R. Sadauskas-Kvietkevičius. Ką darysime, jei Rusijai pavyks įgyvendinti savo planą?

Baigiantis kūrenimo sezonui pastebėjau, kad mano malkinėje liko apie trečdalis šiai žiemai paruoštų malkų, nes didelių šalčių nebuvo, tai ir kaitinti smarkiai nereikėjo. Bet kitai žiemai jų pirksiu vėl tiek pat, kad nepristigčiau net tuo atveju, jeigu speigai ir pūgos tęsis nuo gruodžio iki balandžio.

Panašia logika vadovaudamiesi mes atidedame juodai dienai dalį algų, nes nežinia kada gali sugesti automobilis arba slėgį namo vietinio vandentiekio sistemoje palaikantis hidroforas, tekti sumokėti baudą už žioplą klaidą kelyje ar samdyti advokatą gintis nuo įsižeidusio politiko.

Žmona kartais prašo garsiai neaptarinėti galimų nesėkmių scenarijų, nes nuogąstauja, kad nelaimę galima įsikalbėti, o draugai ne be reikalo mane kartais pavadina Grumpy Dzūku, nors iš tikrųjų esu beviltiškas optimistas, tikintis, kad šitas nuostabus pasaulis rytoj bus dar geresnis. O apsvarstęs blogiausią įmanomą nelaimių ir sutapimų grandinę, nuoširdžiai apsidžiaugiu, jeigu taip nenutinka. Tikriausiai būsiu tai paveldėjęs iš savo senelio Adomo Kvietkevičiaus, mačiusio abu pasaulinius karus, 1939 m. lenkų suimto už tai, kad gyvendamas prie demarkacinės linijos turėjo fotoaparatą ir radijo imtuvą, o pokario partizanų nurodymu įsidarbinęs Ratnyčios apylinkės administracijoje ir teikęs jiems žvalgybinę informaciją.

Rinkiminiais metais politikai piešia mums šviesios ateities vaizdelius, partijos viena per kitą giriasi turinčios planus, kaip sumažinti emigraciją, padidinti vidutinę ir minimalią algą, paskatinti gimstamumą ir sumažinti alkoholio vartojimą. Užsienio politikoje viskas dar aiškiau, tarsi pasaulis rytoj bus toks pats, koks buvo vakar, o karai, pabėgėlių antplūdis, terorizmo grėsmė ir kiti iššūkiai kaip nors savaime išsispręs be mūsų dalyvavimo. Ir niekas nekalba apie planą „B“ tam atvejui, jeigu nutiks tai, ko labiausiai nenorėtumėm.

Olandijos referendumas dėl Europos Sąjungos asocijuotos narystės sutarties su Ukraina ir kibernetinės atakos prieš Lietuvos Respublikos Seimą galėtų tapti ta raudona pavojaus lempute, kurios žybsėjimo ignoruoti neverta. Senoji Europa keičiasi ir mums jau šiandien reikia prognozuoti, ką darysime, kai tos visuomenės nuotaikų permainos nušluos dabartines nuosaikias krikščionių demokratų, liberalų ir socialdemokratų vyriausybes ir atves į valdžią dešiniuosius ir kairiuosius populistus, remiamus Rusijos ar tiesiog suskubusius pasinaudoti „Russia Today“ skleidžiama propaganda.

Pabandykime įsivaizduoti pasaulį, kuriame Didžioji Britanija jau išstojo iš Europos Sąjungos, Jungtinės Amerikos Valstijos, valdomos prezidento rinkimus laimėjusios Donaldo Trumpo, atsisako įsipareigojimų besąlygiškai ginti NATO sąjungininkus, Ukrainos rinkėjams nusibosta laukti Maidano revoliucijos žadėtų permainų, o Vladimiro Putino režimas toliau nuosekliai stiprina represijas prieš kitaminčius ir, paskatintas sėkmės Sirijoje, nepraleidžia progos siųsti savo bombonešius į kiekvieną konfliktą, kokiame pasaulio užkampyje jis benutiktų.

