K. Jovaišas. Nutylėtas Pergalės veidas Rusijoje: pamiršti, paniekinti ir pažeminti

Gegužės 9- ąją - Pergalės dieną rusai stiklinėmis maukia vodką už mistinį Karį išvaduotoją, nors jiems derėtų pagerbti atminimą tų, kuriuos bolševikų režimas buvo pavertęs pigia patrankų mėsa.

Išties, užversdama mūšių laukus savo karių lavonais, Raudonoji Armija pirmaisiais karo mėnesiais keturiolika (!) kartų „pranoko“ Vermachtą pagal žuvusiųjų skaičių.

Čia aptarsiu, koks yra ne deklaruojamas, o tikras Kremliaus požiūris į žuvusius bei suluošintus karius ir kaip begėdiškai Kremlius spekuliuoja šia patrankų mėsa.

Sovietų Sąjungoje žiauriai suluošintų karo invalidų vardas buvo legionai. Mat, šaunūs raudonieji generolai narsiai varydavo kareivius į blogai parengtas atakas.

Kadangi už Staliną ir Tėvynę, kaip puikiai žinojo tikrieji, užnugaryje sėdintys ir specialius maisto davinius gaunantys patriotai, pateisinamos bet kokios aukos, tai varydavo netgi per minų laukus. Nenuostabu, kad karą laimėjusioje šalyje alkanų burnų gretas papildė 3 255 000 vienkojų, 1 121 000 bekojų, per 300 000 vienrankių, 110 000 berankių ir 850 000 vadinamųjų virdulių- žmonių be galūnių, etc.

Neturiu nė mažiausio pagrindo teigti, kad kalbos apie begalinį rusų moterų pasiaukojimą ir atsidavimą neatitinka tiesos. Nepaisant to, ar grįžę karo invalidai nerado išdraskytų namų, ar negalėjo pramisti alkanoje šalyje, ar netgi be galo atsidavusioms moterims invalidai buvo per sunki našta, vis dėlto milijonai jų išmaldos prašė miestų gatvėse ir traukiniuose. Taigi jie bjauria dėme teršė pergalingos, komunizmo statančios visuomenės fasadą ir gadino miestų estetinį vaizdą.

Ekstremali situacija ekstremalų bolševikų valdomoje šalyje buvo išspręsta ekstremaliomis priemonėmis. Pradedant nuo 1949 metų, benamiai ir išmaldos prašantys invalidai buvo gaudomi ir centralizuotai išvežami į geležinkelių stotis. Ten jie buvo kraunami ar paprasčiausiai sumetami į gyvulinius ar prekinius vagonus ir vežami į atokias nusibaigimo vietas, vadinamuosius internatus. Ar reikia sakyti, kad žodis „internatas“ tebuvo eufemizmas- švelnesnis koncentracijos stovyklų pavadinimas?

Kaip laikėsi tie bekojai ar „virduliai“, kurie turėjo šeimas ir namus? Aleksandras Nevzorovas kadais sukūrė populiarų dokumentinį filmą apie rusų ir vokiečių karo invalidų gyvenimą. Filme parodyta kaip žvalus vokiečių veteranas spyruokliuojančia eisena, kurią užtikrina puikūs protezai, išeina iš jaukaus kotedžo ir sėdęs į „Mersą“, išrūksta savo reikalais. Kitokį vaizdelį įkūnija leisgyvis rusų veteranas, kuris su primityviais protezais įsitaisęs invalido vežimėlyje, išvažiuoja iš suklypusios pirkios.

Laikai keičiasi. A.Nevzorovas jau nesižavi tokiu, tegul ir labai iškalbingu, bet vis dėlto tiesmuku palyginimu. Dabar sąvoką „tėvynė“ A.Nevzorovas laiko narkotine funkcija, kuri leidžia valdžiai sėkmingai apkvailinti karo didvyrius ir aukas viename asmenyje. Juolab, kad nuolankiai sulindę į savo grandines, karo veteranai gyvena prisiminimais kaip gelbėjo tėvynę, nors išties jie gelbėjo režimą ir apgynė savo teisę vilkti baudžiavos jungą, rašyti vieni ant kitų skundus ir mirti skurde.

Kita vertus, karo veteranai ir invalidai yra dvigubos paskirties prekė. Nesvarbu, kad su jais Kremliaus režimas visuomet elgėsi kaip su pigia patrankų mėsa, svarbu, kad už prarastas akis, rankas ar kojas, jie buvo gausiai apkarstyti skardiniais medaliais. Ar tokie „adekvatūs“ mainai nepateisina to, kad ši patrankų mėsa sėkmingai pūva ubagų irštvose ir užmarštyje? Nepaisant to. panašu, kad šie bjauriai dvokiantys politiniai žaidimai tenkina ne tik režimą, bet ir pačius karo invalidus.

Ar mums turėtų rūpėti, kad Kremlius kvailina veteranus, o šie nori būti apkvailinti? Ne, niekas nepadės tiems, kurie jaučia sadomazochistinį malonumą, kai režimas gražiais žodžiais dangsto juodus darbus. Bet štai kur šuo pakastas - naivu būtų manyti, kad mes nesame įtraukti į šį bjaurų ir šleikščiai veidmainišką žaidimą. Taip nėra, nes patologiški melagiai ir parsidavę Kremliaus ruporai nepalieka ramybėje Baltijos šalių.

