Jei dirbi ne valdžiai, tai mokyme pagal Seimą tave visada išnaudoja išnaudotojas. Sysas, Vėsaitė ir Dagys apgins tave nuo išnaudotojų. Jei esi toks trenktas, kad, užuot emigravęs ir sukinėjęs čikenams galvas, nori dirbti viršvalandžius tėvynėj lenkdamas nugarą išnaudotojams (anglijose išnaudotojų juk nėra), Sysas, Dagys ir Vėsaitė apgins tave nuo tavo paties neteisingo noro.
Tinginiui visuomet šventė, sako lietuvių patarlė. Tinginiui visuomet šventė – ir geriausias šūkis, kurį galima būtų iškabinti virš juodų Seimo vartų. Po to, kai Seimas apribojo lietuvio teisę dirbti tiek, kiek nori ir gali.
Pratęsęs iki vidutinio vynuoginės sraigės greičio sulėtintą naujojo Darbo kodekso svarstymą Seimas nutarė, kad darbo norma – 40 val. per savaitę, o papildomai galėsim dirbti tik 8 valandas. Per metus 180, ir taškas.
Ką daryti lietuviui, kuris ne tik anglijose, o ir Lietuvoje, niekieno neverčiamas, norėtų dirbti ir užsidirbti butui, o ne „gelbėtojus“ per TV ant sofos žiūrėti? Kuris, šluodamas 8 val. valdišką Seimo ar savivaldybės kiemą ir gaudamas MMA, tiek pat prisiduria kitame darbe, todėl dar kažkaip suduria galą su galu ir atsispiria emigracijai?
Mokyme pagal Seimo Sysą ir Komskį, toks žmogus turėtų prašyti socialinio būsto, pašalpos, eiti vogti, stumti kontrabandą (nepagautas – ne kontrabandininkas), bet tiktai ne dirbti tiek, kiek gali.
Taip, darbdaviui nevalia versti žmogų dirbti daugiau, nei priklauso pagal įstatymą. Bet jei žmogus pats nori dirbti daugiau ir užsidirbti – namui, automobiliui, vaikų mokslams, tėvų vaistams, maža kam? Kaip galima atimti iš žmogaus jo prigimtinę teisę dirbti? Ir tai šalyje, kurioje darbštumas vis dar laikomas vertybe Nr.1?
Seimo Sysas, Dagys, Vėsaitė ir Matulas dešimtmečius trukdė reformuoti sveikatos apsaugą, kišo medicinos milijonus į uždaromas Pasvalio gimdyklas ir Anykščių ligonines, todėl gydytojai ir slaugytojos uždirba tiek, kad alternatyva emigracijai lieka tik darbas dviem etatais. Tai nėra gerai, bet ar bus geriau, kai ir tas gydytojas išvyks į Norvegiją, taigi abu etatai liks tušti, dar pailgės ilgos eilės poliklinikoje?
Mokslininkas, kuris griebiasi daugybės projektų, be to, dėsto universitete, visada dirba daugiau nei 8 valandas ir, žinoma, savaitgaliais. Nuo ko apgynė jį Seimo Sysas ir Dagys? Nuo legalaus pragyvenimo šaltinio tėvynėje. Per mažas dar protų nutekėjimas?
Galima vardyti dešimtis profesijų, iš kurių išsityčiojo Seimas, balsuodamas už darbo apribojimus, tik kokia prasmė? Dirbti ar nedirbti daugiau – ne valdžios, o kiekvieno iš mūsų asmeninis reikalas. Kaip griežė Vaižganto Mykoliukas: kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju, ir ne valdžiai tai nurodinėti. Kiek dirbama ir kaip – tik darbdavio ir darbuotojo susitarimo reikalas.
Kas lieka valdžiai? Labai daug lieka. Tai, kam ir reikalinga mums valdžia – ji turi garantuoti, kad susitarimų tarp darbdavio ir darbuotojo būtų laikomasi.
Seimo nariams, prieš duodant priesaiką, reikėtų įvesti trumpą lietuvių patarlių, skirtą darbui ir vogimui, kursą. Kaip ši: kas ars – nepavargs, kas vogs – nepralobs. Ne tik socialdemokratams. Ir konservatoriams, dėl DK balsuojantiems įsikibus į savo socialisto Dagio uodegą.
