Dabartinėje situacijoje yra du esminiai klausimai. Pirmas – kada perversmas bus įvykdytas pilna jėga, jau birželį ar po Seimo rinkimų?

Antras – ar liberalai taps dešiniąja populistine partija su vienu ryškiu lyderiu, ar skils į dvi organizacijas?

Šią savaitę teko iš naujo perskaityti 2011 m. publikuotą, akademinį-diskusinį profesoriaus Zenono Norkaus straipsnį apie pokomunistinės Lietuvos politinę raidą.

Viena esminių jo tezių – Lietuvoje po Rolando Pakso apkaltos daugiau įtakos įgavo kairysis populizmas, visų pirma Darbo partijos ir Viktoro Uspaskicho pavidalais. Skirtingai nei į mus politiškai panašiose Lenkijoje ir Vengrijoje, kur dešinysis populizmas (visgi daugiau reformatoriškas, negu radikalus) atliko svarbesnį vaidmenį.

Įdomus sutapimas – štai A. Guoga paskelbė žinią apie tai, kaip jis perleis savo verslą ir statys bažnyčią. Lyg pats būtų skaitęs tą Z. Norkaus straipsnį ir tik laukęs, kada galės Lietuvos politiką pasukti Lenkijos ir Vengrijos keliu.

Ką tai turi bendro su liberalais? Beveik nieko, kaip ir kažkada liberaliąja partija buvusi Vengrijos premjero Viktoro Orbano „Fidesz“. Tačiau būtent dėl to politikos apžvalgininkai turi ne juokauti, o reaguoti labai rimtai.

Akivaizdu, kad įgijęs daugiausiai įtakos LRLS, A. Guoga nebandys (kaip Eligijus Masiulis ir jo bendražygiai) išlaviruoti tarp klasikinio liberalizmo ir apeliavimo į rinkėjų sveiką protą.

Laivas bus sukamas populizmo, bandymo aprėpti kuo daugiau socialinių grupių, aukojant programą ir ideologiją, linkme. Populizmo, kuris gali labai priminti R. Pakso laikus.

Bendrai paėmus, populizmas yra retorika, supriešinanti liaudį ir politinį elitą, kuris nutolo nuo žmonių, yra (galimai) korumpuotas. A. Guogai nebus geresnio laiko išnaudoti tokią retoriką pilnu tempu.

E. Masiulio skandalo kontekste jis gali tapti ne tik LRLS ir jo elektorato gelbėtoju. A. Guoga, panašu, pradeda nusigręžimą nuo liberalizmo ir bandys būti alternatyva apskritai visiems žmonėms, kurie eilinį kartą nusivylė visa partine sistema.

Populizmas savo akcentais gali būti dešinysis arba kairysis.

Pastarasis pabrėžia socialinę neteisybę, lygiavos siekį, primityvius ekonominius sprendimus. A. Guoga su savo „lošėjo“ įvaizdžiu į šią pusę pasukti lengvai negali (ir tikriausiai nenori), net jeigu atiduos savo verslus tai pačiai bažnyčiai, kurią pats pastatys.

Tačiau yra dešiniojo populizmo niša, kuri po R. Pakso apkaltos Lietuvoje liko beveik tuščia.

Esminiai simboliai, kurie įrėmina dešiniojo populizmo retoriką, yra tokie: tvarka, autoritetas, nacionalinis tapatumas, konservatyvumas.

Tokiose šalyse, kaip Lenkija, Lietuva ar Vengrija atsiranda ir krikščionybės elementų. Kadangi ekonomikos visiškai ignoruoti neišeina, dešiniajame populizme gali būti kalbų apie konkurencingumą, smulkų ir vidutinį verslą.

Tokią retoriką išnaudojančios partijos neretai gimsta iš centristinių, liberalių jėgų. Pavyzdžiui, vieni stipriausių dešinės radikalų Europoje, Austrijos laisvės partija, anksčiau buvo liberalių pažiūrų. Galima prisiminti, kad panašus scenarijus buvo ir Lietuvoje, nes R. Paksas prezidentu tapo suskaldęs būtent liberalus.

Beveik prieš metus bandžiau palyginti A. Guogą su R. Paksu, klausdamas, ar nesikartos ta liberalų suskaldymo istorija. Panašu, kad toks scenarijus tampa labai realus.

E. Masiulio laikais LRLS valdymas buvo gana decentralizuotas, liberalų niekas netraktavo kaip vieno lyderio partijos. Būtent tokia ji gali tapti prie A. Guogos, būtent tokį modelį diktuoja populizmo logika.

Todėl liberalai po E. Masiulio skandalo greitai susidurs su antrąja krize ir esminiu pasirinkimu: ar jie tampa A. Guogos rinkimine platforma su stipriais dešiniojo populizmo prieskoniais (gal ir liberalizmo, bet silpnesniais), ar atsisveikina su mintimis apie buvimą viena iš trijų įtakingiausių partijų.

Antrasis scenarijus reikš liberalų skilimą į daugiau ideologinę, tikriausiai Remigijaus Šimašiaus vadovaujamą jėga ir paskui A. Guogą nusekusių pragmatikų-avantiūristų partiją.

Tokios jėgos atsiradimas dešinėje būtų blogas ženklas tiek liberalams, tiek konservatoriams, tiek visai politinei sistemai. Savo partiją turintis A. Guoga 2019 metų prezidento rinkimuose galės pilnai išnaudoti anti-sisteminį įvaizdį, politika vėl suksis apie asmenybes, elito ir masių priešpriešą. Vietoje tvirtos ideologinės dešinės turėsime dvi silpnesnes programines partijas ir trečią populistinę, kuri stabdys pirmųjų dviejų potencialą.

Kada galėtų įvyktų LRLS skilimas arba transformacija į A. Guogos rinkiminę platformą? Tai priklauso nuo to, ant kokios kortos nuspręs statyti pagrindinis lošėjas. Viena vertus, būtent dabar liberalų pasimetimas A. Guogai gali reikšti nesunkų kelią į pirmininko postą.

Tačiau jei Seimo rinkimai bus nesėkmingi, buvę E. Masiulio bendražygiai galės tuo pasinaudoti, susigrąžindami įtaką.

Kita vertus, jei A. Guoga žais ilgesnę partiją ir birželį LRLS pirmininko rinkimuose atsitrauks, būtent rudenį sugrįš kaip gelbėtojas (sąlyga, jei liberalams rinkimai nebus geri ir partija nepateks į valdančiąją daugumą). Liberalams jis galės kalbėti apie dvigubą partijos lyderių nesėkmę: pirmąją per E. Masiulio skandalą ir antrąją, nesugebant ištraukti partijos iš duobės.

Aišku, abu šie scenarijai yra rizikingi abiems pusėms, joks rezultatas nėra garantuotas: lietuvių rinkėjai ne kartą parodė, kad jų elgesį per rinkimus prognozuoti nėra taip lengva.

Įmanoma, kad visi dabartiniai liberalų lyderiai, įskaitant A. Guogą, iš dabartinės situacijos išeis kaip pralaimėtojai. Partijos skilimas gali reikšti sunkius laikus visiems, ypač jei situacija gerai pasinaudos kitos politinės jėgos.

Visgi jeigu šioje istorijoje bus tik vienas laimėtojas, juo bus A. Guoga. Tačiau klausimas, ar iš dešiniojo populizmo atgimimo nepraloš visa Lietuvos politinė sistema.