Politikai yra renkami ir nematau čia nieko nuostabaus, jog jie dirba rinkėjams. Tiesa sakant, būtų keista, jei taip nebūtų. Pagaliau tai – demokratijos variklis, nes jei politikai neatsižvelgs į visuomenės norus ir interesus, tai jie nebus renkami ir neturės valdžios, kad galėtų vykdyti savo pažadus.
Tikroji problema, matyt, kita – ar teisingus sprendimus vienu ar kitu atveju, reaguodami į problemas, priima politikai. Todėl aiškinti visus politikų sprendimus tik rinkimais yra gana paviršutiniška ir banalu. O ypač ekspertams, politologams. Apskritai kaltinti politikus tarnaujant (ar pataikaujant) rinkėjams nėra itin produktyvu. Tai beveik tas pats, kaip kaltinti verslą, jog dirba pelnui, ar rašytoją, jog rašo knygas.
Politinio sprendimo balansas visuomet yra sudėtingas klausimas. Pavyzdžiui, šiuo metu visuomenę jaudina klausimas dėl didėjančių maisto produktų kainų ir nieko nuostabaus, kad politikai į tai reaguoja. Taip, mes turime kainų lygio pagrįstumą prižiūrinčias institucijas, tačiau ar ne politikų reikalas yra kontroliuoti kaip jos atlieka savo pareigas? Juolab, kad tokių institucijų yra ne viena, tai ir Lietuvos bankas, Konkurencijos taryba, Kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Ir kas čia keisto, kodėl buvo keliamas ažiotažas, kai Vyriausybės vadovas sukvietė jas kartu su prekybininkais pasiaiškinti, kodėl kainos kyla ir ar pagrįstai? Net jei paaiškėtų, kad visi dirbo gerai, o kainos kilo pagrįstai, tai taip pat būtų rezultatas. Toks rezultatas aiškiai informuotų visuomenę, jog ji nėra apgaudinėjama ir viskas yra pakankamai objektyvu.
Ar tik šiuo atveju nėra priešingai – patys taip kalbantys politologai ir komentatoriai, priklausomai nuo savo pažiūrų ir kitų aplinkybių, yra įsitraukę į rinkimų kampaniją? Beje, tai nėra blogai, greičiau gerai, tačiau nebijokim deklaruoti savo pažiūrų, kad būtų aišku, ką giname ir kam nepritariame ir kodėl. Jei liberalių pažiūrų komentatoriui netinka pridėtinės vertės mokesčio mažinimas kai kuriems produktams, tai reikia taip ir sakyti – tai neatitinka mūsų liberalų „grynos“ ar laisvos rinkos koncepcijos. Ir mums, liberalams, tie silpnesnieji nerūpi. Ir tiek.
O socialdemokratai, kitų kairiųjų ar socialiai jautresnių politinių jėgų atstovai priešingai – visuomet privalės ieškoti sprendimų palengvinti sunkiau gyvenančių padėtį, pasitelkdami rinkos reguliavimo ar finansinius svertus.
Pritarčiau ir eurokomisarui V. Andriukaičiui, jog gerai, kad visuomenė aktyvi, kelia šiuos klausimus. Politikai privalo į tai reaguoti. Jei nori mušti, lazdą visuomet surasi – jei Premjeras nereaguotų, nesikreiptų į kainas reguliuojančias institucijas, pačius prekybininkus, neabejoju, tie patys, kurie dėl to piktinosi, tuoj pat apsisukę kritikuotų, kad niekas nereaguoja, nemato ir pan.
Ir net jeigu visa ši kalafiorų istorija yra grynas viešųjų ryšių ar kažkieno marketingo produktas, kainos visuomet bus politinių diskusijų ir sprendimų epicentre. Be to visi populistai puikiai žino, jog kainos niekada netenkina pirkėjų ir čia „populiarioms“ kalboms dirva kone ne pati derlingiausia. Ir kokį populizmo grūdą bemesi – visuomet sudygs.
Politikai beveik negali išvengti populizmo, tačiau rimti politikai privalo to išvengti kiek įmanoma daugiau ir siekti kuo skaidresnės ir racionalesnės diskusijos bei politinės konkurencijos. Jau dabar, Lietuvos politinėms partijoms besirikiuojant prie rinkimų starto, matome keisčiausių pasiūlymų, mano nuomone, nelabai atliepiančių realiems šalies interesams, o dažnai visiškai tuščių politinių veiksmų. Pavyzdžiui, darbiečiai kovos su į Lietuvą dar neatvykusiais pabėgėliais, tvarkiečiai norėtų sugrąžinti litą, o konservatoriai klaus visuomenės, ar reikia pirkti dar nepastatytos Astravo AE elektrą.
Populizmas neretai nuveda ir pavojingais šunkeliais, net ir labai senų demokratijų šalyse. Taip atsitiko su Jungtinės Karalystės konservatorių lyderiu D. Kameronu, kuris, mėgindamas spręsti savo partijos vidines problemas, įtraukė į pavojingus žaidimus su referendumu dėl šalies narystės ES ne tik visą savo valstybę, bet iš dalies ir visą ES. Pasekmių galėtų būti ir transatlantinei sąjungai, pavojingai pasikeistų geopolitinė situacija, o ypač Rytų Vidurio Europos šalims.
