K. Girnius. Ar reikia litvakams suteikti Lietuvos pilietybę?

Praėjus 25 metams po nepriklausomybės atgavimo, dvigubos pilietybės klausimas tebėra opus, o valstybės politika neaiški. Iš pradžių buvusiems tremtiniams ir išeiviams, bei jų vaikams ir vaikaičiams nebuvo itin sunku įsigyti Lietuvos pilietybę, net jei turėjo kitos šalies pilietybę.

Pilietybės politika grindžiantis principas nebuvo itin sudėtingas. Dvigubą pilietybę galėjo turėti tie Lietuvos respublikos piliečiai, kurie buvo priversti palikti Lietuvą arba pasitraukė iš jos, kai ji buvo okupuota – taigi, nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d.

2006 m. reikalus suvėlė Konstitucinis Teismas (KT) nutardamas, kad tuometinis Pilietybės įstatymas prieštaravo Konstitucijai, kuri nurodo, jog neleistina turėti dvigubą pilietybę, „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus.“ KT savo nutartį grindė žodžio „atskiras“ prasmės iškreipimu. Esą Konstitucijoje minimi „atskiri atvejai“ reiškia „itin retus“ atvejus, o išeivių daug, tad nevalia suteikti jiems visiems teisės į dvigubą pilietybę. Dviguba turėtų būti itin reta išimtis.

Naujas, lankstesnis pilietybės įstatymas buvo priimtas 2010 m. pabaigoje. Jam nepritaria kai kurie politikai, kurie nepatenkinti, kad Lietuvos teismai ir migracijos departamentas pastaruoju metu atsisako atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, iš Lietuvos išvykusiems tarpukaryje, 1918-1940 metais. Praeitą savaitę Seimo Europos reikalų komitetas nutarė sudaryti darbo grupę, kuri turėtų pataisyti Pilietybės įstatymą, kad būtų lengviau atkurti Lietuvos pilietybę litvakams. Nereikia skubėti su naujais pokyčiais, nes teismų ir migracijos departamento nutarimai turi tvirtą pagrindą.

Laikotarpis nuo 1940 m. birželio 15 d. iki 1990 m. kovo 11 d. yra išskirtinis. Tais metais Lietuvą valdė ir jos žmonės skriaudė, trėmė ir žudė nuožmūs okupantai – sovietai, naciai ir vėl sovietai. Lietuva nebeegzistavo kaip suvereni, nepriklausoma valstybė, ne jos žmonės, bet atėjūnai iš svetur, arba vietiniai talkininkai priėmė lemiamus sprendimus. Šiuo atžvilgiu šis laikotarpis radikaliai skiriasi nuo tarpukario ir nuo dabartinės Lietuvos, kai šalį valdo jos žmonės ir jų atstovai, o piliečiams negresia lageriai, tremtis ar mirtis. Nei tarpukario metais, nei dabar, nereikia pasitraukti iš Lietuvos, siekiant išgelbėti savo gyvybę ar gyventi santvarkoje, kurioje gerbiamos žmogaus teisės.

Pasiūlymas suteikti pilietybę tarpukario metų emigrantams ir jų palikuoniams nėra naujas. Panašiai siūlė 2007 m. prezidento Valdo Adamkaus suorganizuota darbo grupė. Vis dėlto vertinu jį skeptiškai. Tarpukario migrantai pasirinko palikti tėvynę, nors neabejoju, kad nemažai jų tai darė skurdo varomi ir su skaudančia širdimi. Skirtumas svarbus, nors negalime jo suabsoliutinti. Nors 2006 m. KT ydingai interpretavo Konstituciją, Konstitucija vis dėlto laiko dvigubą pilietybę išimtimi, o ne norma.

