R. Bogdanas. V. Putinas ir beždžionių karalius

Kiekvieną kartą, būdamas Kinijoje, nevalingai pasineriu į jos ilgaamžę kultūrą. Joje yra gausybė nekintančių bendražmogiškų įžvalgų. Per pastarąjį apsilankymą permąsčiau mūsų laikų įvykių šviesoje 16 a. romano „Kelionė į Vakarus“ pirmąją, įžanginę dalį.

Pasakojimas apie beždžionių karalių iki įkalinimo, kada jis nevaldomai siautėjo, man labai priminė V. Putino dabar vykdomą Rusijos politiką, kuri drumsčia visiems kaimynams gyvenimus, ardo pasaulinės taikos pamatus. Rusijos prezidentas nenuilsdamas primygtinai reikalauja save laikyti lygiaverčiu bei ypatingu partneriu, nors elgiasi prieš visas priimtas valstybių taikaus sugyvenimo taisykles.

Toks buvo ir beždžionių karalius. Jis gimė iš akmeninio kiaušinio, be tėvų, ir augo lakstydamas su gentainiais. Kai vieną sykį beždžionės pažadėjo paskelbti karaliumi tą, kuris išdrįs pralįsti pro krioklio vandens užuolaidą, būsimasis karalius stryktelėjo ir užsitarnavo visuotinę pagarbą. Už krioklio jis aptiko tamsų, bet saugų urvą, kur beždžionės galės slėptis nuo pavojų, todėl pavaldinės jį praminė „Tūkstantmečio valdovu“.

Ilgokai valdęs beždžiones, staiga jis suvokė, kad nenumaldomai ateis senatvė. Botokso injekcijų tada dar nebuvo.

Viena paslaugi pavaldinė paaiškino, jog tokios mintys rodo, jog valdovas artėja prie dieviškojo nušvitimo, kad jis yra kelyje link ištrūkimo iš gimimų ir mirčių rato. Taip paskatintas karalius leidosi nemirtingumo ieškoti. Iš pradžių jis apie dešimt metų pagyveno tarp žmonių, išmoko apsirengti ir elgtis kaip žmogus. Lygiai taip V. Putinas apsitrynė Rytų Vokietijoje.

Pasižmoginęs, karalius nukeliavo pas daoistų išminčių mokytis. Šis pažvelgė beždžionei į akis ir nusprendė, kaip koks Džordžas Bušas apie V. Putiną, kad „su šiuo vaikinu galima turėti reikalų“. Kadangi beždžionė vardo neturėjo, pavadino ją Sun Ukongu, kad ši būtų kaip žmogus. Beždžionei vardas labai patiko.

Galvodamas, kad davus vardą, pasikeis ir esybė, patikėjęs saldžiais kalbėjimais ir klastingais prisigerinimais, daoistas išmokė Sun Ukongą 72 pasivertimų ir keliauti debesimis, vienu kūlversčiu įveikiant 180 tūkst. li. Tačiau išsiskirdamas, išminčius dėl viso pikto prisakė niekam neišsiduoti, kas beždžionių karaliaus mokytojas.

Grįžęs pas beždžiones, Sun Ukongas nuvertė tuščią sostą užėmusį demoną ir buvo toliau garbinamas. Jausdamasis labai stiprus dėl išmoktų paslapčių, jis nuėjo pas Drakonų karalių ir grasinimais privertė jam padovanoti geležinę lazdą, kuria buvo plūkiamas Paukščių takas.

Kitaip sakant, dėl drakono šeimos ramybės gavo moderniausią dvigubos paskirties technologiją. Lazda tiko ne tik darbui, bet ir kovai. Savininkui panorėjus, ji išaugdavo iki milžiniško strypo arba susitraukdavo iki adatos, kurią Sun Ukongas paslėpdavo savo ausyje. Su šiuo ginklu jis tapo visai nevaldomas. Nukeliavęs į Tamsos karalystę, sumušė jos valdininkus ir išbraukė iš Mirties knygų savo ir visų beždžionių vardus, tad ši padermė ir jų karalius tapo nemirtingi.

Kai garsas apie Sun Ukongo keliamą sumaištį ir pasaulio tvarkos griovimą pasiekė dangaus valdovą Nefritinį imperatorių, šis norėjo iškart nubausti drumstėją, bet taikos šalininkai dangaus dvare įkalbėjo verčiau suteikti jam kokį nors nesvarbų titulą ir priimti į dvarą.

Aišku, greitai dangaus arklių prižiūrėtojo titulas pasirodė per menkas beždžionių karaliui, ir jis vėl ėmė maištauti, šįkart reikalaudamas jį paskelbti Didžiuoju Išminčiumi, Lygiu Dangui. Taip dabar ponas V. Putinas reikalauja jį vadinti Lygiaverčiu Partneriu, nors toks tiesiog nėra, vadinsi taip ar nevadinsi. Kiek gaidį bešauksi višta, kiaušinių dėti jis nepradės.

Ir vėl imperatorius buvo įkalbėtas nusileisti. Šįsyk viskas baigėsi stebuklingų vaisių vagystėmis iš Persikų sodo. Sun Ukongas, kuriam buvo pavesta saugoti sodą, suvalgė pačius vertingiausius persikus ir suardė imperatoriaus keliamą kasmetinę Persikų puotą, o po to iš vieno nemirtingojo, jam primelavęs, pavogė nemirtingumo piliules ir jas prarijo.

Užsibarikadavęs su visokiais draugais žvėrimis ir demonais savo gimtajame kalne, Sun Ukongas aršiai gynėsi nuo dangaus imperatoriaus rūstybės, kol galiausiai jį įveikė Buda, pasiūlęs eiti lenktynių nuo Budos delno.

Tai buvo tas pats, kaip Rusijai dabar agresyviai rungtyniauti šiandien su visa Vakarų civilizacija, tikintis atsidurti kažkur aukščiau jos, nors ten „Kažkur“ dar nieko nėra ir turi būti sukurta. Pati Rusija, nors dabartinė valdžia to nepripažįsta, Vakarų civilizacijos lauke, arba, metaforiškai sakant, jos delne. Kai kūrybinių galių nėra, o norai – kaip beždžionių karaliaus, belieka agresyviai siekti savo viršenybės.

Kad ir kiek besivertė stebuklingais kūlversčiais beždžionių karalius, prieš jį vis išdygdavo penkios uolos – Budos pirštai, ir jis niekaip negalėjo nubėgti toliau delno.

Tada Buda pavožė beždžionių karalių po kalnu penkiems šimtams metų. O kas buvo po to, jau yra už mano pasakojimo, kuriuo norėjau parodyti, kad begalinis nuolaidžiavimas, nematant nekintančios beždžioniškos esmės, veda tik į nesibaigiančią sumaištį, o galiausiai prireikia kalno, kuris prislėgtų pavojingas ambicijas.

Parašęs šį tekstą, popiet ruošiausi užsiėmimui su savo mokytoju nuošaliame senosios Kinijos sostinės Sijano kieme. Kampe ant nutriušusių, Mao laikus menančių raudonų plytų krūvos sėdėjo kokių dešimties metų berniūkštis su išmaniuoju telefonu rankoje. Visokiais ūktelėjimais ar pasikraipymais jis bandė atkreipti mūsų dėmesį į save ir į turimą modernų aparatą. Berniūkščio galvą vainikavo žaislinė geltona karūna su dviem antenomis – kaip vabalo ūsais. Karūna virvele parišta po smakru, kad nenukristų.

„Sun Ukong“, - sako man mokytojas apie berniūkštį ir juokiasi.