Gyvenusiems už geležinės uždangos BBC radijo klausytojams Samas Yossmanas (Semas Josmanas), buvęs BBC rusų tarnybos populiarių radijo laidų „Babuškin sunduk“ („Močiutės skrynia“), „Perekati pole“ („Vėjarytis“) vedėjas, geriau žinomas pseudonimu Sam Jones (Sem Džons). Įspūdžius apie gyvenimą okupuotoje Lietuvoje jis aprašė biografinėje knygoje „Šaltojo karo samdinys“.

Knygą S. Yossmanas parašė kartu su Inga Liutkevičiene, išleido „Mažoji leidykla“. DELFI siūlo paskaityti knygos „Šaltojo karo samdinys“ ištrauką, kurioje rašoma apie darbą BBC radijuje bei netikėčiausias BBC kolegų pabėgimo iš SSRS ir buvusių socialistinių šalių istorijas.

V dalis. „Kalba Londonas!“

„Sveikas, aš Paulas Marshas“, – rusiškai prisistatė ilgaplaukis anglas, nusileidęs manęs pasitikti į BBC priimamąjį. Pusiau rimtai, pusiau juokais jis parodė man prie durų pritvirtintą kabliuką: „ Ant šio kabliuko prieš įeidamas į BBC tu palieki visus savo politinius įsitikinimus, visas politines idėjas, nes čia svarbūs tik faktai.“ Tai buvo 1975 m. birželis; pradėjau dirbti BBC rusų tarnyboje.

Buš Hausas (Bush House), pasaulinis BBC radijo centras, įkurtas 1923 m., kai buvo suplanuotas prekybos ir parodų paviljonas. Didelio poreikio paviljonui neatsirado, o radijas tuo metu vis labiau populiarėjo. Į paviljoną persikėlė iš Transliacijos pastato (Broadcasting House) tai buvo pagrindinis Anglijos radiocentras, tik dalis BBC darbuotojų – iš užsienio laidų redakcijos. Iš pradžių ta dalis vadinosi BBC Imperinė tarnyba (Empire Service). Laidas rengdavo tik angliškai visai Britanijos imperijai. Vėliau pradėtos transliuoti laidos arabų kalba, o 1930 metais – vokiečių.
S. Josmanas BBC montažo studijoje

BBC rusų tarnyba įkurta 1946 m. kovo mėnesį. Joje dirbo pirmos ir antros bangos emigrantai. Pirma banga – atvykusieji po Spalio revoliucijos, antra – dipukai, atvažiavę po Antrojo pasaulinio karo. Susipažinau su žmonėmis, apie kuriuos žinojau iš BBC laidų, transliuojamų Sovietų Sąjungai. Ypač džiaugiausi pamatęs Barry Hollandą, vedusį popmuzikos programas per BBC, ir Anatolijų Goldbergą, politinį komentatorių, kurį žinojo visa Sovietų Sąjunga, ypač Kremlius, tarp kitko, jis buvo mano pažįstamos vilnietės Ženios Abovičiūtės dėdė.

Tarnybos kabinetai buvo įrengti penktame aukšte, siauri koridoriai, fanerinės sienos. Darbuotojai kabinetuose sėdėjo po tris–keturis. Spausdinimo mašinėlės ir telefonai lyg iš XX amžiaus pradžios antikvariato kolekcijos. Kopijavimo mašinas, tada jas vadino hektografais, sukdavome ranka, prieš tai įpylę į jas dažų. Pasukus išlįsdavo kopija, taip spausdino lapelius revoliucionieriai prieš Spalio revoliuciją.
Buš Hause dirbo nemažai perbėgėlių iš SSRS. Žinomiausias perbėgėlis – Piotras Patruševas, dirbęs BBC <...>. 1962 metais jis išsitrynė kūną žuvų taukais, apsivyniojo tamsia, bet lengva antklode (kad jo nepamatytų, kai į vandenį švies prožektoriai) ir perplaukė 30 kilometrų Juodąja jūra iš Gruzijos Batumio kurorto į Turkiją. Turkai nepatikėjo jo pasakojimu. Įkalino jį, nes palaikė sovietiniu šnipu. P. Patruševas kalėjo metus ir vis prašė leidimo kalbėtis su amerikiečiais arba anglais. Po metų jam leido susitikti su JAV atstovais. Jie jam liepė bristi į vandenį ir plaukti jūra. Kai P. Patruševas įrodė esąs žmogus amfibija, turkai jį paleido.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”

