D. Pavalkis. Narkotikai mokyklose: kas kelia didžiausią nerimą?

Lietuvoje labai išplaukę, lyg akvarelė, gėrio, blogio, teisybės ir neteisybės, atsakomybės ir absoliutaus abejingumo ribos. Gal tokia yra demokratijos auginimo logika po ilgo tarybinių laikų prisitaikomojo abejingumo?

Tokia gyvenimiška filosofija man būtų suprantama tarp vyresnės kartos žmonių, politikų, tačiau kada abejingumas ima viršų jaunimo elgesio ir netgi požiūrio klausimais, galima pradėt galvot, kad liberalizmo, demokratijos ir atsakomybės ugdyme kažką praleidome.

Kaip viena iš pamokančių istorijų gali būti neseniai Kaune atliktas tyrimas. Organizuojant narkotikų ir psichoaktyvių medžiagų prevenciją, Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras kartu su Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriumi inicijavo narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo tyrimus Kauno miesto mokyklinio ugdymo įstaigose. Tyrime savanoriškai dalyvavo 29 Kauno miesto mokyklos, (gal tos kurios jautė kad turi problemų, gal ir atvirkščiai) iš kurių net devyniose rasta narkotinių medžiagų, t.y. marihuanos ir sintetinių narkotikų, pėdsakų.

Naudoti iDenta testai, kurių patikimumas siekia iki 99 proc. ir jais galima aptikti 21 rūšies narkotines medžiagas. Marihuanos pėdsakai dažniausiai aptikti tualetuose bei rūbinėse, o sintetinių narkotinių medžiagų – klasėse ir tualetuose, dažnai ne vienoje vietoje. Ką tai reiškia? Kad vėl ignoruojam egzistuojančią problemą, nukreipdami visą dėmesį ir energiją kovai su matoma svaiginimosi priežastimi – alkoholiu?

Policijos pareigūnai atliko Kauno miesto ugdymo įstaigų mokinių apklausą. Iš viso buvo apklausti 842 mokiniai iš 25 mokyklų. Palyginus Visuomenės sveikatos biuro ir policijos pareigūnų atliktų tyrimų rezultatus, matyti, jog sutapo dvejų mokyklų, kurios turi problemų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, jų vartojimu ir paplitimu, duomenys. Apklausos rezultatai parodė, jog tik 182 moksleiviai žino, kokia yra narkotikų žala. Iš visų apklaustųjų apie 4 proc. moksleivių atsakė, jog yra gavę pasiūlymą įsigyti narkotikų: 1,9 proc. pačioje mokykloje, o 2,2 proc. – šalia mokyklos ir jos teritorijoje.

Bet didžiausias šio tyrimo signalas visuomenei yra visiškai kitas. Net 61,5 proc. apklaustų mokinių nenorėtų, kad narkotikai būtų vartojami jų mokykloje, tačiau didžiajai daliai moksleivių nėra skirtumo, ar jų mokykloje mokiniai vartoja tam tikras psichotropines medžiagas ir net 53,1 procentas nenorėtų prisidėti prie kovos su narkomanija, nes galvoja, kad tai jiems neaktualu. Paklausus, ar sutiktų anonimiškai pranešti apie galimus narkotikų platintojus ar vartojančius asmenis, 56,9 proc. moksleivių atsakė, kad ne!!!

Tai reikalauja mūsų visų susirūpinimo. Reikalauja psichologinių konsultacijų mokytojams, tėvams, miesto valdžiai. Ar tai nėra mūsų visuomenės apsimestinės tolerancijos visiems neteisybės sakymams ir tos neteisybės toleravimams Lietuvoje. Jauni žmonės nesupranta tos patirties, kada reikėjo, ir kartasi tebereikia sakyti ne tai, ką nori ir kuo tiki, o tai ką reikia sakyti.

Neaiškus mokinių požiūrio į narkotikų vartojimo keliamas problemas keitimo būdas. Neaišku, kiek turime klausti mokyklų bendruomenių leidimo atlikti narkotikų paieškos tyrimus, kiek tai turi būti ir mokyklų savininko – savivaldybės ar Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimas. Kiek tokie, palyginti, pigūs tyrimai, juos viešinant tarp mokyklų, bus efektyvūs? Kaip priims mokyklų bendruomenė teiginius, kad tolerancija irgi turi ribas, ypač kalbant apie narkotikus ir alkoholį?

Šiuos ir kitus teiginius pabandėme išsiaiškinti per renginių ciklą Kauno gimnazijose, kur susitikome su beveik 700 vyresnių klasių mokinių. Informacija apie situaciją, Visuomenės sveikatos biuro ir Viešosios policijos atliktus tyrimus gimnazistams buvo vidutiniškai aktuali. Kiek rimtesnė reakcija buvo į gyd. J. Šurkaus pranešimo dalį, kur gan paprastai aiškinome, kas būna vartojant alkoholį ir narkotikus. Nuotraukos ir tikros istorijos kėlė pagyvėjimą auditorijose. Kaip pabėgti ir neįklimpti į visų svaigalų vartojimo liūną, jaunimui suprantama kalba pasakojo atlikėjas ir renginių organizatorius Donatas Medonas.

Tačiau koks kelias ir kokios priemonės yra efektyviausios – nenuspręs atskiros savivaldybės. Panašių tyrimų rezultatai Vilniuje ir Klaipėdoje gerokai blogesni nei Kaune. Bet ar reikia mums Kaune tuo džiaugtis? Ar vien paskaitų užtenka, ar stebėjimo kamerų prie įėjimo į mokyklą užtenka, ar draudimų svetimiems įeiti į mokyklą užtenka, ar bausmių už platinimą ir vartojimą užtenka? Ar čia kaip su dopingu sporte? Visi žino, visus kontroliuoja, visus baudžia, bet problemos neišsprendžia.

Viena aišku, kad darbas prieš svaigalų vartojimą ir to toleravimą turi būti pastovus tiek mokyklose, tiek visuomenėje, kartu veikiant švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos institucijoms, pasitelkiant jaunimui priimtinus ir būdus, ir žmones.