O kiek mamų „dirba mamomis“ vienos – dėl skyrybų, dėl niekada neįvykusio bendro gyvenimo, dėl emigravusių uždarbiauti vyrų? Kiek jų neprisiprašo pagalbos net ir gyvendamos santuokoje? Arba patiria smurtą – fizinį, seksualinį, psichologinį, ekonominį? Tai gal bent jau mamos dienos proga atsigręžkime į jas – pavargusias, vienas, neretai balansuojančias tarp pykčio, bejėgiškumo ir nevilties. Taip pat ir tas, kurios yra persekiojamos už tai, kad gina savo vaikus.
Beatos superherojės paliko savo smurtaujančius vyrus – ir tai didžiulis jų laimėjimas, kuriuo neapsakomai džiaugiuosi, nes niekas neturi patirti smurto ir persekiojimo. Ir vis dėlto viena mamų grupė ne tik patiria persekiojimą kasdien, bet ir yra vis labiau demonizuojama viešojoje erdvėje į Lietuvą importavus cinišką „tėvų atstūmimo sindromo“ teoriją, kurią visos psichikos sveikatos profesionalų asociacijos Europoje ir Amerikoje pripažino nepagrįsta. Ja remiasi vis daugiau išsiskyrusių tėčių, o įtakingi ir turtingi ne tik viešai guodžiasi dėl „užprogramuotų nekęsti“ vaikų, bet ir samdo komandas teisininkų, kurie skundžia kiekvieną mamos žingsnį, gąsdina jas tūkstantinėmis baudomis už vaiko baimę bendrauti su tėčiu ir kitaip jas gniuždo.
Be jokios abejonės, iš daugiau nei 10 tūkstančių kasmet Lietuvoje įvykstančių skyrybų ne visos yra sklandžios, jei tiksliau – virš pustrečio tūkstančio yra konfliktiškos, kur dalybos vaikais ir turtais tęsiasi tol, kol vienai pusei pasibaigia jėgos arba pinigai. Ir tokiose bylose yra atvejų, kur paliktos moterys nuoskaudą išlieja drausdamos vaikams bendrauti su tėčiu ar kitaip sukurdamos psichologiškai traumuojančias bendravimo sąlygas. Tačiau valstybėje, kur kasmet turime keliasdešimt tūkstančių pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje (pvz., praeitais metais per 40 000), iš kurių absoliuti dauguma yra dėl vyrų smurto prieš moteris ir vaikus, nestebina, kad daugumoje bylų, kur tėčiai ir mamos bylinėjasi dėl globos teisių ir gyvenamosios vietos nustatymo, būtent moterys iš tiesų yra persekiojama pusė.
Bet atrodo, kad faktai nedomina nei „tėvų atstūmimo sindromo“ teoriją importavusių tėvų, nei jos kūrėjo. Pseudomokslinė, jokiais tyrimais neparemta teorija, buvo sukurta ir išpopuliarinta žmogaus, kuris tiki, kad pedofiliją laiko norma didžioji dauguma (!) pasaulio gyventojų, mat vaikai ęsą „suvilioja“ suaugusiuosius ir nebūtinai yra traumuojami tvirkinimo ir prievartavimo, „viskas priklauso nuo požiūrio“.
Tai jau tikrai, viskas priklauso nuo požiūrio. Ir mūsų posovietinėje visuomenėje pseudoteorijos prigyja ir išplinta kaip trąšomis palaistytos – nes mums būtent ir trūksta kritinio požiūrio, domėjimosi ir elementarių žinių. Regis, ką tik acto garintojų pastangomis buvome paskandinti „juvenalinės justicijos“ kliedesyje – iki šiol nesmagu prisiminti kaip sunku buvo paaiškinti kolegoms psichologams ar teisininkams Vakaruose, kas čia per posovietinės erdvės absurdas. Bet nepasimokėme – susivokiau, kad pedofilijos gynėjo sukurta demagoginė teorija plinta kaip gaisras sausoje žolėje. Tai gal kai kuriems tėčiams, kurie – noriu tikėti, myli savo vaikus ir nelaiko savo gyvenimo tikslu privesti jų mamų iki savižudybės – bus naudinga sužinoti kokia ideologija jie remiasi gindami savo teisę į tėvystę.
Vaikų psichiatras Richardas Gardneris sugalvojo terminą Parent Alienation Syndrome (PAS) 1985 metais, apibūdindamas savo klinikinius įspūdžius skyrybų bei vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylose. Gardneris apibūdina PAS kaip „vaikų sutrikimą, kylantį praktiškai išimtinai teisių į globą nustatymo bylose, kur vienas iš tėvų (paprastai motina) programuoja vaiką nekęsti kito iš tėvų (paprastai tėvo).“ Pasak jo, 90 proc. „atstūmėjų“ yra motinos, kurios sukuria melagingus kaltinimus seksualine prievarta prieš vaiką iš savo pačių nepatenkinto seksualinio potraukio buvusiam vyrui. Vaikų psichiatras, remdamasis savo ilgamete patirtimi teismuose, pareiškė, kad absoliuti dauguma vaikų, kurie atskleidžia patyrę seksualinę prievartą, yra melagiai.