Europos Sąjungos institucijų veikla lengvai gali būti paralyžiuota vos vienos ar kelių valstybių, kuriose rinkimus laimėtų bekompromisiai euroskeptikai, iš principo vetuojančių visus sprendimus. Žlugus jau dabar smarkiai kritikuojamam pabėgėlių grąžinimo į Turkiją planui, šalys viena po kitos atkurtų sienų kontrolę, o praradęs pasitikėjimą euras nuvertėtų sparčiau už rublį. Tai viename, tai kitame iš didžiųjų Europos miestų kiltų gatvių susirėmimai tarp islamistų ir neonacių, kol gatvių barikados ir kontrolės postai taptų įprasta kraštovaizdžio dalimi.

Labai panašią ateitį Europai piešia Rusijos propagandininkai. Bet mano tikslas – ne platinti ir kartoti jų sugalvotus mitus, o atkreipti dėmesį, kad Rusija kryptingai siekia įteigti mums tokį scenarijų ir remia jai naudingas permainas. O mes tik pavėluotai reaguojame į grėsmes, tarsi jos būtų netikėtai atsiradę nežinia iš kur ir neturėtų jokio ryšio tarpusavyje.

Pakanka pažvelgti į Lietuvos žiniasklaidą, kokio puolimo ir pašaipų susilaukė grėsmes nacionaliniam saugumui viešai išvardijęs Valstybės saugumo departamentas. Net buvęs VSD vadovas Jurgis Jurgelis puolė šmaikštauti: „Sveiki sugrįžę į SSSR“. Už tai, kad toje grėsmių ataskaitoje VSD išdrįso įrašyti signatarus Zigmą Vaišvilą ir Rolandą Paulauską. Vokietijos specialiosios tarnybos praneša sužinojusios apie Rusijos planą manipuliuoti šios šalies politikais ir visuomene, tačiau ir ten bet kokie šio plano įgyvendinimo užkardymo veiksmai sunkiai įsivaizduojami. Nes atsiranda dar daugiau jurgelių, kurie pradeda skelbti pavojų demokratijai ir žodžio laisvei, net jeigu niekas nė neketina persekioti Rusijos talkininkų, o tik viešai juos įvardija.

Manau, kad Vakaruose veikiančių Rusijos kontroliuojamų žiniasklaidos priemonių ir tų dviejų Lietuvos signatarų veikla turi vieną bendrą bruožą – jie bando pateikti kaip kitą nuomonę Putino režimui palankią dezinformaciją ir melą, o įmantrias sąmokslo teorijas konstruoja remdamiesi tais pačiais teiginiais. Laisvoje šalyje mes negalime tokios veiklos kriminalizuoti, bet niekas neuždraus viešai pasakyti, kam jie pasitarnauja, ir įspėti visuomenę apie jų keliamą grėsmę.

Šaltojo karo laikais Vakarai bent jau žinojo, kad už geležinės uždangos tūno branduolinėmis raketomis apsismaigstęs priešas, bet kada galintis sunaikinti pasaulį. Tačiau Europoje ir tada knibždėjo kairiųjų intelektualų, tikinčių, kad Stalinas – ne kraugerys tironas, bet tikrasis viso pasaulio darbo žmonių gynėjas, o pasakojimus apie „Gulagą“ sugalvojo ČŽV. Piketuojant už branduolinį nusiginklavimą JAV karinės bazės patvoryje pradėta karta stengiasi bukumu neatsilikti nuo savo tėvų.

Baltijos šalys drauge su Lenkija gali inicijuoti europinį Rusijos įtakos užkardymo planą, kol Vakarų Europoje į valdžią dar neatėjo V. Putino remiamos jėgos. Planą kuris apimtų rusiškų pinigų, skirtų destabilizuoti Europą, kontrolę, saugumo tarnybų bendradarbiavimą keičiantis informacija apie Rusijos agentų veiklą ir sistemingai propagandą skleidžiančių televizijos kanalų transliavimo licencijų stabdymą. O svarbiausia – didelės, gerai finansuojamos ir triuškinantį atkirtį Rusijos trolių fermoms, Islamo valstybei bei kibernetinių atakų organizatoriams galinčios smogti Europos informacinio saugumo tarnybos sukūrimas. Kad į kiekvieną proputinišką ar islamistinį komentarą, kokia kalba ir kur jis bebūtų parašytas, pasipiltų dešimtys jį išjuokiančių atsakymų, o kiekvieną „Facebook“ profilį su kolorado juostele ar juoda Islamo valstybės vėliava tūkstančiai vartotojų skųstų administracijai už smurto ir neapykantos kurstymą.