Rusija garsėja vodka ir įpročiais nežabotai girtauti. Degtinė ne tik atlieka svarbų vaidmenį daugelio rusų gyvenime, bet ir yra nepaprastai glaudžiai susipynusi su Rusijos istorija ir politika.
Knygoje teigiama, kad Rusijos visuomenę žlugdantį girtuokliavimą lemia ne įgimtas rusų polinkis, o šalies autokratinė politinė sistema, kuri nuo seno naudojo degtinę kaip valstybės valdymo įrankį. Išsamiai tirdamas Rusijos istoriją nuo Ivano Rūsčiojo iki Vladimiro Putino laikų, autorius atskleidžia slaptą Rusijos valstybės istoriją, kiaurai permerktą alkoholio.
Neapsiribodamas vaizdingais pasakojimais, Schradas atlieka kruopščius tyrimus archyvuose ir analizuodamas juose rastus autentiškus dokumentus ieško atsakymų į provokuojančius istorinius klausimus. Kaip Rusijos valdovai naudojo alkoholį siekdami sutvirtinti savo autokratinį valdymą? Kokį vaidmenį alkoholis vaidino carizmo laikų perversmuose? Ar tik ne liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II prohibicija paskatino bolševikinę revoliuciją? O gal alkoholis sužlugdė ir Sovietų Sąjungą?
Plačiai vykdytos vodkos politikos padariniai yra itin skaudūs. Alkoholizmas tapo visų postsovietinių valstybių maru, kuris pasiglemžia milijonus žmonių gyvybių, griauna šeimas. Deja, lietuviai iki šiol negali (nenori) nuo jo pasveikti.
DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
***
Nikita Chruščiovas buvo savotiškai nuginkluojantis žmogelis: vieno metro ir šešiasdešimties centimetrų ūgio, beveik tokio pat pločio, putliu, tarsi iš glaisto nulipdytu veidu. Turėdamas tik keturių klasių oficialų išsilavinimą, šis buvęs valstietis kažkaip iškilo į Sovietų Sąjungos valdžios viršūnę ir, kad ir kaip keista, tapo kruvino tirono Josifo Stalino įpėdiniu. Žemaūgis storulis Chruščiovas buvo prieštaravimų įsikūnijimas: kartais įžvalgus, kartais trumparegis, tai uždaras, tai atlapaširdis, kartais paprastas, kartais pasipūtęs, tai trykštantis optimizmu, tai persekiojamas apokaliptinių vizijų.
Pasaulis dar niekada nebuvo regėjęs tokio Rusijos autokrato kaip Chruščiovas, iškilęs į valdžią 6 dešimtmečio pradžioje. Jo pirmtakai, ilgus šimtmečius Euraziją valdę komisarai ir imperatoriai, buvo tolimi, šalti ir nepasiekiami. Ir carizmo, ir komunizmo laikais Rusijos valdovai atrodė visagaliai ir kaip įmanydami puoselėjo neklaidingumo įvaizdį. Chruščiovas, priešingai, buvo paženklintas žmogiško pažeidžiamumo ir netobulumo prakeiksmo ir 6 bei 7 dešimtmetyje aiškiai parodė savo trūkumus visam pasauliui.
Partijos bendražygių išstumtas iš valdžios, „ypatingasis pensininkas“ Chruščiovas leido gyvenimo saulėlydį vasarnamyje į vakarus nuo Maskvos – krapštėsi sode arba, pasprukęs nuo sargybinių, vaikštinėdavo Maskvos upės krantais užsimaukšlinęs ant galvos minkštą fetrinę skrybėlę, susijuosęs plačiu, kone iki pažastų siekiančiu diržu. Kai tai jam pabosdavo, Chruščiovas įsijungdavo paprastą keturtakį juostinį magnetofoną ir senstančiomis, mėsingomis lūpomis diktuodavo prisiminimus. Dalydamasis neįkainojamomis vienintelio Rusijos autokrato, kuris, praradęs valdžią, mirė sava mirtimi, žiniomis, Chruščiovas padiktavo 1,5 milijono žodžių, kuriuos įamžino daugybėje šimtų valandų trukmės juostų. Įdomiausia jo istorijų dalis yra pasakojimai apie alkoholio svarbą Stalino aplinkos intrigose – jis buvo vienas iš nedaugelio išgyvenusių tos aplinkos žmonių, spėjusių apie tai papasakoti.