Gardneris atvirai rekomenduoja teisėjams netikėti vaiko žodžiais apie patirtą prievartą, netgi tuomet, kai prievartos faktą patvirtina vaiką įvertinęs psichologas. Pasak jo, „teismo terapeutas turi turėti storą odą ir būti pasiruošęs toleruoti vaikų klyksmus ir tvirtinimus, kad jie patyrė prievartą... Jei tokie kaltinimai būtų priimti rimtai, tai gali baigtis ilgalaikiu ar viso gyvenimo susvetimėjimu“ tarp tėčio ir vaiko. Nes ryšys tarp vaiko ir tėvo yra svarbiausias bet kokiomis aplinkybėmis, net jei vaikas patyrė fizinę ir seksualinę prievartą iš savo tėčio, nes tai „pasimiršta, o jei ir išlieka nežymūs prisiminimai apie buvusį išnaudojimą/prievartą, tai vis tiek svarbu turėti ryšį“ su smurtavusiu tėčiu. Užtat, pasak jo, geriausių vaiko interesų prioritetas teismuose turėtų būti pakeistas į „sveiko psichologinio ryšio“ prioritetą.
Tokiu atveju suprantamas Gardnerio kategoriškas reikalavimas, kad nepaklūstančioms motinoms „visu griežtumu“ būtų taikomos įstatymo numatytos bausmės – piniginės baudos, globos teisių atėmimas ir laisvės atėmimas. Mat kalėjimą nepaklūstančioms mamoms jis prilygintų „trumpalaikei terapijai“. Nepaklūstančių reikalavimams bendrauti su tėčiu, nakvoti pas jį ir leisti atostogas vaikų „gydymas“ turėtų būti ne mažiau griežtas – patalpinant juos į nepilnamečių sulaikymo centrus ar bent globos namus, uždraudžiant bet kokį bendravimą su mama, kol vaikas „persvarstys savo sprendimą“.
Tai tiek teorijos in a nutshell.
Dar tik pridursiu, kad daugybė mokslininkų pasipiktino tiek šia sukrečiančia teorija, tiek Gardnerio sukurta Melagingo Seksualinio Kaltinimo vertinimo skale, kuri skirta nustatyti, kad vaikas meluoja apie seksualinę prievartą. (Mat nustatyti ar vaikas meluoja galima tik tokiu būdu, kad įvertintojas turi prieš įvertinimą nuspręsti ar vaikas patyrė prievartą ar ne, ir tada jau naudoti skalę, nes vienintelis galimas įvertinimo rezultatas – vaikas meluoja). Teisės ir psichikos sveikatos specialistai vienareikšmiškai sukritikavo teoriją, kuri buvo sukurta neatlikus jokių tyrimų, nesiremiant statistika ir bylų analize, o tik asmeniniais subjektyviais pastebėjimais, pastatytais ant pedofiliją garbinančių pamatų.
Akademinei bendruomenei užtruko net keletą metų suvokti, kad nenusipelnanti net perskaitymo teorija turi būti išsamiai moksliškai išnagrinėta, nes kitaip tūkstančiams vaikų gresia siaubingas likimas – būti atiduotiems į išnaudotojo rankas be teisės pasiskųsti, o jų mamoms – būti persekiojamoms už tai, kad gynė savo vaiką.
Toks likimas PAS teorijos išpopuliarėjimo metu ištiko keturmetę Mandi, kuri detaliai pasipasakojo mamai kaip ją seksualiai prievartavo tėtis per savaitgalio vizitą. Po išsamaus tyrimo, kurį atliko policijos pareigūnai, pasitelkę psichologus ir socialinius darbuotojus, byla pakliuvo į teismą, kur teisėjas, sužavėtas PAS teorijos, nedelsdamas nustatė, kad mama greičiausiai „užprogramavo“ vaiką, ir suteikė tėvui globos teises uždraudžiant bet kokį kontaktą su mama.
Kitu atveju, Stanfordą baigusi sėkmingai karjerą ir dukrelės auginimą derinanti moteris prarado teises į dukters globą, nes iš kalėjimo išėjęs jos buvęs vyras (beje, atlikęs bausmę už smurtą prieš žmoną) įtikino teismo psichologą, kad moteris „laiko pagiežą prieš vyrą“ ir gali tapti „atstūmėja“ ateityje.
Tiksliai nežinoma, kiek bylų baigėsi tokiais nuosprendžiais vaikui iki tol, kol dešimto dešimtmečio mokslinės studijos atskleidė daugybę teorijos trūkumų, nuo psichiatrui neleistino būklių painiojimo (pvz., natūralios emocinės reakcijos į skyrybas, susijusios su vaiko raidos ypatumais, su psichoze) iki klaidinančių skaičių skelbimo (pavyzdžiui tvirtinimo, kad globos nustatymo bylose vaikai dažniausiai meluoja apie seksualinę prievartą, nors teisiniai ir psichologiniai tyrimai liudija absoliučiai priešingą išvadą).
Vienoje byloje Gardneris, kaip ekspertas-liudytojas, apkaltino prokurorą, palaikiusį valstybės kaltinimą baudžiamojoje byloje dėl vaiko seksualinio išnaudojimo, kad šis ęsąs motinos „pasamdytas smogikas“, ir tuo remdamasis įvertino, kad motinos kreipimasis į teisėsaugą rodo, jog kaltinimasis nekaltas. Nustebintas tokio kaltinimo absurdiškumo prokuroras tepaklausė „Jei jūs manote, kad jūsų vaikas buvo seksualiai išnaudotas, argi kaip rūpestingas gimdytojas neieškotumėte teisininko ir gydytojo patarimo?“
Tai turbūt čia ir yra silpniausia Lietuvos vaiko teisių gynimo mechanizmo dalis – kad mūsų šalyje yra vietos pseudoteorijoms, bet nėra vietos faktams, gebėjimui tiksliai ir kompetentingai nustatyti kas yra kas, ir kas geriausia vaikui. Tikiuosi, kad ne smurtautojas.