Jėzau, bet juk tikrai, atitaria Baudžiauninkų choras iš operos „Pilėnai“. Trims dienoms dėmesys garantuotas. O jei dar prisijungia veikiančios eterio žvaigždės, klausiančios, kodėl krevetės per metus pabrango dvigubai, kodėl pienas per akcijas kainuoja tiek, kiek prieš metus ne per akcijas? Avilys suūžia taip, lyg meška leteną būtų įkišusi. Gvaltavoja! Kur žiūri valdžia? Aš tai daugiau ten nepirksiu! Ir aš! Darom.

Nei vagia, nei gvaltavoja. Ir nesusireikšminkite taip, nes niekam jūs nei pirkdamas, nei nepirkdamas nesate per daug įdomus. Pasikėlimas į puikybę yra nuodėmė, jei ką. Be to, nieko antgamtiško ir neatsitiko.

Stabilios kainos yra mitas. Tai kaip senelių svaičiojimai, kad anksčiau viskas buvę geriau – ir moterys buvo doros, ir musės taip skaudžiai nekando. Stabilios kainos dažnai rodo tik tai, kad ekonomika serga. Kyla ekonomika? Pamažu kils ir kainos. Kodėl kainos taip drastiškai kyla dabar? Ar lygiai taip pat „tigriškai“ šuoliuoja ir mūsų ūkis?

Bet kuriuo atveju kainos kyla ne todėl, kad litas pakeistas euru. Ir Numavičius, pavaizduotas kaip Balzaco Gobsekas, sėdintis tamsiame kambarėlyje ir per naktį tris kartus prie kalafioro cedelio virpančiais pirštais prirašantis dar vieną eurą, yra tokia pat nesąmonė, kaip ir bandymas sumažinti kainas demonstracija prieš prekybos centrus su šūkiu „Kur žiūri valdžia!“

Kainų didėjimas mums tik primena, kad Europos centrinis bankas dideliais kiekiais spausdina eurus. Prieš pusantrų metų ECB prezidentas M. Draghis pažadėjo per 20 mėnesių išspausdinti trilijoną eurų. Jis tai ir daro. Buvote pamiršę? Na, žinoma, jūs tikėjote premjeru ir Lietuvos banko Pūkuotuku, kad šis nemalonus faktas atskirai paimto jūsų maišelio su eurais nepalies.

Stabilios kainos yra mitas. Tarsi senelių svaičiojimai, kad anksčiau viskas buvę geriau – ir jaunimas vyresnių klausė, ir musės taip skaudžiai nekando. Stabilios kainos dažnai rodo tik tai, kad ekonomika serga.
Rimvydas Valatka

M. Draghis sąžiningai vykdo pažadą. Dar keli mėnesiai, ir visas trilijonas bus apyvartoje. M. Draghis tai daro, tikėdamasis taip išjudinti sustingusią ES ekonomiką su bankrutavusia Graikija, ne pagal išgales gyvenusiomis Airija, Italija ir Ispanija. Dėl nuvertėjimo pinigai iš taupiųjų paimami išlaidžiųjų skoloms padengti. Ką tai reiškia mums?

Tą patį. Mūsų eurai nuvertėja. Tas euras, kurį laikote suspaudę kumštyje eilėje prie topinambo, yra menkesnis už tą eurą, kurį gavote prieš 16 mėnesių, klausydamiesi premjero ir LB Pūkuotuko stebuklinės pasakos apie tai, kad kainos nedidės.

Kai pinigų spausdinimo mašina ūžia nesustodama, viena prekė – pinigai – nesustabdomai pinga, o kitos prekės, įskaitant praeityje garsios aktorės pamėgtus kalafiorus, lygiai taip pat brangsta. O jei dar kalafiorai brangsta visame pasaulyje?

Kainų augimas buvo Europos banko tikslas. Su tuo sutiko ir eurą įsivedusi Lietuva. Kainos neturėjo kitos išeities kaip tik kilti, nepaisant A. Butkevičiaus ir V. Vasiliausko burtų bei demonstratyvaus valdininkų šmirinėjimo po euro įvedimo, kai vargas buvo tam restoranui, kuris silkę bandydavo parduoti po 10 Lt vietoj 9,11 Lt.

Dabar silkė kainuoja 6 eurus. Ir premjeras, ir Pūkuotukas žinojo, kad taip nutiks, bet malė š..., nes norėjo jums patikti. O jei nežinojo, kad M. Draghis spausdins trilijoną eurų, tai abu juos reikia vyti kuo greičiau lauk, nes jie užima ne savo vietą.