Santykiai tarp darbuotojų buvo džentelmeniški, kolegos draugavo ir po darbo. Artimiau susipažinau ir su mano testą tikrinusiu Azizu Ulugovu, žymiausio tadžikų poeto sūnumi. Jie kilę iš Vidurinės Azijos aristokratų. Azizas studijavo, o vėliau dirbo Afrikos ir Azijos šalių institute Maskvoje dėstytoju. Jis studijavo induizmą ir su savo bendrakursiu, vėliau garsiu televizijos laidų žurnalistu Borisu Kaliaginu, taip pat induistu, buvo išsiųsti studijuoti į Indiją. Gyveno viename kambaryje Delyje. Vieną dieną Azizas pasakė Borisui einantis nusipirkti cigarečių ir nebegrįžo, nes kitoje gatvės pusėje buvo Didžiosios Britanijos ambasada, kur Azizas ir nuėjo. Tai atsitiko 1966 metais. Kai susitikome, jis jau 9 metus gyveno Londone ir dirbo BBC.

Buš Hause dirbo nemažai perbėgėlių iš SSRS. Žinomiausias perbėgėlis – Piotras Patruševas, dirbęs BBC, netrukus prieš man atvykstant perėjęs į „Laisvės radiją“ Miunchene. 1962 metais jis išsitrynė kūną žuvų taukais, apsivyniojo tamsia, bet lengva antklode (kad jo nepamatytų, kai į vandenį švies prožektoriai) ir perplaukė 30 kilometrų Juodąja jūra iš Gruzijos Batumio kurorto į Turkiją. Turkai nepatikėjo jo pasakojimu. Įkalino jį, nes palaikė sovietiniu šnipu. P. Patruševas kalėjo metus ir vis prašė leidimo kalbėtis su amerikiečiais arba anglais. Po metų jam leido susitikti su JAV atstovais. Jie jam liepė bristi į vandenį ir plaukti jūra. Kai P. Patruševas įrodė esąs žmogus amfibija, turkai jį paleido. Jis atvažiavo į Angliją ir įsidarbino BBC.
Prie Dauningo gatvės  (Downing street ) 10. Tais laikais dar  galėjai pabelsti į duris. 1975 m.
Perbėgėlių su įdomia praeitimi BBC dirbo daug. Jurijus Cariunovas, buvęs Maskvos Patriso Lumumbos Tautų draugystės universiteto dėstytojas, o jo tėvai užėmė aukštas pareigas partijoje. Jis su žmona ir vaiku gyveno Nigerijoje ir dėstė institute. Lėktuvo bilietą į Maskvą sąmoningai pirko su persėdimu Amsterdame. Jurijus įlipo į lėktuvą, mažoje rankinėje gulėjo revolveris. Įnešti rankinę į lėktuvą jam padėjo jo studentas nigerietis. Tais laikais oro uostuose netikrindavo, galėjai įsinešti į lėktuvą net ir patranką.
Perbėgėlių su įdomia praeitimi BBC dirbo daug. Jurijus Cariunovas, buvęs Maskvos Patriso Lumumbos Tautų draugystės universiteto dėstytojas, o jo tėvai užėmė aukštas pareigas partijoje. Jis su žmona ir vaiku gyveno Nigerijoje ir dėstė institute. Lėktuvo bilietą į Maskvą sąmoningai pirko su persėdimu Amsterdame. Jurijus įlipo į lėktuvą, mažoje rankinėje gulėjo revolveris. Įnešti rankinę į lėktuvą jam padėjo jo studentas nigerietis. Tais laikais oro uostuose netikrindavo, galėjai įsinešti į lėktuvą net ir patranką.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”