Josifas Stalinas tradiciškai vaizduojamas kaip brutalus diktatorius, kuris, 3 dešimtmečio pradžioje pergudravęs ir pašalinęs savo politinius priešininkus, užgrobė Sovietų Sąjungos absoliučios valdžios vadžias, kaip paranojiškas tironas puoselėjo visuotinį asmenybės kultą ir valdė Sovietų Sąjungą baime, represijomis ir bauginimais. Jam valdant daugybė milijonų žmonių žuvo priverčiamojo darbo stovyklose, tremtyje, skubiai vykdant priverstinę kolektyvizaciją ir industrializaciją, dėl genocido ir bado – o paskui dar dvidešimt keturi milijonai buvo paaukoti per Antrąjį pasaulinį karą dėl pergalės prieš nacistinę Vokietiją. Kaip jautėsi žmogus, talkinęs milijonų žmonių žudynėms? Kaip jam pavykdavo laviruoti tarp dviejų pavojų – įtikti savo šeimininkui, kad pats netaptų eiline jo auka, ir neprarasti sveiko proto ir nenužmogėti?
Tose traškančiose juostose Chruščiovas senyvu balsu atskleidžia mums Stalino aplinką, kurios nariai ir gerais, ir blogais laikais svarbiausius politinius klausimus sprendė prie didžiojo vado stalo. 4 dešimtmečio pradžioje Stalinas buvo „paprastas ir prieinamas“. Turi problemų? Skambink tiesiai Stalinui. Arba, dar geriau, važiuok pas jį į užmiesčio vasarnamį, kur jis sėdėdavo verandoje, mėgaudamasis šiltu vasaros oru:
Tačiau taip buvo tik iš pradžių. Ilgainiui totalitarinės diktatūros sunkumai pakeitė Staliną. 1932 m. jo antroji žmona, girta viešai su juo susikivirčijusi, paslaptingomis aplinkybėmis mirė, ir Stalinas ėmė jaustis vienišas. Pakibusi karo su hitlerine Vokietija šmėkla (ir labai reali perspektyva pralaimėti šį karą) sukėlė jam dar didesnę depresiją. Stalinas tapo niūrus. Jis gėrė vis daugiau. Negana to, jis pradėjo versti kitus gerti jo malonumui. Kaip prisiminė Chruščiovas, „tuo laiku per pietus su Stalinu žmonės visada daug gėrė, nesvarbu, ar patys to norėjo, ar ne. Jis akivaizdžiai bandė skandinti savo sąžinę ir būti apkaušęs, ar bent jau taip atrodė. Jis niekada nepakildavo nuo stalo blaivus ir juo labiau neleisdavo sau artimiems žmonėms likti blaiviems.“
Djilasas nesuprato, kad Stalino Politbiuro nariai – aukščiausi Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovai – anaiptol netroško dalyvauti tuose pobūviuose. Chruščiovas gergždžiančiu balsu papasakojo, kaip Stalino parankiniai nekentė susitikimų su juo daugiausia dėl to, kad jis versdavo juos smarkiai pasigerti:
Beveik kiekvieną vakarą suskambėdavo telefonas ir Stalinas pakviesdavo: „Ateik, pavakarieniausime.“ Tos vakarienės buvo šiurpios. Mes grįždavome namo jau auštant, bet turėdavome važiuoti į darbą. Aš stengdavausi atvykti į darbą dešimtą ir per pietų pertrauką nusnūsti, nes jeigu nepamiegodavai ir jis vėl pakviesdavo vakarienės, galėjai užsnūsti prie stalo. O tų, kurie užsnūsdavo prie Stalino stalo, laukdavo liūdnas likimas.
