A. Spraunius. Pragaištinga V. Putino operacija: „Vakarai, pamilkite Rusiją“

Esama tokio paprasto žaidimo, kuriuo publiką vilioja greitų pinigų siekiantys prasimanyti piliečiai. Jį galima pavadinti „Atspėk, kur rutuliukas“. Ne ypač sunku numanyti, jog šio užsiėmimo mielai imasi ilgalaikės, kantrios veiklos vengiantys asmenys.

Politikoje jo atitikmuo būtų apgalvoto, pastangų reikalaujančio strateginio mąstymo pakeitimas ritualais bei ritualizuotomis formuluotėmis, už kurių nebūtinai slypi konkretus ar konstruktyvus turinys. Kai kurios valdžios ir kai kurios visuomenės net jaučia tokių ritualų poreikį.

Balandžio 12-ą d. prie Maskvos tarybos veikiantys Jaunimo rūmai pasiūlė projektą „Pergalės patrulis“, pagal kurį gegužės 9-ąją buvo rengiami reidai, tikrinant, ar pakankamai pagarbiai piliečiai ir organizacijos naudoja patriotinius simbolius.

Kaip fundamentalesnė minėtina buvusio Rusijos geležinkelių šefo, šešiatomį „Rusijos idėja“ bei naujos Rusijos konstitucijos projektą rengiančio tyrimų centro vadovo Vladimiro Jakunino, vasario pabaigoje paskelbta mintis, jog dabartiniai valdantieji siekia atkurti valdymo struktūrą, kokia buvo Rusijos imperijoje, taip pat ir su analogišku administraciniu-teritoriniu suskirstymu. Sunku pasakyti, ar kada bus įgyvendintas Rusijos prezidento Vladimiro Putino inicijuotos priesaikos valstybės tarnautojams įvedimas.

Prie pikantiškesnių iniciatyvų priskirtinas Čečėnijos vidaus reikalų ministerijos paneigimas lapkričio pabaigoje, kad ji buvo įpareigojusi pareigūnus nuo lapkričio 20-osios iki gruodžio 27-osios, pranašo Muhamado gimimo dienos, sukalbėti ne mažiau kaip 300 tūkstančių pranašą garbinančių maldų (salavatų). Ir po paneigimo televizijos kanalas RBK tvirtino gavęs to patvirtinimą iš trijų jėgos struktūroms artimų šaltinių.

Aklą gynybinę reakciją į globalaus pasaulio iššūkius psichologiškai gali lemti ne per stipriausios valstybės egocentrizmas. Dar gerokai iki „ofšorų istorijos“, kovo 28-ą d. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmirtijus Peskovas informavo, jog prieš jo šefą rengiamas „į objektyvumą ir sensaciją pretenduojančios informacijos išmetimas“, kurio tikslas esąs „permušti“ Rusijos sėkmę Sirijoje. Po fakto paaiškėjo, kad daugiau kaip 90 žurnalistų iš 65 valstybių vienijančios organizacijos ICIJ tyrimas palietė 12 buvusių bei esamų įvairių šalių lyderių bei 128 politikus. Kaip pastebėjo „Novaya Gazeta“ žurnalistas Romanas Aninas, netiesa, kad tyrimas prasidėjo nuo Rusijos, bet joje vienintelėje jis interpretuotas remiantis konspiracinėmis teorijomis.

Iš kitos pusės, nors tebemėginama duoti – pirmiausia savai publikai – suprasti, esą mums į viską nusispjauti ir „nejuokinkit mūsų „iskanderų“, Kremlius aktyviai ieško draugų Vakaruose – skiria juos rusų kompanijų direktoriais, įtraukia į direktorių tarybas ir pan., Kremlius atkakliai dirba, kad ir sankcijos dėl Krymo atplėšimo nuo Ukrainos liepą būtų atšauktos.

Britų politologo, Henrio M. Jacksono Rusijos tyrimų centro direktoriaus Andrew Foxallo vertinimu, be Sočio olimpinių žaidynių, Krymo aneksijos, kampanijos Sirijoje bei 2018-ųjų pasaulio futbolo čempionato – Rusijos prezidentas neturėtų aukšto reitingo, taigi ir galimybės vesti šalį ten, kur veda. Ypač prastėjančios ekonomikos sąlygomis, ką Vakarų sankcijos lėmė tik iš dalies. Tarkime, kampaniją Sirijoje galima vertinti įvairiai – tai sėkmė, bent šiame etape išsaugant karines bazes bei sąjungininko Basharo Assado režimą, arba kita, proziška versija – Maskva nesitikėjo aršaus Vakarų remiamų sukilėlių priešinimosi, įtampos su Turkija ir naftos kainos „pasilikimo“ dabartinėse ribose.