Bet konservatorių lyderio G.Landsbergio naujojoje ekonominėje politikoje skelbiama, kad, Tėvynės sąjungai atėjus į valdžią, bus sukurta 147 tūkst. naujų darbo vietų, o vidutinis darbo užmokestis pasieks 1250 eurų. Tai gal jau neverta mums čia klumpant per du darbus lakstyti?
Kas lengvai žada, tas sunkiai duoda, sako kita lietuvių patarlė. Bet, tarkim, konservatorių nepas – ne pigus populizmas, o ant Juozapinės kalno G.Landsbergiui Dievo apreikšti žodžiai, todėl turėtume jais tikėti. Kas graužia tikėjimą nepu?
Kaip kipšas iš tabokinės iššoka klausimas: kas ateis dirbti į tas 147 tūkst. naujų darbo vietų, jei Lietuva dėl neigiamo gimimų-mirimų skaičiaus kasmet netenka po 11 000, o dėl emigracijos 28 000 žmonių? Ką tik pramonininkai maldavo premjero, prašydami leisti įsivežti jau ne tik inžinierių ir programuotojų, bet siuvėjų ir kitų juodadarbių. Nebėra kam dirbti esamose darbo vietose. Iš kur tie ateiviai, prikursiantys šitiek darbo vietų šalyje, kurioje akyse mažėja darbingų žmonių skaičius?
Grįš emigrantai, sako mums. Emigracija prasidėjo ne per vieną dieną. Sustabdyti šį procesą irgi prireiks dešimtmečių, o pagal konservatorių nepą reikėtų, kad jau po poros metų iš čikenų faktorijų grįžtų kone kas trečias lietuvis. Ar tai realu, spręskite patys? Bet tarkim. Tik ir vėl: ar įmanoma grąžinti į šalį žmones partijai, kuri už darbo apribojimus balsuoja kartu su Sysu?
Nors tai ir iš fantazijų srities, tarkim, taip. Tik ir vėl – iš ko rasis 1250 eurų vidutinė alga, jei mūsų darbo našumas atsilieka nuo vokiečių, estų, nuo ko tik nori, o dirbti tiek valandų, kiek įmanoma, Seimas uždraudė net tiems, kurie patys nori dirbti ilgiau?
Mūsų vidutinė alga po mokesčių yra 6 kartus mažesnė nei Liuksemburge, 5 kartus mažesnė nei Švedijoje, kone 4 kartus mažesnė nei Vokietijoje, trečdaliu mažesnė nei Estijoje. Kaip tada pasivysim vokiečius, kurių darbo našumas didesnis, jei dirbsim tiek pat laiko kaip vokiečiai? Niekaip.
Padės IT technologijos? Būtų puiku, kad dauguma lietuvių dirbtų galva. Tik realybė tokia, kad gal tik 35 proc. lietuvių duoną pelnosi galva. Likusieji, tarp ir jų ir daugybė su universitetų diplomais, yra juodadarbiai. O čia aritmetika paprasta. Mažiau dirbs tie 65 proc., mažiau gaus ir mokytojai, profesoriai, ugniagesiai, mažos bus ir pensijos. Koks darbas, toks ir užmokestis.
Gal įvyks stebuklas ir visi staiga tapsim IT raiteliais? Neįvyks, bet tarkim. Tik ir vėl: net jei toks stebuklas įvyktų, tai ar vokiečiams IT trukdys? Turbūt ne. Išvada?
Norime pavyti vokietį, turim dirbti daugiau valandų už vokietį. Jei vokiečiai po karo būtų dirbę tik tiek ir taip, kaip mes dabar, jie dar Kiolno ir Hamburgo nebūtų atstatę. Tai kaip mes vokietį pavysim, jei, pasibaigus karui (mums jis baigėsi tik 1991-ųjų rugsėjį, kai SSRS pripažino Lietuvą), mes iškart norime dirbti ir poilsiauti taip, kaip ketvirtoji vokiečių karta po karo?
Iš kur rasis tas stebuklingas proveržis? Iš vidutiniu sraigės greičiu priiminėjamo naujojo Darbo kodekso su apribojimais darbui? Iš mokymo pagal Seimą, kad visi turėtume dirbti taip, kaip valdžiažmogiai – atsipūtę? Iš koučerių įsivaizdavimo, kad svarbiausia turėti gerą laiką?
Ilgą iešmą bedrožiant šuo kepsnį nuneša.