Užsienio svečių taip pat nebuvo gailimasi. 1939 m. Molotovo–Ribbentropo sutartimi su Adolfu Hitleriu pasidalinęs Rytų Europą, Stalinas pakvietė nacių užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo delegaciją prašmatnių oficialių pietų ištaiginguose Didžiuosiuose Kremliaus rūmuose. Daugeliui svečių šie pietūs, per kuriuos buvo patiekti dvidešimt keturi patiekalai, buvo keisčiausi per visą jų gyvenimą. Bet prieš susirinkusiems pradedant valgyti, sovietų užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pakėlė tostus už kiekvieną abiejų delegacijų narį, o jų iš viso buvo dvidešimt du. Stalinas su kiekvienu svečiu trumpai pasišnekučiavo ir susidaužė taurėmis.
Jam taip „pagerbus“ kiekvieną svečią, jau apkaušę vokiečiai su palengvėjimu atsiduso ir pagaliau ėmė valgyti, bet netrukus aiškiai apgirtęs Molotovas paskelbė: „O dabar mes išgersime už tuos abiejų delegacijų narius, kurie negalėjo atvykti į šiuos pietus.“ Raginimams išgerti nebuvo galo.
Užsienio delegacijų nariams pasisekė, kad jiems, skirtingai nei Politbiuro nariams, netekdavo susitikti su Stalinu reguliariai: nacių delegatas Gustavas Hilgeris vėliau pasakojo, kaip, atsisakęs gerti dar vieną taurę, apsižodžiavo su Berija.
– Dėl ko ginčijatės? – įsikišo Stalinas ir sužinojęs pajuokavo: – Na, jeigu nenorite gerti, niekas negali jūsų priversti.
– Net pats NKVD vadovas? – spyrė jį Hilgeris.
– Čia, prie šio stalo, – atsakė Stalinas, – net NKVD vadovas yra toks pats svečias, kaip ir visi kiti.
Vokiečiai per šį susitikimą pamatė, kad sovietų vadovas yra ir paprastas, ir nenuspėjamas. Pasakodamas, kaip greitai keičiasi Stalino elgesys, – pradėjęs nuo juokų, jis pereidavo prie mirtinai rimtų kalbų, – Hilgeris atkreipė dėmesį į jo „tėvišką geranoriškumą, kuriuo jis mokėjo patraukti savo priešininkus ir sumažinti jų budrumą“. Versdamas kitus gerti, kol jie prarasdavo sveiką nuovoką, jis irgi siekė kaip tik šio tikslo.
Vis dėlto sovietai turėjo savo aikštės pranašumą. „Neįmanoma įsivaizduoti nieko baisesnio negu Kremliaus banketai, bet juos reikia iškęsti, – prisiminė nuolatinis Britanijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas seras Alexanderas Cadoganas. – Deja, Winstonui buvo sunku juos ištverti.“
Kai 1944 m. gruodį, Europoje besibaigiant karui, į Maskvą atvyko Prancūzijos prezidentas Charles’is de Gaulle’is, Kremliuje vėl buvo surengtas audringas banketas. Artėjančios pergalės šventimą aptemdė akivaizdžiai apgirtusio Stalino elgesys; de Gaulle’io skaičiavimu, didysis diktatorius už savo aplinkos žmones pakėlė trisdešimt vis baisesnių tostų.
Už savo užnugario kariuomenės vadą Andrejų Chruliovą (kurio žmona neseniai buvo suimta įtarta sąmokslu): „Tegu stengiasi kaip įmanydamas, antraip mes jį pakarsime, – tokia tradicija mūsų šalyje!“ Po šių žodžių džiaugsmingai sudzingsėjo stikleliai ir jiedu svirduliuodami nerangiai apsikabino.