Britų politologo vertinimu, kalbėtina ne tiek apie strategiją, kiek taktinių uždavinių rinkinį, pašauktą ne kilstelėti Rusiją iki Vakarų lygio, bet šiuos „nuleisti“ iki Rusijos. Instrumentarijus šiaip jau ne per gausiausias – buvusio Izraelio pasiuntinio Rusijoje, šiuo metu Izraelio nacionalinio saugumo problemų instituto eksperto Zvi Mageno vetinimu, rusai kuria krizines situacijas ir moka jose dirbti. Tiesa, šįkart visiems akivaizdu, kaip į krizę patekta, bet visiškai neaišku, kaip iš jos kapstytis.

Jei kas poną V. Putiną ir priverčia elgtis kitaip – nebent realijos, bet daro jis tą labai nenoriai. Kovo 17-ą d. Rusijos prezidentas patikino tautiečius, kad visi partneriai žino, jog ir atitraukus dalį (oficialiai skelbta – pagrindinę) rusų karinių pajėgų iš Sirijos, likusios pajėgos smogs bet kam, ką palaikys grėsme ir kad grupuotę Sirijoje Maskva yra pajėgi papildyti per keletą valandų.

Balandžio 16 dieną „Reuters“ analizės atviruose interneto šaltiniuose pagrindu padarė išvadą, kad bazėje Hmeimime, Sirijos vakaruose rusų kontingentas po kovo 14-ą d. deklaruoto kariškių išvedimo – nesumažėjo. Tą patį stebėtojai sakė dienraščiui „The New York Times“ (04 18) – jei V. Putinas kalba apie paramą Sirijos armijai, tai reiškia, kad rusai kampanijoje dalyvauja ne mažesniu mastu negu pradžioje. Užtat prasmė pasikeitė – Sirija tampa dar vienu lauku hibridinio karo, kuriame Rusijos prezidentas jaučiasi kaip žuvis, vandenyje.

Todėl ne tik dienraštis „The New York Times“ kovo 27-ąją, išlydėdamas JAV valstybės sekretorių Johną Kerrį į Maskvą, redakciniame straipsnyje „Vėl kliaunantis nepatikimu V. Putinu“ priminė, jog paliaubos Sirijoje šiam tėra dūmų uždanga, gi tikslas – iškelti Rusiją iki pasaulinio geopolitinio lošėjo, pagal galimybes skaldant euroatlantinę vienybę.

Tiesa, tik laiko klausimas, kada besileidžianti Rusijos ekonomika pradės veikti užsienio politiką. Rusai tebeįtikinėjami gyvenantys didžioje valstybėje, už šalies ribų sėjant nestabilumą visur, kur tik įmanoma. Net jei tai neatitinka Rusijos interesų ir net gilina jos problemas – bendradarbiavimas su stabilia ES ir stabiliais kaimynais Maskvai būtų naudingesnis kokiame tik nori lygmenyje, pradedant Rusijos makroekonominiais rodikliais ir baigiant jos gyventojų psichine sveikata.

Rusų rašytojo Sergejaus Lebedevo apybraiža apie jo kelionę nuo Lvovo iki Charkovo Ukrainoje vokiečių dienraštyje „Die Welt“ įvardyta labai išraiškingai „Būdamas rusu Ukrainoje jauti nepakeliamą gėdą“ (01 07). Atkakliai siekiama taktinių pergalių, net jei prarandama gerokai daugiau.

Operacijų kaina visada konkreti – viena diena Sirijoje Rusijai kainuoja 3 milijonus dolerių. Ne tik Kremliui, bet ir Rusijos ekonomikai ne smulkmena, kad gamtinių dujų monopolistas „Gazprom“, Kremliui susipykus su Ankara, praranda antrą pagal dydį klientą (po Vokietijos). Metų pradžioje vamzdynu „Bulgartransgaz“ tiekimas į Turkiją sumažintas 7,5 proc., kovą Ankara pirko iš „Gazprom“ dujų 19 proc. mažiau nei vasarį. Bendroje Irano bei Turkijos lyderių spaudos konferencijoje balandžio 16-ąją Irano prezidentas Hassanas Rouhani informavo, kad Islamo respublika pasirengusi pilnai kompensuoti rusiškus energetinius išteklius šios šalies rinkoje.