Jau 16 mėnesių italo M. Draghio pasiųstos kandys čeža jūsų piniginėse, versdamos auksą popieriumi. Tai rodo ir kalafioro, ir daug kitų kainų. Ir ne tik Lietuvoje. Užuot prisiminę karčią tiesą, kad eurų spausdinimas mažina eurų perkamąją galią, renkatės tradicinį lietuvio karžygio kelią – keikti Numavičių, eurą, ES, o putinofilai – dar ir nepriklausomybę (domėtis, kiek kalafioras pabrango Rusijoje, vienavingiams, matyt, nebeišeina, nes rusų krautuvėse toks daiktas seniai išnyko).

Faktas, kurio nepaneigsi: žmonės Lietuvoje kasdien išleidžia vis daugiau. O jei perka, tai turi eurų. Iš pradžių dėl to krykštavome. Padidinta – net kelis kartus – minimali alga. Atskiruose sektoriuose, pralenkdamos darbo našumo augimą, didėja algos. Net mokytojai iš valdžios išlaužė dešimt milijonų. Kiek uždirba statybininkai, geriausiai pasakysi tas, kuris pradėjo remontą.

Iš kur tie pinigai? Ar pradėjome daug daugiau gaminti, teikti paslaugų? Šiek tiek. Bet tikrai ne tiek, kad mažemeninių prekių apyvarta Lietuvoje, nepaisant masinio apsipirkimo Lenkijoje, per pirmąjį šių metų ketvirtį išaugtų 8 procentais. O juk ir prieš tai tik augo.

Kainų didėjimas mums tik primena, kad Europos centrinis bankas dideliais kiekiais spausdina eurus. Prieš pusantrų metų ECB prezidentas M. Draghis pažadėjo per 20 mėnesių išspausdinti trilijoną eurų. Jis tai ir daro. Buvote pamiršę?
Rimvydas Valatka

Pinigas ya toks daiktas, kurio negali užburti nei valdžia, nei pilietinių akcijų rengėjai, nei pats ponas Dievas. Prispausdinus pinigų daugiau nei šalis gamina, už tą patį kalafiorą (pasiflorą, krevetę) tenka pakloti daugiau pinigų, nei per pasaulinę finansų krizę, kai dauguma graužė morką ar buroką, o kalafiorai supūdavo nenupirkti.

Aistringa aktorė dėl kalafioro kainos augimo kaltina parduotuvės savininką, Seimo socialistai ir putinofilai – stambųjį verslą. Feisbuko mažutėliai rengia akciją, kad valdžia imtųsi kainų reguliavimo: uždraustų didinti kainas parduotuvėse (tuo pat metu liepdama gamintojams didinti pieno supirkimo kainas), ir būtinai siekiant apsaugoti vartotoją. Karuselė, kurioje cypimo daug, o naudos?

Kad ir kaip vaizdingai tai beatrodytų, bet prekės kainą nustato ne godus Gobsekas (Numavičius). Tai sudėtinga dešimčių rinkos žaidėjų derybų ir valdžios pagalių kombinacija. Prekybininkai staiga pamato, kad kalafiorų ar krevečių paklausa auga, jie užsako jų vis daugiau. Bet ūkininkams nėra taip lengva staiga padidinti kalafiorų auginimą, nes žemės ūkis yra inertiškas, be to, o jei tai tik laikina paklausa? Importas? Neišgelbės, nes kalafiorų kaina JAV išaugo pustrečio karto, o Naujojoje Zelandijoje ši kaina triskart didesnė nei „Maximoje“.

Krevečių gaudytojai, net ir sužinoję, kad ir emigruojančioje Lietuvoje krevetes jau gali įpirkti ne tik žvaigždė M.Mikutavičius, bet ir vestuvių dzendobristai, irgi negali taip staiga prisipirkti naujų laivų, kad patenkintų paklausą. Čia tau ne išmanųjį pirkti, o jei ir turi laivą, tai iš kur gauti žvejų, kurių darbas sunkus, o sunkus darbas – atgyvena, nes, kaip sakė koučeris, turi gyventi maloniai ir įdomiai.

Faktas, kurio nepaneigsi: žmonės Lietuvoje kasdien išleidžia vis daugiau. O jei perka, tai turi eurų. Iš pradžių dėl to krykštavome. Padidinta – net kelis kartus – minimali alga. Net mokytojai iš valdžios išlaužė dešimt milijonų. Kiek uždirba statybininkai, geriausiai pasakysi tas, kuris pradėjo remontą.
Rimvydas Valatka

Štai kodėl kalafiorų kainos ima kilti ne tik šalyje, kuri yra tokia nelaiminga, kad turi „Maximą“ ir Numavičių, bet ir Lenkijoje. Kaip ištyrė kolegė V. Danauskienė, nei Seinų turguje, nei lietuvių pamėgtoje „Biedronka“, kalafiorų po 1,58 euro jau nebuvo, nes tiekėjai prašė po 2,27 euro, o kalbintas lenkas ūkininkas siūlė kalafiorų patiekti nebent už 4 eurus su centais.