Už savo karinių oro pajėgų vadą Aleksandrą Novikovą: „Geras maršalas, išgerkime už jį. O jeigu jis tinkamai neatliks savo pareigų, mes jį pakarsime!“ (Po dvejų metų Novikovas neteko posto, Berijos įsakymu buvo suimtas ir kankinamas, o paskui nuteistas penkiolika metų kalėti sunkiųjų darbų lageryje.)
Visus normalius žmones, juo labiau iškilius užsienio svečius, tokius kaip de Gaulle’is, toks elgesys tiesiog šokiravo. Matydamas svečio veide pasidygėjimą, Stalinas uždėjo ranką de Gaulle’iui ant peties ir nusišypsojo: „Žmonės vadina mane pabaisa, bet, kaip matote, aš paverčiu tai juokais. Vis dėlto gal nesu toks jau siaubūnas.“
Nikita Chruščiovas tą vakarą išvengė Stalino rūstybės, bet jam ne visada taip pasisekdavo. Per kitus pobūvius Stalinas iškratydavo savo degančią pypkę, daužydamas ją į pliką Chruščiovo pakaušį ir versdavo apkūnų, senstantį buvusį valstietį, tapusį dvaro juokdariu, stiklinėmis gerti degtinę, o paskui atsitūpus šokti gapaką, tradicinį ukrainiečių liaudies šokį, nors jam nepakeliamai skaudėjo kojas. Retkarčiais KGB vadovas Berija prisegdavo Chruščiovui prie švarko nugaros pasityčiojamą užrašą, kurio jis nepastebėdavo, kol kompanija pratrūkdavo pašėlusiai juoktis. Kiti padėdavo Nikitai ant kėdės pernokusių pomidorų, kad jis ant jų atsisėstų.
Išdidus žmogus, tėvų išmokytas vartoti alkoholį saikingai, kaip ir visi jo tėvynainiai, Chruščiovas ėmė labai smarkiai gerti vien tik norėdamas įtikti Stalinui. Kartais jis taip pasigerdavo, kad Berijai tekdavo guldyti jį į lovą, kurioje jis greitai apsišlapindavo. Kaip vėliau pastebėjo Stalino biografai, „nors ir kokie šiurpūs buvo šie pobūviai, geriau buvo juose dalyvauti negu nedalyvauti, geriau buvo patirti pažeminimą negu būti sunaikintam.“
Kaip vėliau prisiminė pats Chruščiovas:
Taigi ko čia stebėtis, kad beveik visi sovietų Politbiuro nariai 5 dešimtmetyje buvo visiški alkoholikai? Ir alkoholizmu jie susirgo ne dėl paveldimumo, o todėl, kad politinė sistema vertė juos nežabotai girtauti. Smarkiai gėrę Stalino aplinkos žmonės, tarp jų Chruščiovas, Berija, Molotovas, Kaganovičius, Georgijus Malenkovas ir Anastasas Mikojanas, buvo bene žiauriausi galvažudžiai per visą pasaulio istoriją, tačiau paranojiškas generalinis sekretorius visus juos priversdavo gerti prieš jų valią, kad išmuštų iš vėžių ir neleistų regzti prieš jį sąmokslų. „Stalinas vertė mus daug gerti, – patvirtino Mikojanas savo memuaruose, – matyt, norėdamas, kad mums atsirištų liežuviai, kad mes negalėtume kontroliuoti, ką kalbame, ir jis vėliau žinotų, kas ką galvoja.“
Pasak vieno Stalino biografo, „versti savo tvirtus bendražygius prarasti savikontrolę jam buvo sportas ir viešpatavimo priemonė“. Tvirčiausias iš jų visų buvo Stalino budelis Lavrentijus Berija – sadistiškas slaptosios policijos vadovas, garsėjęs tuo, kad Maskvos gatvėmis važinėdamas juodu limuzinu išsirinkdavo moteris (kaip teigiama, jų buvo daugiau kaip du šimtai), atsiveždavo į savo butą, nugirdydavo ir išžagindavo. Pačiam Berijai labai nepatiko gerti kitų malonumui, tačiau norėdamas įsiteikti Stalinui jis ne tik pats gėrė, bet ir vertė gerti kitus. Chruščiovas savo senstančiose juostose išsamiai papasakojo, kaip Berija bandė kuo greičiau baigti nemalonius pobūvius: „Mes turime nusigerti, – sakydavo Berija, – ir kuo greičiau, tuo geriau. Kuo greičiau mes nusigersime, tuo greičiau baigsis pobūvis. Šiaip ar taip, jis neleis mums išeiti blaiviems.“ Kaip ir Berija, visi kaip įmanydami stengėsi atlaikyti nekenčiamas Stalino užstales arba – dar geriau – jų išvengti.