Turkijos kultūros bei turizmo ministras Mahiras Unalas balandžio pradžioje informavo, jog 2016-aisiais turkai padidins turistų iš Ukrainos skaičių 30 proc. iki milijono žmonių. 2015 metais Turkijos kurortuose apsilankė 706 551 ukrainiečių, tai yra 7,5 proc. daugiau negu 2014 metais. Taigi maždaug tuo apsivertė rusų grasinimas boikotuoti turkų kurortus.

Viskas kainuoja, nepaisant demonstratyvaus optimizmo ar skambių pranešimų. „Diamond Age Capital Advisors“ vadovo ekonomisto Slavoas Rabinovičiaus vertinimu, Krymas ir rytų Ukraina Maskvai kainuos 10-20 kartų brangiau negu YUKOS – nuo 500 milijardų iki trilijono dolerių (už YUKOS Hagos teismas priteisė 50 milijardų), nekalbant apie tai, kad dėl konflikto žuvo ukrainiečiai, rusai, amerikiečiai, australai, indoneziečiai, britai, vokiečiai, belgai, filipiniečiai, kanadiečiai. Kijevas neabejotinai teiks savo ieškinį – galima būtų sakyti – abiem atvejais Maskva nemokės, bet gyvenimas juk ilgas...

Be to, ir sankcijos turi kainą. 2008-aisiais „Gazprom“ valdybos pirmininkas Aleksejus Milleris viešai gyrėsi, kad koncernas per 7-8 metus taps didžiausia pasaulio akcine bendrove su trilijono dolerių kapitalizacija, 2015-ųjų 250 didžiausių planetos kompanijų reitinge „Gazprom“ prarado 39 pozicijas, nukrito į 43 vietą, koncerno kapitalizacija susitraukė nuo 360 milijardų 2008 metais iki 55 milijardų pernai.

Radijo stoties „Echo Moskvy“ vyriausiais redaktorius Aleksejus Venediktovas interviu „Svobodanews“ (03 29) Rusijos prezidentą pavadino imperialistu ir jo stilių apibūdino taip: esą šis manąs, jog dideli prieštaravimai ilgainiui išsispręs, o mažiau svarbūs užges savaime. Taktinėje perspektyvoje toks metodas suveikti gali. Kuomet kovo 27-ąją Sirijos režimo armija, palaikoma rusų karinės aviacijos bei specialiųjų dalinių, išmušė „Islamo valstybę“ iš senovinio Palmiros miesto, tai ir Damaskui, ir Kremliui buvo svarbi informacinė pergalė. Maskvos arabistas, politologas Grigorijus Kosačis ryšium su tuo pastebėjo, jog pergalė padės Maskvai stumti idėją apie plačią antiteroristinę koaliciją taip pat su B. al-Assadu, juo labiau, kad Vakarams ofenzyva tapo netikėtumu.

Už britų pasitraukimą iš ES agituojantis Londono meras Borisas Johnsonas jau giria prezidentą V. Putiną už indėlį išvaduojant antikinį miestą iš barbarų. O juk pagrįstai pagyrė. Gi ponas V. Putinas, kartu su istoriniu paminklu kaip legalų faktorių „tarptautinėje apyvartoje“ dar sykį testuoja režimą, kuris 2013-aisiais prieš savo piliečius panaudojo cheminį ginklą.

Į Vašingtono konferenciją branduolinio saugumo klausimais didžiausią branduolinį arsenalą turinčios valstybės prezidentas V. Putinas nevyko argumentuodamas, esą JAV siekia primesti savo valią tarptautinėms organizacijoms. „Aš rinkčiausi toliau mažinti mūsų branduolinį arsenalą“, - jau po konferencijos pareiškė prezidentas Barackas Obama, pridūręs, kad jis kreipėsi į V. Putiną, tikėdamasis susitarti dėl naujos ginkluotės mažinimo sutarties, bet dėl šio nuostatos pabrėžti karinę galią, o ne užsiimti Rusijos plėtra arba diversifikuoti ekonomiką, – pritarimo nesulaukė.

Mąstant ne ambicijų, o strateginės, gal net planetos ateities perspektyvoje – reikia ar ne žmonijai vaduotis iš branduolinio ginklo, kurio pasaulyje tiek, kad, pasak mokslininkų, susprogdintas visas arsenalas pajėgtų pakeisti planetos sukimosi kryptį? Nedidelis ekskursas – vadinamoji Nanno-Lugaro programa 1991-aisiais padėjo užtikrinti rusiškų branduolinių arsenalų saugumą po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir davė darbo 30 tūkstančių rusų specialistų. Programos iniciatoriai JAV senatoriai Semmas Nannas ir Richardas Lugaras manė, kad pasaulis be atominio ginklo yra geresnis.

