- Ai, ne pirmas kartas,- atitaria jai senyvas žvitrių akių Lazdijų krašto gyventojas,- išgyvensim.

Kurie tai metai? 1983? 1985? Vienos partijos ir vienos tiesos metai? Ne, mano mieli, tai 2016 metų pavasaris, kai Viešpaties padėjimu eina 26-ieji Nepriklausomos Lietuvos metai.

„Bijom, bijojom“ – Roko maršų metais griaudėjo „Bix“. „Mes – jėga“ – šaukė Povilas Meškėla ir „Katedra“.

Kaip Berlyno sieną mūsų tėvai daužė baimę gabalais, lupo ją iš savęs, skaldė ir metė į šiukšlyną. Jie neturėjo madingų mobiliųjų telefonų ir greičiausio pasaulyje interneto, jie dar nežinojo, ką reiškia skristi į Europą už keliolika eurų, bet jie turėjo laisvę. Ir jie pagaliau suvokė, kokia yra laimė laisvai kalbėti.

Kas nutiko, bičiuliai, klausiu jūsų? Kas mums nutiko? Kodėl 26-aisiais Nepriklausomybės metais mes dar bijome laisvai kalbėti? Mes bijome, kad kažkas įskųs, bijome, kad vietinis rajono karaliukas mostelės skeptru ir neteksim savo darbo vietos?

Ir kiek tokių rajonų Lietuvoje? Ilgą laiką norėjome naiviai tikėti, kad tai tik Vilnijos problema, kur save pasitepęs Jėzaus vietininkas žemėje ir Europarlamentaras, Kurio Vardo Negali Garsiai Sakyti, tvarkosi būdu paprastuoju – balsuosi už Rinkimų Akciją, žiemą gausi malkų, nebalsuosi – tavo tėčio sesers sūnaus žmona lėks iš darbo.

Kas nutiko, bičiuliai, klausiu jūsų? Kas mums nutiko? Kodėl 26-aisiais Nepriklausomybės metais mes dar bijome laisvai kalbėti? Mes bijome, kad kažkas įskųs, bijome, kad vietinis rajono karaliukas mostelės skeptru ir neteksim savo darbo vietos?
A. Tapinas

Norėjome tikėti, kad jeigu ir yra tokių rajonų, tai tik keli tie, kuriems vadovauja buvę kolūkių pirmininkai, kurie esant reikalui brūkštelėjo sau per veidą geltona ir žalia spalva, o trečiosios spalvos ir taip turėjo pakankamai.

Naivūs buvome. Kuo skiriasi, o iš tikrųjų – ką daugiau turi bendro socialdemokrato Valerijaus Makūno Kauno rajonas, konservatoriaus (ša, husarai, suspenduoto) Artūro Margelio Lazdijai, nepriklausomo (ša, husarai, nesijuokit) Ričardo Malinausko Druskininkai, dailiosios darbiečių imperatorienės Pinskuvienės Širvintos, papūsti jam į užpakalį siūlančio milijonieriaus Valdemaro Valkiūno Biržai, tvarkiečių Komskių dinastijos atstovo Virginijaus Pagėgiai ar jau kartą STT sulaikyto „valstiečių“ mero Bertašiaus valdomi Šakiai?

Kai meras pasistato sau koplytstulpį, gali suprasti, jog jis atėjo čia visiems laikams. Manote, juokauju? Nejuokauju – štai Šakių rajono mero Juozo Bertašiaus vardo Rūpintojėlis.

Juozo Bertašiaus vardo rūpintojėlis
Foto: DELFI

Bendrų karaliukų vardikliai. Jų gerokai per daug.

Viena partija – viena tiesa

Jokia kita partija neturi teisių rajone, jeigu tai ne mero partija. Kiekvienas jaunas žmogus turi pasirinkimą – arba stoti į mero partiją ir tada tikėtis bent kažkokių karjeros galimybių. Net jei esi šachmatų sekcijos treneris, tavęs vis tiek lauks nemalonumai, jei negrosi pagal partijos rekomenduojamas melodijas.