Nenuostabu, kad 5 dešimtmečio pabaigoje dėl nepaliaujamo girtuokliavimo Chruščiovui sutriko inkstų veikla. Stalinas iš pradžių jį užjautė ir, žinodamas, kad gydytojai rekomendavo Nikitai susilaikyti nuo alkoholio, leido jam negerti, bet Berija iškrėtė jam šunybę, pareikšdamas taip pat turįs problemų dėl inkstų, bet vis tiek geriąs, ir nieko. „Taip aš netekau apsauginio skydo (nebegalėjau atsisakyti gerti, teisindamasis inkstų liga): Nesvarbu, gerk! Kol paeini, kol esi gyvas, gerk!“
Kiti turėjo kitokias strategijas ištverti per pobūvius. Chruščiovo pagalbininkas Anastasas Mikojanas paprastai per naktinius pobūvius išsmukdavo šalin ir vogčia nusnūsdavo, kol jį irgi įskundė Berija. „Nori būti pats gudriausias? – grėsmingai paklausė Stalinas. – Žiūrėk, kad paskui nesigailėtum.“ Chruščiovas pasakojo, kad Mikojanas su Berija ir Malenkovu net įtikino Kremliaus padavėjas pakeisti jiems vyną tos pačios spalvos sultimis, kol Stalino pavaduotojas kandidatas į Politbiuro narius Aleksandras Ščerbakovas juos demaskavo. Chruščiovas prisiminė:
Stalinas įsiuto, kad jie bandė jį apgauti, ir užkūrė Berijai, Malenkovui ir Mikojanui pirtį. Mes visi pykome ant Ščerbakovo, nes nenorėjome išgerti viso to vyno. Mes gėrėme, kad Stalinas paliktų mus ramybėje, bet stengėmės išgerti kuo mažiau, kad nesužalotume sau sveikatos ir netaptume alkoholikais.
Ščerbakovas – girtuoklis Stalino pataikūnas – praėjus dviem dienoms po nacių kapituliacijos, 1945 m. gegužės 10-ąją, sulaukęs „žilos senatvės“, – keturiasdešimt ketverių metų, – mirė ištiktas širdies priepuolio. Nors Stalinas jį šlovino, Chruščiovas ir kiti jo aplinkos nariai „žinojo, kad jis mirė dėl to, kad nesaikingai gėrė norėdamas įtikti Stalinui, o ne dėl to, kad jautė nesuvaldomą potraukį alkoholiui“.
„Valstybės finansiniai interesai laiko degtinės gamintojus ne mažiau galinguose gniaužtuose negu tie, kuriuose degtinė laiko savo vartotojus, – apibendrino disidentas Baitalskis. – Šiandien valstybė iš prekybos alkoholiu gauna pasakišką pelną, didesnį negu bet kada anksčiau.“ Iš tikrųjų, bent jau pastaruosius penkis šimtus metų Rusijos valstybės galia nemaža dalimi priklausė nuo alkoholio.