Šiems rinkimams pasiūlyta socialdemokratų rinkiminė programa, mano požiūriu, populizmo pagundų išvengė labiausiai, yra nuosaiki, subalansuota, nepopulistinė ir todėl reali. Juolab, kad būdami valdžioje, net ir koalicijoje su kitomis partijomis socialdemokratai didele dalimi savo pažadus vykdė ir gana stropiai. Ir net oponentai nedaug ką gali prikišti. Būtent todėl jie šio klausimo vengia ir mėgina kovoti su socialdemokratais ne tiesioginės politinės diskusijos būdu, bet viešųjų ryšių pagalba, stengdamiesi socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės veiklą vertinti ne iš savo dešiniųjų ideologijos pozicijų, kaip priklausytų, o paprasčiausiai oponentus apjuodinti.
Todėl didžiausia oponentų kritikos dalis socialdemokratams ir yra paremta ne analize, o propagandiniais epitetais, kas taip pat iš esmės tėra tik vienas iš populizmo būdų. Suprasdami to nepakankamumą, dešinieji jau suka ir kitu, jiems gana įprastu juodojo piaro keliu – bando pūsti dirbtinius skandalus, kaltina korupcija ir pan. Nors situacija, pavyzdžiui, bent jau korupcijos suvokimo srityje, Lietuvoje pagerėjo labiausiai per pastarąjį dvidešimtmetį. Pasamdytieji ar dėl savo įsitikinimų komentatoriai visais įmanomais būdais mėgina kompromituoti socialdemokratų lyderį – viskas gana panašiai, kaip ir vykdavo ankščiau. Nieko iš esmės naujo. Politinės kultūros lygis, deja, vargu ar kyla, o jei kažkiek ir progresuojam, tai tikrai per lėtai.
Didžiausia problema, jog mums, lietuviams, kaip visuomenei, tai supratimo stygius, jog tik tęstiniai sprendimai ir jų realizavimas yra svarbiausia, o ypač vykdant strateginius projektus, laikantis strateginės krypties. Nereikėtų šiandien konservatoriams rinkti parašų dėl Astravo AE, jei jie nebūtų sugriovę prieš tai buvusios Vyriausybės AE statybos projektų ir Lietuva būtų pradėjus statybas anksčiau nei Baltarusija. Taip yra ir dabar – į rinkimus einančios dešiniosios partijos niekaip „nemato“, nepripažįsta dabartinės Vyriausybės pasiekimų, net ir tų, kuriuos pripažįsta net tarptautinės institucijos. Tokios kaip ES, Europos Komisija, EBPO ir kitos. Reiškia jie vėl ruošiasi viską pradėt iš naujo? Tai jau kažkur girdėta - „pasaulį seną išardysim“... Tai kaip gi mes, po kiekvienų parlamento rinkimų, radikaliai keisdami kryptį progresuosim?
Turime, aišku, ir priešingų pavyzdžių. Ten, kur šalies politinės partijos sugebėjo sutarti, pasiekta gerų rezultatų. Pavyzdžiui, dėl integracijos į ES ir NATO. Arba dėl mokslo verslo slėnių – sėkmingas ilgalaikis, kelių vyriausybių kadencijų projektas, jau nešantis rezultatus. Pavyko prieš pora metų šalies politinėms partijoms sutarti dėl ženklaus gynybos išlaidų padidinimo – iki 2020-jų iki 2% nuo BVP. Sunku įsivaizduoti, ką šiandien darytume ir ką kalbėtume Aljanso viršūnių susitikime Varšuvoje, kaip galėtume tikėtis NATO paramos, jei mūsų gynybos biudžetas būtų 0,8% nuo BVP, kaip tai buvo A. Kubiliaus Vyriausybės laikais?
Švedija, kurios pavyzdį mėgstame naudoti, būtent tuo visuomet ir pasižymėjo, partijos neišpūsdavo savo ideologinių skirtumų iki absurdo, iki vienas kito pavertimo priešais, o tęsdavo savo pirmtakų darbus, kažką tobulindavo ir pasiekė tokį lygį, kokį dabar matome. Sunkiai įveikiamos populizmo pagundos bei oponentams juodinti naudojami viešieji ryšiai gerokai nuodija mūsų politinį lauką, trukdo racionalioms diskusijoms dėl tikrų šalies problemų. Tokių kaip emigracija, darbo jėgos stygius, gimstamumas, šalies senėjimas, saugumas ir kt.
Iš tikrųjų pagrindinis šių rinkimų klausimas – ar atlaikysim populizmo pagundas ir tęsime nuoseklaus šalies vystymosi ir augimo tendenciją, kurią įtvirtino dabartinė Vyriausybė po įvairiausių dešiniųjų „naktinių“ reformų ir antikonstitucinių pensijų bei atlyginimų karpymo, taip pat nepagrįstai brangaus skolinimosi. Ar vėl nusivylimo apimti patikėsime „paprastų atsakymų“ adeptams ir populistinių pažadų gundymams?