Jurijus buvo iš anksto apsisprendęs, kaip elgsis, jei sovietai sužinos, kad jis ruošiasi bėgti į Vakarus ir jį norės areštuoti. Viena kulka būtų skirta žmonai, viena sūnui ir viena jam. Vos atskridęs į Olandiją, oro uoste paprašė politinio prieglobsčio. Pagal diplomatinius reikalavimus, iškviestas sovietų konsulas Olandijoje. Jiedu kalbėjosi, šalia stovėjo rusiškai suprantantis Olandijos saugumo darbuotojas. Sovietinis konsulas Jurijui labai garsiai ir maloniai pasakė: „Sugrįžk, mes viską suprantam, bloga nuotaika, visi gali padaryti klaidų. Sugrįžk, viską išspręsim, pamiršim“, o pro sukąstus dantis, taip, kad girdėtų vien J. Cariunovas, ištarė: „O jei nesugrįši, visą tavo šeimą ir giminę sunaikinsim, neliks net pėdsakų.“

Jurijus atsisakė grįžti. BBC Jurijus garsėjo kaip didžiulis sionistų palaikytojas, nors buvo rusų stačiatikis. Jo kabinete kabėjo Izraelio politikų nuotraukos. Jis mėgdavo kartoti: „Niekada nebuvau Izraelyje, bet jei ten prasidės karas, stosiu į Izraelio armiją savanoriu. Esu sovietų karininkas, išmanau karinius dalykus, galėsiu jiems padėti.“ Deja, Buš Hause jau nebuvo Vladimiro Rodziankos, popmuzikos laidų vedėjo, Sovietų Sąjungoje žinomo pseudonimu „Johnny“, kurį klausytojai labai mėgo. Bet jie net negalėjo pagalvoti, kad jis yra Michailo Rodziankos, ikirevoliucinės Rusijos Dūmos pirmininko proanūkis. Iš Londono jis persikėlė į Berlyną. Dirbo eksperimentinio teatro režisieriumi.
Jurijus buvo iš anksto apsisprendęs, kaip elgsis, jei sovietai sužinos, kad jis ruošiasi bėgti į Vakarus ir jį norės areštuoti. Viena kulka būtų skirta žmonai, viena sūnui ir viena jam.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”

Vasaros pabaigoje gavau užduotį parengti reportažą. Temzės pakrantėje stovėjo rusų laivas „Tovarišč“. Pasiėmiau sunkų juostinį magnetofoną „Uher“ ir įlipau į laivą. Ant denio skambėjo komplimentai didžiajai Anglijai, didžiajai anglų liaudžiai, kartu su Sovietų Sąjunga kariavusiai prieš Hitlerį. Kapitonas man leido pakalbėti su kursantais. Nuvedė į specialią kajutę. Kai tik uždarė duris, pasigirdo kažkoks triukšmas, bet aš nekreipiau dėmesio. Baigęs įrašą ir išėjęs, supratau – į kajutę su triukšmu jie atvedė mane tyčia – interviu nesigirdėjo. Sovietų saugumo atstovai darė viską, kad tik niekas nekalbėtų atvirai apie tarnybą rusų kalba. Tąkart pasimokiau, daugiau visada pats rinkdavausi.

Po 1975 m. Helsinkio saugumo konferencijos Europoje Vakaruose sustiprėjo kampanija prieš sovietines psichiatrines ligonines. Kampanija vadinosi „Capa“ (Campaign against psychiatric abuse) – Kampanija prieš piktnaudžiavimą psichiatrija. Kampaniją palaikė daugybė žinomų Anglijos ir JAV rašytojų, dramaturgų. Aš parengiau išsamią laidą apie organizacijos veiklą. Interviu apie tai davė smuikininkas Yehudi Menuhinas, dramaturgas Tomas Stoppardas, aktorė Peggy Ashcroft, disidentas Viktoras Fainbergas, su kuriuo susipažinau Frakfurte, „Posevo“ konferencijoje. Sovietų laikraščiuose pasipylė kritika, neigiamai rašyta apie BBC ir apie mane bei mano laidą, mesti kaltinimai užsiimant antisovietine veikla ir propaganda, priekaištauta esą išklausome tik vieną pusę, bet atsisakome paklausti Sovietų Sąjungos atstovų nuomonės.