Arba vadovaujamasi „suverenia logika“ – V. Putinas 2015 metais ir paskui jį jau šiemet Federalinio saugumo biuro šefas Nikolajus Patruševas grasino branduoliniu ginklu Amerikai. „Suverenios logikos“ vyliai – Maskva paskelbė gana griežtą pareiškimą apie pagrindą pradėti karinius veiksmus, kai Šiaurės Korėja ėmė grasinti branduoliniais smūgiais kaimynėms, bet pačios branduolinis šantažas suteikia analogiškai interpretuoti ją pačią. Kremlius žino, kad dabartiniai Vakarų lyderiai nesišvaistys neatsakingais pareiškimais ar tuo labiau veiksmais, ir tuo naudojasi.

Bet tikras gyvenimas skleidžiasi kitur ir kitaip. Pasak Rusijos demografijos instituto ataskaitos „Migracija ir Rusijos raida“, Sibiro bei Tolimųjų Rytų žmonių skaičius per dvidešimtmetį (1990-2010) mažėjo dviem milijonais. Šiuo metu 60 proc. šios milžiniškos šalies teritorijos tegyvena 25 milijonų žmonių, maždaug tiek pat, kiek Londono aglomeracijoje. Užtat vien Vokietijoje įsikūrę apie 4 milijonus rusų.

Socialinės analizės bei prognozavimo instituto balandžio 19-ąją paskelbtoje mėnesinėje ataskaitoje konstatuota, jog šių metų vasarį maisto produktų, gėrimų bei tabako gaminių dalis rusų išlaidų struktūroje pirmą kartą nuo 2008 metų perkopė pusę ir siekė 50,1 proc. Ir rusų žiniasklaidoje vis dažnesni pranešimai apie atlyginimų vėlavimą – kompanija „BTS-Gidrostrroj“ nuo praėjusio gruodžio 750 darbuotojų įsiskolino virš 63 milijonų rublių, „Metrospecstroj“ nuo sausio skolinga personalui apie 80 milijonų.

Rusijos teisminių tyrimų komitetas dėl abiejų atvejų užvedė bylas, bet jo šefas Aleksandras Bastrykinas leidinyje „Kommersant. Vlastj“ paskelbtame straipsnyje vėlgi rituališkai dėl rublio devalvacijos, gyventojų pajamų kritimo, pramonės nuosmukio bei recesijos ekonomikoje apkaltino JAV bei sąjungininkus. Pasirodo, tai Vakarai kariauja „hibridinį karą“ prieš Maskvą. Rusišką „mitinę tikrovę“ – ar tiesiog „monthy pythoniškos“ tikrovės siurrealizmą – iliustruojantis faktas: 2015-ųjų balandį per vadinamąją tiesioginę liniją prezidentui V. Putinui klausimą apie vėluojančius atlyginimus uždavęs kosmodromo „Vostochnij“ statytojas Antonas Tiuriševas buvo 5 paroms areštuotas už chuliganizmą.

Apie krizę – vienas rusų nacionalistų (beje, priverstas gyventi emigracijoje) Vladimiras Basmanovas: dirbtinis piliečių skurdas turtingiausioje, 30 proc. pasaulinių gamtinių resursų turinčioje valstybėje, ypač akivaizdžiai regimas provincijoje. Mokyklų Rusijoje 2000-aisiais buvo 68 100, 2015 metais liko 44 100, iš 10 700 ligoninių 2000-aisiais liko 5900 2013 metais („Rosstat“ duomenys). Pagal vidutinę gyvenimo trukmę per beveik ketvirtį amžiaus (1990-2013) šalis iš 88 vietos nukrito į 118 vietą tarp 188 valstybių.

Prastėjant reikalams ekonomikoje, slėgsta ir geopolitinis įkarštis – kovo 18-ąją „Gazprom“ valdybos narys Olegas Aksiutinas pareiškė, jog koncernas pasirengęs atnaujinti gamtinių dujų tiekimą Turkijai, kai tik bus normalizuoti santykiai, Rusijos federacijos taryba, praėjus savaitei po šio pareiškimo paskelbė, jog Maskva pasirengusi santykiui „atšilimui“, jei tik Ankara prisiims atsakomybę dėl Turkijos teritorijoje numušto rusų Su-24.