Nors girti Politbiuro susirinkimai paprastai prasidėdavo prie pietų stalo, jie retai ten baigdavosi. Šiltomis vasaros dienomis, kai šiaurės saulė šviesdavo iki vėlyvo vakaro, šiurpių Politbiuro vakarienių dalyviai iš vasarnamio dažnai išeidavo į lauką pakvėpuoti grynu oru ir pasimėgauti ramybe. Tokiais atvejais Chruščiovas kartu su sovietų generolu majoru Aleksandru Poskriobyševu mėgdavo įstumti sovietų gynybos komisaro pavaduotoją Grigorijų Kuliką į gretimą tvenkinį. Tyčiotis iš nevėkšlos Kuliko buvo saugu, nes visi žinojo, kad Stalinas jau seniai prarado pagarbą šiam „visada pusiau girtam bonvivanui“, kurio netinkamas vadovavimas Leningrado fronte per Antrąjį pasaulinį karą leido nacistams visiškai apsupti antrąją Rusijos sostinę.
Stambus tarsi jautis Kulikas, įsiutęs ir peršlapęs iki paskutinio siūlelio, vaikydavosi Chruščiovą ir Poskriobyševą po visą vasarnamio teritoriją, kol šie pasislėpdavo kokiuose nors gretimuose krūmuose. Girtas palaižūnas Poskriobyševas (Stalino dukters pasakojimu, daugiausia vemdavęs iš visų) būdavo įstumiamas į tvenkinį taip dažnai, kad apsaugos darbuotojai ėmė baimintis, kad kuris nors iš sovietų vadovybės gali nuskęsti, ir patyliukais jį nusausino. „Jeigu kas pabandytų iškrėsti panašų pokštą man, aš sumalčiau jį į miltus,“ – grasino Berija, o Stalinas tiesiog spindėjo: „Jūs tarsi maži vaikai!“ Visų pasakojimais, toks infantilus elgesys Staliną žavėjo.
Apsišaukėlis visos Rusijos patriarchas, „dėdė Joe“, kaip ir ištisos kartos carų iki jo, puoselėjo tėvo įvaizdį. Bet, žinoma, vyras tampa tėvu tik tada, kai turi vaikų. Alkoholis padėjo ne tik susilpninti, suskaldyti ir dezorientuoti sovietų visuomenę (kaip ir aplinkos žmones), bet ir padaryti ją priklausomą nuo valstybės, kaip vaikai priklausomi nuo tėvų.
Tokie buvo Nikitos Chruščiovo mokinystės laikai. Nors užėmęs Stalino vietą jis niekada nesusikūrė tokio marionečių teatro savo aplinkoje, prisiminimai apie gyvenimą angies duobėje smarkiai slėgė jį iki pat paskutinių dienų:
Žmonės gali pasakyti, kad Chruščiovas viešai skalbia purvinus apatinius. Bet ką daryti? Jeigu jų neskalbsi, jie netaps švarūs. Švarios drobės švarumas ir baltumas matyti tik palyginus su purvina drobe. Ir tai ne viskas; Stalino namų gyvenimas buvo glaudžiai susipynęs su mūsų darbo gyvenimu. Matyt, tai beveik neišvengiama, kai šaliai iš tikrųjų vadovauja vienas žmogus, ir dėl to sunku atskirti asmeninius reikalus nuo valstybinių.
Senstančiuose savo prisiminimų įrašuose Chruščiovas atkreipia dėmesį į svarbų dalyką: autokratinėse vyriausybėse asmeniniai ir politiniai dalykai neišvengiamai susipina. Vienas dalykas, jeigu taip dieną ir naktį girtauja valstiečiai kabake (smuklėje) ar miesto gamyklos darbininkai baruose, ir visiškai kitas, kai taip elgiasi aukščiausio rango valdžios pareigūnai, valdantys vieną galingiausių pasaulio supervalstybių.