Ar kalta dėl „neteisingų“ kainų mieganti Lietuvos valdžia, kaip kai kas kaltino?

Nėra nei „teisingų“, nei „neteisingų“ kainų. Tiksliau, visos kainos teisingos, jei įvyko sandėris. Jei aktorė įsigijo kalafiorą po 3,5 euro, ta kaina abiem pusėms yra teisinga. Jei aš nepirksiu kalafioro ir už eurą, nes geriau tada karbonadas, ir man, ir prekeiviui ta kaina – neteisinga. Valdžią turėtume kaltinti tik dėl to, kad prieš įvedant eurą ji malė š... apie tai, kad kainos nekils, nes esama tokių verslo ir valdžios susitarimų.

Bandydamas išvengti išprotėjusios dėl euro įvedimo valdžios sankcijų verslininkas gali kuriam laikui pristabdyti natūralų kainų augimą. Bet jis negali būti pats sau priešas, kai ECB vagonais spausdina pinigus. Kainos turėjo pajudėti dėl eurų spausdinimo. Taip ir atsitiko. A. Butkevičiaus ir V. Vasiliausko „geroji naujiena“ tą procesą buvo pristabdžiusi, todėl dabar tai ir vyksta greičiau.

Juokingiausia, kad dauguma tų, kurie piktinasi didėjančiomis kainomis, apsisukę jas patys skatina didinti. Verkiate dėl išnaudojamų kasininkių, nors kiekvienas centas prie jų algos atsispindės ir jūsų perkamo kalafioro ar krevetės kainoje.

Dūsaujate, kiek ūkininkai tegauna už pieną ir šaukiate, kad jie privalo gauti daugiau. Valstybė rengiasi ūkininkams skirti keliasdešimt milijonų eurų. Tai gerai, nes negalima šalyje leisti išnykti pieno ūkiams, bet tas „gerumas“ reiškia ir tai, kad tuos keliasdešimt milijonų reikės iš kažkur paimti, greičiausiai pasiskolinti, o mes visi mokėsime už palūkanas, todėl mūsų pragyvenimas dėl to dar pabrangs.

Kuo daugiau valstybė kišis į ekonomiką, tuo greičiau didės kainos. Kuo daugiau „duoda“ valdžia, tuo besočiai reikalauja dar daugiau. Todėl protinga valdžia ES tampa išimtimi. Rinkimus laimi tas, kuris pažada daugiau. Pažadai kyla geometrine progresija. Kokias algas prieš anuos rinkimus žadėjo populistinė Darbo partija litais, tokias, tik didesnes, nepopulistinė konservatorių partija jau žada eurais.

1988 m. benzinas Vokietijoje nekainavo nė pusės euro, perskaičiavus iš markių. Espreso, bokalą alaus, taurę vyno ar stiklą konjako Vokietijos restoranėlyje galėjai gauti už 2 markes, kas prilygtų 1,2 euro. Už tokią kainą dabar net gurkšnio vandens nebegausi net Lietuvos miestelio užeigoje.
Kainos augo nuo Kristaus gimimo ir augs, nes tokia yra ekonomikos logika. Bet jos auga greičiau, jei tą logiką bandys „pagerinti“ valdžia. Todėl mažiau kreipkite dėmesio į iš rentos gyvenančias aktores, kurios neišnaudotą kūrybinę energiją nukreipia tragedijai „Po kiek kalafioras“ kurti, iš kurios išeina tik ekonominis farsas. A.Butkevičius jau susidomėjo maisto kainomis. Pirmadienį rengia pasitarimą dėl maisto kainų pokyčių parduotuvėse.

Kalafiorų ir krevečių valgytojams tai nieko gero nežada. Patarimas protestuojantiems dėl kainų: bėkite apsipirkti dar iki pasitarimo pas A.Butkevičių. Kodėl? Todėl, kad po jo kalafiorai ir krevetės dar pabrangs.

O jei tikrai norite „teisybės“ ir „teisingų kainų“, reikalaukite, tegu ir pavėluotai, kad Lietuvos valdžia pasisakytų prieš trilijono eurų spausdinimą. Dar – atsakingesnio požiūrio į MMA didinimą, o svarbiausia – „Sodros“, Darbo kodekso ir viso socialinio modelio reformų. Ir, žinoma, reikėtų daugiau dirbti. Nes kiekviena kaina bus didelė, jei nieko neuždirbsite.