Kažin, ar iš gero gyvenimo Rusijos Tolimųjų rytų vystymo ministerijos šefas Aleksandras Galuškinas, viešėdamas Pekine, į Tolimuosiuose rytuose planuojamas laisvos ekonomikos zonas bei Vladivostoko laisvąjį uostą agitavo keltis kinų kompanijas, kur jos gautų mokesčių lengvatas bei supaprastintą vizų režimą personalui. Sunku pasakyti, kaip bus su šio regiono vystymu kinų rankomis, bet žinant Kinijos investuotojų taktiką, nenustebins, jei, naudodamiesi mokesčių lengvatomis, jie atsigabens savo darbuotojus ir gamins ne vietos (Rusijos Tolimuosiuose Rytuose tegyvena 6 milijonai žmonių), o Kinijos rinkai.

Perka ir parduoda, kas ką gali pasiūlyti – Rusijos atveju tai ne „iPhone SE“, finansines ar turizmo paslaugos, džinsai, elektromobiliai, mandagumas, dizainas, rokenrolas etc. Kas tada? Rusų politologo Stanislavo Belkovskio teigimu, V. Putinas seniai vykdo operaciją, siekdamas priversti Vakarus „pamilti“ Rusiją. Tai senamadiška „meilė“, mėginant bet kokiomis priemonėmis priversti pirmiausia Jungtines Valstijas tartis dėl įtakos sferų pasidalinimo, koks po Jaltos bei Potsdamo konferencijų 1945-aisiais galiojo iki Šaltojo karo pabaigos 1989 metais. Rusijos prezidentas nuoširdžiai tikisi tą pasiekti, būdamas įsitikinęs savo pranašumu, – jis bus valdžioje tiek, kiek pats manys esant reikalinga, gi demokratinio pasaulio lyderiai rotuojami. Tereikia palaukti...

Mėginimas reanimuoti atgyvenusią pasaulio tvarką – sunkiai tikėtinas – ne tik dėl to, kad Vakarai nebepasitiki V. Putinu. Esama klasikinio pavyzdžio, kad Rusijos politinė kultūra remiasi archajišku principu, pagal kurį politiniuose ginčuose būtinai būna nugalėtojas ir pralaimėjusysis. Gi ES integracinis projektas remiasi prielaida, kad bet kokiame politiniame procese galų gale galima pasiekti situaciją, kurioje pralaimėjusiųjų nebūna, kai visos dalyvaujančios pusės sutinka kažką atiduoti dėl visų klestėjimo. Europos Komisija yra vadinamojo „sovereignty bargains“ (dalies suverenumo atsisakymas dėl būsimos naudos) principo įsikūnijimas.

Todėl simboliškai atrodo „The Economist“ paskutinio kovo numerio viršelis su karikatūra, kurioje V. Putino galva „vainikavo“ tuščią statulą. „Tuščiavidurė“ geopolitinė galybė mėgina palenkti pasaulį provokuodama, glumindama, manipuliuodama. Kremlius, žiūrėk, ims ir netikėtai paleis tėvynėn kalinamus ukrainiečius Olegą Sencovą ir Nadiyą Savčenką, dėl ko seniausiai meldžia visas civilizuotas pasaulis, ir tas pasaulis su palengvėjimu atsidus – na, gal pagaliau.... Bet paskui, tarkime, artėjant jau dabar Kremlių nervinantiems, rudenį vyksiantiems Rusijos dūmos rinkimams, vėl užgniauš dar likusias laisves, eilinį kartą „visus apžaisdamas“. Arba „grįš“ į Siriją, eskaluos situacijos aštrėjimą rytų Ukrainoje arba Padnestrėje, provokuos NATO Baltijos valstybėse – ar maža jų, tų geopolitinių gudrybių bei intrigų. Net jei neprognozuojamas elgesys ir chaoso sėjimas ims grėsti realia katastrofa.

Bet mėginimas už gerus pinigus parduoti tik grėsmę yra ne pasirengusiųjų strateginei distancijai požymis. Kuo toliau, tuo visiems akivaizdžiau, jog pardavėjas be grėsmės nieko daugiau pasiūlyti negali. Prieš pat griūtį Sovietų Sąjunga turėjo 63 900 tankų, bet jie nepadėjo išgelbėti valstybės, kuri neatlaikė smūgio visai iš kitos pusės. Generolai visada rengiasi vakarykščiam karui, todėl jokie gudravimai, grasinimai, melai, išorės priešų demaskavimo vajai nepadės, jei sistema negyvybinga.