Šeima ir bičiuliai – aukščiau visko

Kam eiti į valdžią rajone, jei partijos bičiuliams ir šeimos nariams negali parūpinti sotaus gyvenimo. Jei tavo valdomose struktūroje nėra bent 90% savų, jei tavo draugas nevadovauja mokyklai, jo sūnus nedirba toje mokykloje ir nevadovauja partinei jaunimo organizacijai, o sūnaus draugė nedirba savivaldybės personalo skyriuje – kam eiti į valdžią, kam?

Kitos nuomonės iškirtimas

Turintis kitą nuomonę – automatiškai priešas. Ir jam ne vieta rajone. Naujausias pavyzdys – Kauno rajone Zapyškyje vykusi Aitvarų šventė. Mano žiniomis, trys partijos prašė ir negavo leidimų dalyvauti šventėje, nes savivaldos nuomone – šventė ne politinė, o bendruomeninė. Puikus ir sveikintinas sprendimas, tik ką tokiu atveju ant scenos veikia susigrūdę vienos vienintelės partijos nariai – meras ir du Seimo nariai Raminta Popovienė ir Antanas Nesteckis?

Valerijus Makūnas
Foto: DELFI

Sava žiniasklaida

Spaudos atgavimo dieną džiaugėmės laisva žiniasklaida ir apsimetame, kad nematome regionuose tvinkstančio pūlinio – nuo politikų priklausomų ar net jiems priklausančių laikraščių.

Štai merės Živilės Širvintų ruporas.

Živilė Pinskuvienė
Foto: DELFI

Ar atkreipėte dėmesį, kad merė Pinskuvienė kone kasdien sulaukia skambučių, padėkos žodžių iš rajono žmonių. Nenustebčiau, kad Širvintų rajono žmonės kolektyviniu laišku kreiptųsi į popiežių Pranciškų, kad būtų pradėtas išankstinis beatifikacijos procesas jai dar esant gyva.

O norite pamatyti dugną? Tą dugną, kurį pasiekus jau net beldimo nebesigirdi. Tada pasižiūrėkite vienerių metų jubiliejaus proga parengtą vaizdo interviu su mere Pinskuviene. Vinis yra ta, kad „žurnalistės“ vaidmenį atlieka savivaldybės administracijos direktorė, kuri, be abejo, yra ir Darbo partijos narė.

Tik dar priminsiu citatą: „Prie manęs priėjo mažutė mergaitė, kreipėsi vardu ir vos ištardama žodžius pasakė: „Mere, ačiū jums“.

„Dar tokio ryžtingo mero neturėjome“, „Šis meras per septynis mėnesius padarė daugiau nei buvęs per visą kadenciją“, „Nepasiduosime oponentų vykdomam merės juodinimui“, „Ką ar STT neturi didesnių problemų nei aiškintis dėl tokių smulkmenų“, „Po nušalinimo grįžusį merą kolektyvas pasitiko su gėlėmis“ – taip, visa tai 2016 metų regioninė žiniasklaida Lietuvoje.

Baimė, baimė ir dar kartą baimė

Štai pagrindinis įrankis rajonų cariukų rankose. Baimė, kad neteksi darbo, jei pakviesi ne tą žmogų. Jei atliksi veiksmą, kuris nepatiks cariuko aplinkai (gal cariukas pats net nežinos, bet atsiras norinčių išsitarnauti). Jei viešai išsakysi kritiką ar bent kitokią nuomonę. Ir tu bijai, nes žinai, kad nukentėsi ne tik tu, bet ir tau artimi žmonės.

Todėl šimtą kartą pritariu Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kuris sako, kad „Lietuvą sukaustė baimė“. Ir nesuprantu, kodėl jis to neakcentuoja savosios partijos merams. Juk pastabdytų gatvėje, pasakytų „baikit žmones bauginti“ – ir visi paklausytų.

Bet kol premjeras to nedaro, tol skaitau desperatiškus laiškus:

„Dirbu mėgstamą darbą ir sprogstu iš pykčio matydama, kaip mumis naudojasi kaip raudonomis tribūnomis. Mano rajonas toks pat kaip Šiaurės Korėja, galima dėti lygybės ženklą. Deja, net rašydama jums rizikuoju netekti darbo. Suprantu, kad reikia lįsti iš pogrindžio, bet už mano nugaros stovi ir darbuotojai, kurie irgi nukentės“.