Tarpukario metais emigrantų skaičius buvo toks didelis (beveik 80 000 žmonių), kad tuometinė valdžia jautė poreikį imtis priemonių emigracijai varžyti. Be to, jei tarpukario migrantų palikuoniams suteikiama galimybė turėti dvigubą pilietybę, ne taip lengva jos neduoti didžiosios lietuvių migracijos palikuoniams, būtent tiems, kurie išvyko iš Lietuvos iki Pirmojo pasaulinio karo. Juk tuo metu Lietuva nešė svetimą carinės Rusijos jungą, tautiškumas buvo slopinamas, o skurdas buvo net labiau paplitęs ir slegiantis negu vėliau. Pagal tokią logiką bene visi Lietuvos teritorijoje gyvenusių žmonių provaikaičiai galėtų prašyti Lietuvos pilietybės.

Yra kita, svarbesnė priežastis, dėl kurios nereikėtų skubėti dalyti Lietuvos pilietybės tarpukario piliečiams. Dauguma jų išvyko prieš daugiau negu 80 metų, jų vaikai ir vaikaičiai veikiausiai nekalba lietuviškai, mažai domisi Lietuva, mažai ką, apie ją žino, išskyrus, kad jų protėviai iš ten kilę. Paprastai laukiama, kad piliečiai būtų patriotiškai nusiteikę tėvynės atžvilgiu, jaustų pareigą rūpintis jos gerove. Nustebčiau, kad šitokie jausmai būtų plačiai paplitę tarp tarpukario emigrantų palikuonių. Be to, įgydamas Lietuvos pilietybę, žmogus tampa ne tik Lietuvos piliečiu, bet ir Europos Sąjungos piliečiu. Jis įgyja teisę gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir gyventi bei laisvai, be vizų keliauti po Vokietiją, Prancūziją, Švediją ir visas kitas ES šalis. Įtariu, kad ne vienas, veikiausiai dauguma, siekia ne Lietuvos, o ES pilietybės.

Nesunku atskirti pelus nuo grūdų. Buvusių Lietuvos piliečių, taip pat ir iš carinės Rusijos išvykusiųjų palikuoniams turėtų automatiškai būti suteiktas leidimas Lietuvoje gyventi, tuo pripažįstant ir įvertinant jų šeimos ryšius su Lietuva. Pragyvenusiems trejus ar penkerius metus Lietuvoje būtų galima suteikti pilietybę, nes Lietuva nebebūtų jiems svetima ir nieko nereiškianti šalis. Lietuvai reikia tokių žmonių, o ne tų, kurie svarbu turėti dvi ar tris pilietybes, kad galėtų patogiau gyventi.

Ar reikėtų daryti išimtį litvakams? Ne, dėl dvejų priežasčių. Pirma, daugelis Lietuvos žydų emigravo iš Lietuvos, dažnai į Pietų Afriką, apie 1930 m. dėl ekonominių priežasčių. Jie ieškojo, kaip ir lietuviai, geresnio gyvenimo, o ne bėgo nuo nacių, kurie dar nevaldė Vokietijos. Antra, žinojimas, jog įvyko Holokaustas skatina anachronistinį žvilgsnį į praeitį. Užmirštama, kad iki 1940 m. naciams rūpėjo priversti žydus emigruoti iš Vokietijos (prieš tai pasisavinus jų turtą), o ne juos žudyti.

H. Himmlerio dešinioji ranka R. Heydrichas didžiavosi, kad nuo 1933 m. sausio iki 1941 m. spalio pasisekė priversti 537 000 žydų emigruoti iš Vokietijos, Austrijos ir Protektoriato (Čekijos). A. Eichmannas pirmiausia pasižymėjo itin veiksmingai organizuodamas žydų emigraciją iš neseniai okupuotos Austrijos. Jis iš pradžių buvo „emigracijos specialistas“. Tik 1941 m. spalio mėnesį nutarta neleisti žydams palikti vokiečių valdomą teritoriją, nes buvo ketinama visus juos nužudyti. Tad, tik po Molotovo-Ribbentropo pakto Lietuvos žydams labai padidėjo pavojus.