacijos tampa vis silpnesnės, tiesiog prašosi reformuojamos ar „atleidžiamos“, individuali diplomatija, kartais net mitinis prieraišumas istorijai ar kultūrai svarbiau nei geografija ar bendras vidaus produktas.
Civilizacijų susidūrimai tapo realybe, nors „istorijos pabaigos“ apologetai vis dar nenori to pripažinti. Samuelio Huntingtono hipotezė, kad potencialų konfliktą tarp supervalstybių pakeis konfliktas tarp didžiųjų pasaulio civilizacijų, pildosi.
Beje, regioną tarp 10 ir 40 lygiagretės, nuo Bosnijos iki Indonezijos, Z. Brzezinskis pavadino „nestabilumo arka“. Ten statistiškai konfliktai labiausiai tikėtini. O, beje, ten ir mažiausias krikščionių procentas. XX amžiaus Europa sakytų, kad viską lemia pinigai - tikėjimas, kultūra ir papročiai nieko dėti, - XXI amžius jau patvirtino, kad „nesisteminis“ civilizacijų susidūrimas yra sistema.
Globalizacija ir fragmentacija – tai reiškinys, kurį mes po kelių dešimtmečių greičiausiai vadinsime „Facebook“ karta – pasaulis vienas, bet jis labai neįdomus. Mums svarbu tik, kas vyksta mano kieme, nors su kaimynu draugauju „per kosmosą“.
Mes palengva įgyvendiname vienodus techninius standartus, tačiau tuo pat metu stengiamės būti kuo labiau saviti, individualūs, tautiški ir panašiai. Tai dar vadinamoji „naujųjų viduramžių“ hipotezė – nebėra realių valstybių sienų, tačiau išlieka griežtas savitumas. O jį giname per savus „civilizacijų susidūrimus“.
Pasaulis šiandien yra „plokščias“. Tai Thomo Friedmano konceptas apie tai, kad ekonominės ar karinės galios centrus keičia paprasta komercija gyvenimas tampa „plokščias“ – visi lygūs, visi turi vienodas galimybes pirkti ir parduoti.
Pasaulis tampa pradžioje multicentriškas, o vėliau iš viso virsta kažkuo panašiu į jau „globalų kaimą“, pasaulį, kurio svarbiausi įvykiai vyksta prekyvietėje, o ten gi – visi kaip ir lygūs.
Lyderystei gi nereikia fizinės jėgos, o veikiau išmanumo, tad ir santykinai nedidelė šalis gali imtis lyderio vaidmens. Jei tik randa temą, kurioje ji pirma ir nepralenkiama. Tad juoksis ne tie, kurie niekaip negali sutikti su Lietuvos, kaip regiono lyderės galimybe.
Juoksis tie, kurie šią galimybę išnaudos. „Plokščias pasaulis“ paaiškina ir tai, kad tradicinių lyderių autoritetas menksta ir jie patys nenori būti už viską atsakingi. Pagaliau gi ir didieji trokšta užtarnauto poilsio, juolab, kad mažieji jų nebeklauso.
Globalioje politikoje ir tarptautiniuose santykiuose atsiranda naujos dimensijos. Bene ryškiausia ir pirmaujanti tarp jų – ekologinė (ne taip toli demografija, raidos netolygumas, finansų nepatikimumas).
Finansinė sistema, prie kurios visi prisirišę, turi puvimo požymių - ji gali žlugti ne tik dėl sąmoningos apgaulės ar skolų. Gali žlugti net dėl gandų apie jos žlugimą. Jau nebesistebima, kad didele vertybe gali tapti ne nafta, o grynas oras ir švarus vanduo – resursai, kurių tokia šalis kaip mūsų dar nelabai ir vertina.
Ir štai Lietuva. Kas yra mūsų šalies užsienio politika? Joje tikrai daug sveikintinų dalykų. Politikos dėka Lietuva įgyvendino savo strateginį siekį– tapo iš esmės Vakarų Europos valstybe.
Tačiau tas rožinis laikotarpis ir baigėsi 2004 metais. Baigėsi, nes buvo pasiekti strateginiai tikslai, atsiradę kartu su Sąjūdžiu ir nepriklausomybe, su XX amžiaus idėja.
Šiandien patys matome, kad reikia nebe primityviai giedoti „vieningame“ Europos chore, o turėti savo solo partiją, individualią diplomatiją, vystomąjį (civilizacinį) bendradarbiavimą ir neabejotinai – stiprią ekologinės politikos dimensiją.
Juk ekologine būkle esame Europoje tarp lyderių. Be šių politikos komponentų būsime atsilikę ir mažai kam reikalingi. Nuogąstauju, kad tuomet Lietuvos valstybei dėl kokių nors priežasčių išnykus, globalaus liūdesio nebus – tiesiog smulkus nelaimingas atsitikimas.