A. Užkalnis. Žinutė nuodingosioms mamytėms: o gal liaukitės gimdyti, ką?

Gal taip ir nėra, kaip sakau, bet man taip jau bent atrodo. O jeigu man atrodo, tai laikas susimąstyti, galbūt taip ir yra?

Jūs laukiate trečiadienio, kaip išdžiuvus žemė laukia gaivaus vasaros lietaus, kad galėtumėt paskaityti, kas gi šį kartą man neįtiko?

Jau buvo Palanga, emigrantai, žuvų skutėjai, salotų pešėjai, čikenfektoriai, Palanga, vestuvių muzikantai, liaudies šposininkai, duokim garo gerbėjai, prastuomenė, apmokamos plojančios tetos TV laidose ir TV laidos, kurioms reikia apmokamų „suvežtinių“ plojančių tetų, aršūs pensininkai, dviratininkai (tie, kurie skundžia juokus apie dviratininkus prokuratūrai), tie aršūs pensininkai, kurie dar yra duokim garo gerbėjai, restoranų ir kavinių savininkai, karpantys servetėles trikampėliais, smalsios provincijos tetos, per kurias nebegaliu šiltu metų laiku ne tik į pajūrį, bet ir į miesto parką nueiti, nes šnabždasi ir bado pirštais ir spokso, jaučiuosi kaip tigras zoologijos sode, taip pat sveikinimų ir pageidavimų koncertų klausytojai, muzikinių radijo laidų vedėjai, kurie (kurios) atpasakoja, apie ką buvo ši daina ir kodėl meilė kartais ateina, o kartais išeina, taip pat Kirkorovo koncertų lankytojai ir žmonės, kurie rašo „pjaustnys“ ir „kokletas“. Apie visus juos šiandien nebekalbėsime.

Pakalbėkim šiandien apie mamas. Jų yra daugybė įvairių rūšių, ir geriausios yra tos, kurių mes nepastebim, nes jų vaikai yra matomi, bet negirdimi, elgiasi ramiai, kaip gerai išauklėti naminiai gyvūnėliai, trepsi sau iki ikimokyklinės įstaigos arba mokyklos, kur iš jų pedagogai išaugina žmones ir produktyvius bei kūrybingus mūsų visuomenės narius. Tos mamos nusipelno pagyrimo ir pagarbos.

Yra kitos mamos, kurioms reikia skubiai namie įvesti vandentiekį, ne tik todėl, kad pirmą kartą nusipraustų nuo to laiko, kai paskutinį kartą mėgavosi dušu blaivykloje ar ligoninėje arba (jei blaivykloje ar ligoninėje nėra buvusios), tai nuo tada, kai jas krikštijo ir mirkė į specialų vandenį, kuris joms nuplovė prigimtinę nuodėmę, bet ne jų prigimtį, kuri nulėmė visą jų likusį gyvenimą. Vandentiekio joms reikia dar ir todėl, kad jos pamato šulinius ir joms kyla idėjų.

Trečios pakraipos mamos yra tos, kurios aukojasi vaikui ir pasiruošusios jam paaukoti ne tik save, bet ir visus aplinkinius. Vyras tam tikslui būna paaukotas pirmoje eilėje, jo niekas netaupė. Mama vis dar galvoja, kad jis gyvena namie, bet jis jau mintimis išėjęs, nors tuo pačiu adresu galbūt bus dar dešimt ar penkiolika metų, ir algą neš į tuos pačius namus.

Vyrą (tiksliau, vyriuką) galima pamatyti: štai jis, madinga trijų dienų barzdele, suderintų spalvų drapanėlėmis ant lieso kūno, su megzta kepuryte patalpoje, džiugiai sėdi su bambliu specialiame kavinės kampelyje ir dėlioja iš kaladėlių širdutę, paskui tą buožgalviuką nešasi specialiai supintame skudurėlyje, kurį atsivežė iš paskutinės kelionės į Tailandą (jis galvoja, kad dar važiuos į Tailandą, bet nevažiuos labai ilgai niekur, tik jis dar apie tai nežino).

Jame vyriškumo jau likę tiek pat, kiek puodelyje migdolininės-vanilinės latė kavos su cinamono putyte, ir mamytė tai žino, bet auką reikėjo nuo kažko pradėti. Tas perkaręs vyrutis kalba su mažąja Austėjyte pabrėžtinai taisyklingai, ir yra tas retas atvejis, kai iš gyvo žmogaus galite išgirsti žodžius „nagi“, „štaigi“ ir „et“. Tačiau jis jau nebėra gyvas žmogus, jis yra tik truputėlį pripūstas oro ir salotų kartoninis žmogaus atvaizdas, kokį galime kartais pamatyti reklamose prekybos centruose.

Jis, iš įpročio, dar juda, valgo, kvėpuoja ir tuštinasi, bet jo gyvastis – jau tik regimybė. Jam didžiausia laimė yra koks nors telebimbam koncertukas miesto aikštėje arba šventė vaikučiams prie parduotuvės, kur visi gali karpyti nykštukus iš spalvoto popieriaus, o tą nykštuką jis paskui ne tik nupaveiksluoja ir paskelbia greta savo profilio feisbuke, bet ir atsineša į darbą ir pasideda ant stalo, kad bendradarbiai matytų ir pavydėtų.