Tiesa buvo kitokia – kiek skambinome į įvairias sovietines tarnybas, diplomatams, į laikraščius, atsakymas nesikeisdavo – jie, sovietų žmonės, kalba per sovietų radiją ir to pakanka. Niekas niekada nesutiko kalbėti BBC rusų tarnybai. Ir ne tik iš Sovietų Sąjungos, bet ir iš komunistinių kraštų, globojamų Maskvos.
Vasaros pabaigoje gavau užduotį parengti reportažą. Temzės pakrantėje stovėjo rusų laivas „Tovarišč“. <...> Kapitonas man leido pakalbėti su kursantais. Nuvedė į specialią kajutę. Kai tik uždarė duris, pasigirdo kažkoks triukšmas, bet aš nekreipiau dėmesio. Baigęs įrašą ir išėjęs, supratau – į kajutę su triukšmu jie atvedė mane tyčia – interviu nesigirdėjo. Sovietų saugumo atstovai darė viską, kad tik niekas nekalbėtų atvirai apie tarnybą rusų kalba. Tąkart pasimokiau, daugiau visada pats rinkdavausi.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”
1976 m. pradžioje Didžiosios Britanijos komunistų partijos laikraštis „Morning Star“ išspausdino skelbimą, kad bare, šalia BBC pastato, Laivyno gatvėje (Fleet street), įvyks spaudos konferencija su Čilės kompartijos generalinio sekretoriaus Luiso Corvaláno dukra. L. Corvalánas kelerius metus sėdėjo Čilės kalėjime po A. Pinocheto perversmo 1973 metais. Jau sklido gandai, kad jį gali pakeisti į sovietinį disidentą.
S. Josmanas prie pirmųjų savo namų Londone. 1977 m.
Taigi nuėjau į tą barą. Kambaryje, kur turėjo vykti spaudos konferencija, sėdėjo jauna moteris, kurią anglų komunistai pristatė kaip L. Corvaláno dukrą. Susirinko keletas „Morning Star“ žurnalistų ir aš. Daugiau niekas neatėjo. Nieko Britanijoje nei L. Corvalánas, nei jo dukra nedomino. Spaudos konferencija buvo ištisinis „Morning Star“ žurnalistų monologas apie Čilės chuntos žudikus. Aš tik norėjau sužinoti, ar tikrai L. Corvaláną gali pakeisti į sovietinį disidentą, bet man neleido užduoti nė vieno klausimo. Kiekvieną kartą, kai tik praverdavau burną, jie ranka mosteldavo tylėti. O po pusvalandžio pranešė – spaudos konferencija baigta. Britų komunistai niekuo nesiskyrė nuo sovietinių komunistų.
Spaudos konferencija buvo ištisinis „Morning Star“ žurnalistų monologas apie Čilės chuntos žudikus. Aš tik norėjau sužinoti, ar tikrai L. Corvaláną gali pakeisti į sovietinį disidentą, bet man neleido užduoti nė vieno klausimo. Kiekvieną kartą, kai tik praverdavau burną, jie ranka mosteldavo tylėti. O po pusvalandžio pranešė – spaudos konferencija baigta. Britų komunistai niekuo nesiskyrė nuo sovietinių komunistų.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”

Netrukus iš Sovietų Sąjungos buvo išvarytas garsus disidentas Vladimiras Bukovskis. Jį, surakintą antrankiais, lydint konvojui, įsodino į lėktuvą ir nuskraidino į Ciurichą, kur sukeitė su Čilės kompartijos sekretoriumi L. Corvalánu. SSRS tuojau pat pasklido liaudies sukurta juokinga patarlė „Obmeniali Korvalana na Volodku chuligana“ (Apkeitė Korvalaną į Volodką chuliganą). Po to NTS atstovas Anglijoje Borisas Mileris atvežė Vladimirą Bukovskį į Londoną. Jis atrodė baisiai – liesas, išvargęs. Iš kitų disidentų jis skyrėsi tuo, kad nebuvo fantazuotojas. Biologijos mokslininkas V. Bukovskis kalbėjo tiksliai ir logiškai. Ir šiandien klausytis jo yra tikras malonumas.