Kaip ir Stalinas, kuris naudojo alkoholį savo pavaldiniams suskaldyti, įbauginti ir dezorientuoti, vėlesni sovietų vadovai tęsė seną autokratinę tradiciją naudoti degtinę kaip įrankį visuomenei kontroliuoti: apkvaišinti ir suskaldyti, kad ji negalėtų kelti sunkumų jų valdžiai. Komunistai puikiai žinojo, kad degtinę galima panaudoti tokiais tikslais. Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas griežtai smerkė girtuokliavimą kaip kapitalistinės priespaudos pasekmę, siekdami sutraukyti kapitalistų viešpatavimo grandines alkoholio atsisakė Vladimiras Leninas ir bolševizmą Rusijai atnešę revoliucionieriai. Todėl labai ironiška, kad sovietų diktatoriai proletariato vardu naudojo degtinę žmonėms pavergti dar didesniu mastu negu jų buržuaziniai pirmtakai.
Tai, kad alkoholiniai gėrimai galėjo būti panaudoti žmonėms nugirdyti, suskaldyti ir padaryti pasyviems, yra tik viena priežastis, dėl kurios autokratija ėmė remtis degtine; kita priežastis yra ta, kad alkoholio prekyba neįtikėtinai pelninga. Distiliuotus spiritinius gėrimus, tokius kaip degtinė, yra labai pigu ir lengva pagaminti, taigi, tapusi ištisos alkoholikų šalies smuklininke, valdžia įgijo išties neišsenkamą valstybės pajamų šaltinį. Skirtingai nuo daugelio Šiaurės Atlanto šalių, kuriose triukšmingoje smuklėje buvo galima pasislėpti nuo smalsių valdžios akių, Rusijoje prekyba alkoholiniais gėrimais tradiciškai buvo vyriausybės monopolija, taigi smuklės ir gėrimų parduotuvės buvo valstybės akys ir ausys. Apskritai trys svarbiausi valstybės valdymo aspektai – užkirsti kelią sukilimams, užtikrinti gynybą ir išgauti visuomenės išteklius, tačiau Rusijoje šios tradicinės funkcijos turi neįprastų bruožų, nes visos jos įgyvendinamos vienaip ar kitaip naudojantis alkoholiu.
Degtinė politiniais tikslais naudojama nuo senų senovės, ir anaiptol neatsitiktinai greita senųjų laikų Maskvos valstybės ekspansija prasidėjo kaip tik tuo metu, kai į valstybės iždą ėmė plaukti didžiulės pajamos iš degtinės. Nuo feodalinių ir buržuazinių Rusijos imperinės praeities laikų iki socializmo ir dabar posocialistinių laikų degtinė buvo kertinis valstybės finansų akmuo. Pirmaisiais valstybės gyvavimo amžiais, kai plačios Rusijos žemės buvo retai apgyventos, valdžia deleguodavo teisę rinkti degtinės mokesčius – parduodavo visišką prekybos vietiniais gėrimais monopoliją tam, kuris pasiūlydavo didžiausią kainą.
Rusijos valdovai – ir „didieji“, ir mažiau iškilūs – ateidavo ir išeidavo. Vykstant audringiems, kruviniems ir revoliuciniams pokyčiams, Rusijos valstybė buvo sukurta, sugriauta ir atkurta skirtingais pavidalais. Bet kad ir kaip ji keitėsi, degtinės vaidmuo visada likdavo svarbus. Rusijos carinės imperijos apogėjaus laikais XVIII–XIX a. pajamos iš alkoholio sudarė trečdalį viso valstybės biudžeto – jų užtekdavo visoms didžiausios nuolatinės kariuomenės Europoje surinkimo ir išlaikymo išlaidoms ir dar likdavo pinigų prabangiems caro šeimos rūmams, tokiems kaip Žiemos rūmai Sankt Peterburge, statyti. Net XX a. pabaigoje, kai alkoholis daugumoje Europos valstybių buvo tik šalutinis biudžeto pajamų šaltinis, Sovietų Rusija vis dar uždirbdavo iš degtinės 170 mlrd. rublių – daugiau negu ketvirtį visų sovietų valstybės pajamų.