Anaiptol, iš nedėkingos Pribaltikos šie fariziejai reikalauja šventos pagarbos tiems, kuriuos pati Rusija laiko patrankų mėsa ir elgiasi kaip su patrankų mėsa.

Iškalbinga ir nesenstanti šio teiginio iliustracija- garsi netolimos praeities istorija. 2007 m balandžio 29 d. priimtas Estijos parlamento sprendimas iškelti iš Talino centro vadinamąjį Bronzinį karį, sukėlė rusakalbių gyventojų įsiūtį, kuris pasireiškė vandalizmu, pogromais ir chuliganiškais išpuoliais. Kadangi nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigę protestuojai blaiviai nusprendė, kad malonumą reikia derinti su nauda, tai prisidengiant protestais, buvo plėšiamos ir parduotuvės.

Šių veiksmų katalizatorius - Rusija, palaikanti savo diasporą ir sukėlusi patologišką isteriją dėl tariamai perrašomos istorijos ir išvaduotojų atminimo išniekinimo. Išties, kodėl tie prakeikti pribaltai nelaisto dėkingumo ašaromis Bronzinio (tegul ir gipsinio, koks skirtumas?), kario batų, o rėkia, esą rusai suteikė okupantui išvaduotojo statusą ir reikalauja, kad okupuotieji gerbtų okupantus? Argi ne įžūlumo viršūnė tvirtinti, atseit komunistai ir komisarai buvo pavertę rusų kareivius nuolankiais režimo vergais, o vergai negali išvaduoti kitų pavergtųjų?

Nepaisant deklaruojamos pagarbos kareiviams, kurie dabar veidmainiškai kanonizuojami, bolševikų valdžia su žuvusiaisiais visuomet elgėsi nežmoniškai ir necivilizuotai. Savaime suprantama, kare kaip kare. Siekiant išvengti epidemijų nuo yrančių lavonų, išvaduotose iš vokiečių teritorijose buvo atliekami sanitariniai laidojimai, tranšėjose masiškai užkasant šimtus tūkstančių kūnų. Kita vertus, nors karas ir atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties pusę, bet sovietų režimas šioje vietoje pranoko pats save.

Žuvusiuosius reikėjo identifikuoti, todėl jų asmens dokumentus milžiniškais kiekiais perduodavo į karinius komisariatus. Štai čia akinančia žaibu ir nušvinta tiesos momentas - dauguma minėtų dokumentų buvo slapta sunaikinta. Priežastis paprasta: fronte žuvusiojo šeima 50-aisiais metais kas mėnesį gaudavo 5 rublių pašalpą, o dingusiojo be žinios negaudavo nieko. Per metus susidarydavo 60 rublių ekonomija. Nedaug? Taip, tačiau karo pabaigoje sovietai vien dingusiais be žinios buvo praradę nuo 6 iki 9 milijonų kareivių.

Žuvusiųjų išniekinimas tuo nesibaigė. Milijonai jų liko deramai nepalaidoti ir neperlaidoti. Kaip teigia karo istorikas Miroslavas Morozovas, „reikalą komplikavo tai, kad 50-70-aisiais metais buvo atliekami kareivių laidojimo vietų „stambinimo“ darbai, daugelį šių vietų dabar reikia nustatyti iš naujo“. Ar tai reiškia, kad sovietų, o ir Rusijos režimas absoliučiai prarado atmintį? Ne, šie režimai prisimena viską, kas jiems paranku prisiminti ir „užmiršta“ viską, ką nori užmiršti.

Dėsninga, kad pats veidmainiškiausias žmonijos istorijoje režimas žuvusiųjų karių atminimą įamžina, statydamas iš bronzos ir akmens gigantiškus paminklus, prie kurių taip patogu dėti vainikus ir kartoti ritualinį užkeikimq „niekas neužmirštas, nieko neužmiršta“. Žinoma, ne, nes milijonų žuvusiųjų deramai nepalaidoti kaulai anksčiau ar vėliau vis tiek pavirs į dulkes, o garbūs karo veteranai dar iki Pergalės 100 metų jubiliejaus minėjimo visi iki vieno bus aprūpinti butais.

Svarbu ir kita - iš kareivių kaulų jokio navaro nėra, o iš paminklų, atvirkščiai, navaras riebus - otkatai. Žinomas visuomenės veikėjas Andriejus Manžosas su karčia ironija konstatuoja: „Ne taip seniai Pamaskvyje ekploatacijai atidavė vieną memorialinį kompleksą. Kareivio figūrai išlieti buvo sunaudota 18 tonų bronzos, aplink skulptūrą pasodinti gražūs kedrų sodinukai. Dokumentuose juodu ant balto nurodyta- kiekvieno šių sodinukų kaina- 2 500 (!) dolerių“.

Vadinasi, nepaisant to, kad patrankų mėsa Rusijoje bevertė, iš jos galima padaryti neblogą biznį. Ne tik matuojamą pinigais, bet ir neįkainojamą - ideologinį ir politinį. Kartu visada galima priminti nedėkingai Gėjropai ir, žinoma, nedėkingiems pribaltų fašistams, kokią deramą pagarbą jie turi rodyti savo išvaduotojams. Galima neabejot i- ši purvina demagogijos banga, kuri nepailsdama atrieda prie Baltijos krantų ir subliūkšta, vis kartos ir kartos savo ciklą. Bent jau apžvelgiamoje ateityje.