Tikėkimės, kad išsiaiškins. Kad nereikės laukti dešimt metų, kaip nutiko Darbo partijos politinės korupcijos byloje, kad išsiaiškins dar iki rinkimų. Tikėkimės, kad tai nepavirs viena iš garsiai pradėtų ir tyliai numarintų bylų. Kita vertus, šiuo atveju, tai nelabai ir įmanoma.
Korupcinis smūgis Liberalų sąjūdžiui – stiprus ir skaudus net ne tiek pačiai partijai, kiek šalies politinei sistemai ir pasitikėjimui ja. Nes būtent ši partija kūrėsi kaip atsvara korupcija įtariamiems politikams. Nepaisant nujaučiamų intymių ryšių su kai kuriuo verslu, daugeliui rinkėjų ji atrodė sveikai moderni ir adekvati. O taip pat ir skaidresnė, palyginti su kai kuriomis kitomis parlamentinėmis partijomis.
Ne taip dažnai nutinka, kai liberalios jėgos turi juntamą įtaką. Lietuvoje, po daugelio metų, Liberalų sąjūdis tapo antrąją pagal pasitikėjimą politine jėga.
Čia svarbūs ne reitingų skaičiai patys savaime, o tai, kad palyginti daug žmonių pradėjo tikėti, jog būtent E. Masiulio liberalai gali tvarkytis politikoje kitaip, švariau ir šiuolaikiškiau.
Dėl to teisėsaugai ši byla nėra ir negali būti viena iš daugelio, kai galima tempti, mėtyti skandalingos informacijos fragmentus, po to trypčioti vietoje. Jeigu taip nutiktų šį kartą, žala valstybei būtų didesnė nei Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ar prokuratūros pastangos švarinti mūsų gyvenimą keliant net ir perspektyvos neturinčias bylas.
Kai paskelbiama apie šimto tūkstančių eurų kyšį, kurį vienam populiariausių partijų lyderių duoda vienas didžiausių šalies darbdavių, partiją neišvengiamai ištinka krizė.
Per pastaruosius mėnesius matėme ne vieną politinę jėgą, patekusią į tokią pat padėtį. Liberalų sąjūdžio reakcija ir elgsena kritinėje situacijoje skiriasi nuo to, ką tekdavo matyti iki šiol.
Bent jau kol kas, juodąjį liberalams ketvirtadienį, niekam iš jos viešai kalbančių lyderių nepradėjo vaidentis sąmokslas, niekas dar nebuvo apkaltintas išpuoliu prieš laisvę kalbėti, sužlugdyti rinkimus. Nebuvo viešų įtarimų, jog tai politinių konkurentų purvinas darbas. Ir apie puolančius rusus taip pat dar negirdėti.
Kitokių pavyzdžių yra daugiau. Antai STT sulaikytas Rolandas Paksas įžvelgė demokratijos saulėlydį, tokius teisėsaugos veiksmus vadino viešųjų ryšių akcija, kuri nukreipta prieš laisvą žodį, prieš verslą, politiką. Jis pareiškė, jog Lietuvoje nepastebimai įvyko lūžis, kurio pasekmės gali itin skaudžiai atsiliepti mūsų valstybės raidai – užsimota sudaužyti neparankias ir nepaklusnias politines jėgas – Rolando Pakso „Tvarką ir Teisingumą“, kuri ir taip jau palengva slenka iš politinės orbitos.
Prasidėjus skandalui dėl Druskininkų mero korupcinės įtakos vyriausybės veiklai, premjeras netikėtai rado ant savo stalo popierių, kurie paliudijo esą sąmokslas nuversti vyriausybę planuojamas jau seniai.
Po to sekė žodžių viražai apie specialias pastangas kurpti politines bylas ir taip kompromituoti vyriausybę. Galiausiai vyriausybės vadovas apkaltino prezidentūrą, esą ši pranešdavo užsienio valstybių pareigūnams, jog jo kabinetas korumpuotas ir sunerimo dėl šalyje įsigalėjusios baimės atmosferos.
Politikų reakcijos kritinėse situacijose pasako apie juos beveik viską. Bent jau daugiau nei programos ar pagalbininkų surežisuoti pasisakymai.
Liberalų laikysena skiriasi. Kol kas. Jie nieko nekaltina, nei puola, nei gina savo pirmininką. Rodo nusistatymą priimti adekvačius sprendimus turėdami daugiau informacijos. Ir bendradarbiauti su pareigūnais. Tikimybė, jog liberalai pergyvens krizę be triuškinančių nuostolių, išlieka.
Ką galima sakyti apie Eligijų Masiulį? Tik jis ir Darius Mockus žino, kaip viskas buvo ar nebuvo iš tikrųjų. Bet kuriuo atveju, Eligijaus Masiulio politikoje nematysime ilgai arba niekada. Liberalai bus jau kitokie. Artėjantys rinkimai – taip pat.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.