„Valstybės finansiniai interesai laiko degtinės gamintojus ne mažiau galinguose gniaužtuose negu tie, kuriuose degtinė laiko savo vartotojus, – apibendrino disidentas Baitalskis. – Šiandien valstybė iš prekybos alkoholiu gauna pasakišką pelną, didesnį negu bet kada anksčiau.“ Iš tikrųjų, bent jau pastaruosius penkis šimtus metų Rusijos valstybės galia nemaža dalimi priklausė nuo alkoholio.
Rusijos pilietinei visuomenei būdingą anemiškumą taip pat lėmė degtinės politika. XIX–XX a. pradžioje Europoje ir Šiaurės Amerikoje blaivybės sąjūdžiai, kaip ir sufražisčių ir darbininkų judėjimai, tapo viena iš mases vienijančių veiklų, kurios kūrė stiprią pilietinę visuomenę. Bet ne Rusijoje. Per visą Rusijos istoriją – carizmo, sovietų ir posovietinių laikų – pilietinių blaivybės organizacijų pastangos sustabdyti alkoholio srautą (taip kėsinantis į pagrindinę valstybės atramą) arba vyriausybinės iniciatyvos sveikatos apsaugos vardu geriausiu atveju buvo neryžtingos, o blogiausiu – sąmoningai sužlugdytos. Šiuo atveju degtinės politika taip pat ir priežastis, ir pasekmė, įamžinanti ypatingas varomąsias jėgas, susijusias su Rusijos valstybės valdymu.
Degtinės penkių šimtų metų jubiliejaus išvakarėse Viktoras Jerofejevas, garsus rusų rašytojas ir Stalino vertėjo sūnus, parašė straipsnį, iš dalies keikdamas, iš dalies šlovindamas degtinę, kurią jis vadino „Rusijos Dievu“. „Rusui, – rašė jis, – pats šis žodis sukelia įvairiausius jausmus – vienus ji pakylėja, kitus nuramina, bet, šiaip ar taip, jai abejingų nėra. Visus mus Rusijoje degtinė pavergė labiau negu bet kokia politinė sistema. Ji grasina ir baudžia; ji reikalauja aukų. Ji yra ir dauginimosi katalizatorius, ir jo rykštė. Ji diktuoja, kas gims, o kas mirs. Trumpiau, degtinė yra Rusijos Dievas.“ Kaip ir visus dievus, degtinę gaubia beveik mistiškas žavesys – „pagoniškas sustingimas“, kuris vilioja vienišą sielą geismo ir gėdos mišiniu.
Tačiau alkoholio poveikį lemia ne vien tai, kad žmonės susigundo degtinės sirenos daina. Alkoholio vartojimas yra socialinė veikla, ir jo pasekmės – smurtas šeimoje, vairavimas girtam, chuliganizmas ir pirmalaikė mirtis – paveikia visą visuomenę. Ir kadangi valdžia negali nepaisyti alkoholio vartojimo poveikio visuomenei, visas alkoholio ciklas – nuo gamybos ir pardavimo iki vartojimo ir poveikio – yra iš esmės politinė problema.
Iš tikrųjų, kaip teigia Jerofejevas: „Degtinė užvaldė didelės Rusijos gyventojų dalies valią ir sąžinę. Jeigu suskaičiuotume visą laiką, kurį rusai skyrė degtinei, pamatytume, kaip smarkiai esame nuo jos priklausomi. Jeigu surinktume į viena visus degtinės pakurstytus rusiškos sielos impulsus – veiksmus, fantazijas, beprotiškas svajones, savaites trunkančias išgertuvės, šeimos katastrofas, automobilių avarijas, žmogžudystes arba savižudybes apgirtus, nelaimingus atsitikimus (uždusti savo vėmaluose, sušalti girtam, iškristi per langą – mėgstamos rusų „pramogos“) – tampa aišku, kad už oficialios Rusijos valstybės istorijos egzistuoja kitas, slaptas girtos istorijos matmuo.“
Šioje knygoje siekiu atskleisti tą matmenį.
Nes jis, nei daugiau nei mažiau, yra slapta Rusijos valstybės istorija.