Trečios pakraipos mamos yra tos, kurios aukojasi vaikui ir pasiruošusios jam paaukoti ne tik save, bet ir visus aplinkinius. Vyras tam tikslui būna paaukotas pirmoje eilėje, jo niekas netaupė. Mama vis dar galvoja, kad jis gyvena namie, bet jis jau mintimis išėjęs, nors tuo pačiu adresu galbūt bus dar dešimt ar penkiolika metų, ir algą neš į tuos pačius namus. <...> Jame vyriškumo jau likę tiek pat, kiek puodelyje migdolininės-vanilinės latė kavos su cinamono putyte, ir mamytė tai žino, bet auką reikėjo nuo kažko pradėti.

Andrius Užkalnis

Gali būti, kad jis net ir keikiasi, sakydamas „po šimts kalakutų“, tačiau tokių žmonių iš tiesų nebūna, ir jis tikrai yra pernelyg kartoninis, kad galėtų turėti emocijų ir dėl ko nors keiktis. Jam viskas patinka, suk jį devynerios.

Jo pati tuo metu, kaip nuodingo voro patelė, užsiima aplinkinio pasaulio naikinimu. Pirmiausia ji kovoja su netinkamu maistu (raudona mėsa pasiduoda pirmiausia, pirmiausia ji tampa vegetare, paskui – vegane, paskui jau žaliavalge, ir daugiau apie ją niekas nieko nebežino, nes po žaliavalgystės yra tik specialaus iš Indijos atvežto smėlio valgymas, užsikandant Himalajų oru iš daugkartinių stiklo butelių), paskui – kovoja su prekybos centrais, paskui su visais prekybininkais, bankininkais, verslininkais, reklamų autoriais, valdžios atstovais, miesto administracija, vaikų darželių auklėtojomis, mokyklomis, baseinų ir sporto salių direktoriais, ir, galiausiai, pavirsta inkščiančia ir tulžį leidžiančia būtybe (ji jos net nespjaudo, nes tai reikalautų per daug energijos), kuri vis dar yra moters pavidalo, bet taip tik iš išorės atrodo.

Ji kalba ir garsų skleidžia vis mažiau ir tik nepatenkinta kvėpuoja iš švokščia, lyg sugedusi armonika, kuri, kiek betampyk dumples, tik dūsauja ir stena. Akys seniai užgesusios, oda rodo penkiasdešimt pilkų atspalvių ir plaukai atrodo kaip sena šluota, kiek brangių šampūnų beteptų. O jai tik trisdešimt.

Jos ne automatiškai tampa tokios: jas tokiomis padaro kūdikėliai, kuriuos jos pasirinko kaip savo gyvenimo prasmę ir kuriems jos nebeturi laiko ir jėgų (greičiausiai todėl, kad yra žaliavalgės ir nenori maitintis normaliai, vienas-kitas kepsnys su sūriu ir bokalas pataisytų reikalus). Tie vaikučiai jau auga ir keroja patys, ir elgiasi kaip nori, rėkauja, žviegia, daužosi viešose vietose ir yra ne gyvos gyvenimo gėlės, o gyvas priminimas, kad ne visiems gamta ir Dievas numatė dauginimąsi, bet reprodukcinius organus paprastumo dėlei suteikė visiems ir kiekvienam, ir štai mes turime rezultatą. Spygaujantį, murzinantį save ir kitus, neklausantį, besielgiantį kaip gyvuliukas, rezultatą.

Tos mamos joms, kaip kokios robotės, dusliai šūkčioja komandas nelaimingais, uždrožtais balsais: „Mantuk... neišdykauk...“, bet Mantukas į tai kreipia tiek pat dėmesio, kaip į užrašą kavinėje ispanų kalba, kurios jis nemoka (jis nemoka jokia kalba skaityti, kadangi dar per mažas, ir dar nemoka, kadangi jo nupiepusių tėvų silpni, nekokybiški genai, bet čia tik pastaba), ir toliau eina galvom, varto kėdes, kol neapipila kokio nors lankytojo migdoline latės kava su cinamono putyte, ir tada vargas apipiltam žmogui, jei parodys nepasitenkinimą. Kas, jei ne jis, pasipainiojo po ranka? „Taigi čia vaikas“, - sušnypš mamytė žmogaus balsu, pagavusi nepakankamai džiaugsmingą žvilgsnį iš apipilto kava žmogaus. Džiaukitės, kad jums dar policijos neiškvietė.

Pabandykite man dabar nors žodį pasakyti ir nepasitenkinimą parodyti, jei nepatiko kažkas šiame straipsnyje. „Taigi čia Užkalnis“, pasakysiu aš jums ir būsiu teisus. Nereikėjo skaityti. Juk numanėte, ką darote. Dabar pačios kaltos. Apipyliau jus savo šmaikštumo kavyte, su cinamono putyte. Žinosite dabar, kaip mes jaučiamės greta jūsų.