Skirtingos politinės pažiūros BBC kolegoms po darbo kartu leisti laiką netrukdė. Bendraudavome ne tik su rusų tarnyboje dirbančiais rusais ir anglais, bet ir su Rytų Europos tarnybų darbuotojais rumunais, jugoslavais, lenkais, čekais, juk mus jungė bendras tikslas – kova su komunizmu. Kalbėdavome rusiškai, nes dauguma gerai ar bent jau neblogai mokėjo rusiškai, ypač bulgarai. Dažnai rengdavome pobūvius, vakarėlius.

Rusų tarnybos patalpose buvo didžiulis kambarys, ten švęsdavome gimtadienius, kitas šventes. Dažnai linksmindavomės iki ryto, su šokiais ant stalų. Mūsų garso operatorė pastatydavo stiprias garso kolonėles, visu garsu leisdavome naujausius hitus. Bulgarai mėgdavo į vakarėlį pakviesti čigonų ansamblį. Mažiau prisigėrę padauginusiems ir turintiems vesti rytines laidas padėdavo paruošti naujienas. Ir jie, sunkiai versdami liežuvius, eidavo skaityti naujienų ką tik prabudusiems sovietiniams piliečiams.

Vadovai į mūsų baliukus žiūrėjo pro pirštus. Tvarka buvo labai liberali. Visi BBC užsienio tarnyboje žinojo, kad rusai rengia linksmus vakarėlius ir dažnai, nešini buteliu, užsukdavo pas mus pašokti, linksmai paplepėti. Žinoma, darbe retkarčiais pasitaikydavo ir visokių klaidų, bet valdžia nelabai pyko, visiems galiojo vienas bendras principas: „Niekas nėra idealus“, kuris dabar, deja, pamirštas.
Iš darbo galėjo išmesti, jei būtum neapmokėjęs BBC televizijos laidų programos transliavimo abonentinio mokesčio, jokios nuolaidos BBC darbuotojams nebuvo. Licencija egzistuoja ir dabar, nes BBC netransliuoja reklamos. Ir už seksą studijoje. Prieš seksą biure valdžia dar galėjo užmerkti akis, bet už seksą studijoje netektum darbo. Studija – švenčiausia BBC vieta.
Ištrauka iš knygos „Šaltojo karo samdinys”

Iš darbo galėjo išmesti, jei būtum neapmokėjęs BBC televizijos laidų programos transliavimo abonentinio mokesčio, jokios nuolaidos BBC darbuotojams nebuvo. Licencija egzistuoja ir dabar, nes BBC netransliuoja reklamos. Ir už seksą studijoje. Prieš seksą biure valdžia dar galėjo užmerkti akis, bet už seksą studijoje netektum darbo. Studija – švenčiausia BBC vieta.

Dar prieš dešimtį metų visi BBC diktoriai, baigę Oksfordo ir Kembridžo universitetus, privalėdavo sėsti radijuje prie mikrofono vilkėdami smokingus ir ryšėdami peteliškes po kaklais. Tai buvo senoji geroji Anglija. Visa Buš Hauso atmosfera bylojo, kad čia – ypatingas pasaulis, čia dirba tikri džentelmenai. Ne tik džentelmenai anglai, bet džentelmenai iš viso pasaulio, juk laidos transliuotos 44 kalbomis. Restorane ant sofų, fotelių sėdėjo, rūkė ir gėrė kavą buvę ministrai, kiti atsakingi darbuotojai, radę prieglaudą BBC.
Nuotraukos iš knygos "Šaltojo karo samdinys" ("Mažoji leidykla" nuotr.)

Buš Hausas – lyg antroji Suvienytųjų Nacijų Organizacija, čia dažnai spręsdavosi pasaulio likimas. Prisiminkime, juk Kubos krizė 1962 m., kai pasaulis stovėjo prie III pasaulinio karo slenksčio, buvo sprendžiamas BBC monitoringu, jie pirmieji išgirdo, kad N. Chruščiovas sutinka su prezidento J. F. Kennedy sąlygomis. Tad netenka stebėtis, kiek BBC darbuotojų tapo ambasadoriais ar ministrais buvusiose Sovietų respublikose ar Rytų Europoje.