Todėl šimtą kartą pritariu Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, kuris sako, kad „Lietuvą sukaustė baimė“. Ir nesuprantu, kodėl jis to neakcentuoja savosios partijos merams. Juk pastabdytų gatvėje, pasakytų „baikit žmones bauginti“ – ir visi paklausytų.
A. Tapinas

„Per visą rajono jaunimą, per pedagogus važiuojama buldozeriu. Kitaip galvojantys yra menkinami ir išstumiami, o talentingi pastumiami į šoną, kad netrukdytų įtakingiems“.

„Mūsų rajone jaunimas yra verčiamas stoti į partijos jaunimo filialą. Be partinio bilieto apie darbą rajone net nesvajok“.

„Tai opu visai provincijai, čia gausi darbą ir turėdamas tik vidurinį išsilavinimą, bet jei esi partietis. Turiu pedagogo ir socialinio darbuotojo išsilavinimą, bet durys man uždarytos“.

Tokie laiškai plūsta man dešimtimis. Ir vis dėlto, vis dėlto visur prašoma – tik neviešinkit, maldauju, neminėkit mano pavardės, supraskite, man ten gyventi reikės, mano tėvams gali atsirūgti.

O baimė yra užkrečiamas, viską naikinantis ir per širdis plintantis virusas. Ir jis jau liečia mūsų jaunimą. Kodėl gi ne – jeigu baimės virusui atveriame duris, jis ima tai, ką turime geriausio.

Ir tada darosi baisu – didžiausia mūsų ateities investicija, tikroji Nepriklausomybės karta, Laisvės vaikai irgi jau bijo.

Vienintelė paguoda, kad dar ne visur taip. Yra rajonų, kurių vadovai demokratiški ir ištikimi laisvės vertybėms, o žiniasklaida yra nusiplėšusi savicenzūros antsnukį. Yra rajonų, kur pasikeitus valdžiai žmonės tikrai lengviau atsikvėpė ir mokosi prisiminti, kaip būti laisvais. Bet, deja, tokius rajonus skaičiuojame ant pirštų.

- Ką daryti, ką mums daryti? – tyliai ir pusbalsiu klausia Lietuvos rajonų žmonės.

Ilgą laiką tik gūžčiojau pečiais. Cariukų sistema pernelyg nušlifuota – uždaras baimės ratas, kišeninė žiniasklaida ir savų partinių žmonių kasta. Ką tu gali padaryti? Ką gali lemti vienas balsas? Ką gali lemti keliasdešimt idealistų, susidūrusių su teflonine sistema?

Paklauskit Sąjūdžio, ką jie gali.

Ir niekada nepamiršiu žodžių, kuriuos pasakė mergina, netekusi darbo dėl to, kad organizavo susitikimą su savivaldybei netinkamu žmogumi – „aš bijojau vakar, šiandien bijojau dar labiau, bet dabar pajutau, kad bijau jau mažiau“.

Mes priėmėm laisvę kaip duotybę. Įtikėjom, kad iškovojom pergalę ir dabar raškysime jos vaisius. Įsivaizdavome, kad mūsų vaikai laisvę jau geria su motinos pienu. Klydome. Už savąją laisvę turime kovoti kiekvieną dieną.

Nesvarbu, kokiame tu Lietuvos rajone gyveni – yra bendri dalykai. Kas iš mūsų nebijo, kai jaučiasi vienas? Ir kas nepajus, kaip sklaidosi baimė, supratus, jog šalia yra tie, kuriems gali ištiesti ranką. Kam galvose nesuskambės Franklino Ruzvelto žodžiai – „baimė yra vienintelis dalykas, kurio turime bijoti“.

Žinoma, baimė lengvai neatsitrauks. Per ilgai ji klestėjo šešėliuose, per ilgai ji tarpo kemsynų prieblandoje. Naivu būtų tikėtis, kad ji išsigąs geliančių gitaros akordų, aštrių žodžių ar susitelkusios bendruomenės minčių naujosios žiniasklaidos kanaluose. Ką jie gali?
Paklauskit Sąjūdžio, ką jie gali.

Ko verkiam ir dejuojame
Ko slapstomės pakampėmis
Aušra įsidienojusi
Pabudome ir kelkimės