Ne kiekvieną dieną gali didžiuodamasis sakyti, kad drauge su premjeru daliniesi tuo pačiu jausmu. Jaučiuosi toks išdidus, kad net ir šias eilutes spausdinu atsistojęs, o rašant žodį „premjeras“ mano nugara palinksta keturiasdešimt penkių laipsnių kampu ir įsitempia, kad net zvimbia.
Aš kalbu apie net ir jaunosios kartos vis dar juntamą baimę, ką apie tave pagalvos žmonės, jei pasakysi ar padarysi kažką kitaip. Ir tai vienas didžiausių valstybės progreso stabdžių.
Baimė, kuri atkeliauja iš amžinojo moralinio įšalo sovietmetyje, vis dar gaji naujojoje mūsų kartoje ir kartu su nepotizmu, prisitaikymu ir ištikimu žiūrėjimu aukštesniam dėdei į akis ėda mūsų visuomenę. Vienas didžiausių švietimo reformos iššūkių ir būtų nuo mažų dienų vaikams skiepyti drąsą kalbėt, kritiškai mąstyti ir nebijoti, ką apie tave pagalvos tie, kurių nuomonė tau turėtų būti mažiausiai svarbi.
Bet premjeras kalba apie kitą baimę. Jis kalba apie tai, kad Lietuvos žmonės gyvena baimėje, bet iš tiesų po trejų komfortabilių valdžios metų jis kalba apie kylančią savo aplinkos baimę, kurią inspiruoja pastarieji įvykiai.
Baimę, kai prarandi visą miestą kartu su jo skyrium. Ir baimę, kai dar didesnis miestas per metus išvažiuoja. Valdininkų baimę – ne priimti korupcinius sprendimus, o kad jie bus pagauti už rankos. Ministrų baimę meluoti kalbant telefonu. Merų baimę remontuoti stogus. Valdininkų baimę važinėti prisigėrus.
Galų gale ūkio ministro baimę, kad po ketverių metų žmonės išsiaiškins, jog jis yra neegzistuojantis personažas.
Premjeras kalba ne apie visuomenės, bet apie valdžios baimę, kad bare, kuris turėjo dirbti visą parą ir pilstyti gėrimus nemokamai, barmenas Vlado Gaidžio veidu ūmai suskambina varpeliu ir sako „nagi, užsisakykit po paskutinį gėrimą, nes jau tuoj užsidarom“.
Ir ką tada reikės daryti?
Bet kalbėdami apie baimę tikrai atrastume bendrų vardiklių. Ir čia plotume atsistoję, jei premjeras ir valdantieji iš tiesų imtųsi kovoti su baime. Duotų nurodymą partijoje nemušti per galvą už išsakytą nuomonę, naikintų baimę regionuose, kur už vieną ne tokį žodį ar nenorą stoti į teisingą partiją gali brėžti brūkšnį karjerai, rūpintųsi, kad žmonės ateitų į valstybės institucijas ne bijodami eiti „pas poną“, o žinodami, jog eina pas tarnautoją.
Neplėšti dirvonai kovoje su baime, čia visiškai sutinku.
Žinomi ir įtakingi socialdemokratai praėjusią savaitę daug rašė ne tik apie baimę, bet ir apie laimę.
Norėčiau atkreipti dėmesį – ne „laimė pagal socialdemokratus“, bet „laimė pagal LSDP“. Čia yra didelis vertybinis skirtumas.
Klausimas – „kada tu būtum laimingas“ kankino daug politikų ir netgi tokius iškilius žmonių sielų daktarus kaip Ostapas Benderis ir Šura Balaganovas „Aukso veršyje“. Neįtikėtina, kai atsiverti gūdžiais 1931 metais parašytą knygą ir iš karto atsidurti 2016 metų Lietuvos Respublikos Vyriausybės koridoriuose.
- Šura, kiek jums reikia pinigų laimei? – paklausė Ostapas.
- Šimto rublių,- atsakė Šura, su gailesčiu atsiplėšdamas nuo sumuštinių su dešra.
- Ne, jūs mane ne taip supratote. Ne šiai dienai, o apskritai. Laimei. Aišku? Kad jums būtų gera gyventi pasaulyje?
Balaganovas ilgai galvojo, nedrąsiai šypsodamasis ir galiausiai paskelbė, kad iki pilnos laimės jam trūksta šešių tūkstančių keturių šimtų rublių ir su šita suma pasaulyje jam bus labai gera.
Taigi su gailesčiu atsiplėšę nuo valstybės sumuštinių (pamenate barmeno Vlado Gaidžio veidu paskutinį skambutį) LSDP titanai aiškiai sudėliojo, kada jie (kartu ir valstybė, čia girdime Liudviko XIV žodžių aidus) būtų laimingesni.
Kai valdžioje jie būtų vieni patys. „Jeigu socialdemokratai būtų valdžioje vieni, garantuoju – orientacija į išgyvenimo minimumus pasibaigtų (A.Butkevičius). Iš tiesų, kaip viskas būtų paprasta, jei politikoje nereikėtų ieškoti kompromisų. Ir dar būtų gerai, kad ir Prezidentės nebūtų, nes irgi trukdo laimei su visokiais pareiškimais.
Žinoma, nemažai daliai politikų norėtųsi, kad būtų tik vienas vienintelis teisingas žiniasklaidos organas, kuris rašytų apie laimę ir kuriame Redaktorius galėtų spausdinti straipsnius apie tai, kaip šauniai Lyderis ir Lyderio Ponia praleido atostogas, arba kaip sunku jam Kas Dieną Galvoti Apie Lietuvą.
Ir kokias gražias kaukes politikai užsidės po kelių savaičių, kai per Spaudos atgavimo dieną sveikins žiniasklaidą ir linkės neišsenkamo kūrybiškumo bei aštrios plunksnos, o patys galvos „neblogai ten buvo caras sugalvojęs tais 1864 –aisiais. Žinojo žmogus, ką daro“.
Politikai valdžioje būtų laimingesni ir kai galėtų apsieiti be satyros ir aštriai išsakomos kitokios nuomonės. Jaunąja ateities karta turėję tapti politikai kritiką savajai Partijos ir jos Pirmininkui vadina „padrikais paistalėliais“, „maitinimusi iš patyčių“ ir „iš piršto laužtomis nuostatomis“. Aš juos suprantu – baimė likti be bilieto į partinę ateitį yra labai stipri. Įdomus sutapimas, kad vienos partijos jaunimas prieš 75 metus irgi vadino juos kritikuojantį Čarlį Čapliną – „besityčiojančiu šlykščiu pseudo-žydu akrobatu“.
Bet jeigu iš tiesų galėtume apsieiti be šitų niekam nereikalingų dalykų tada būtų laimė. Tada būtų taika.
Tada būtų galima pagalvoti ir apie Laimės ministeriją, kuri sklandžiai pereitų į Meilės ministeriją, turinčią tikslą skiepyti meilę Lietuvos piliečiams.
Vienos stiprios partijos, kuriai niekas neprieštarauja ir nekontroliuoja, nutildytų visuomenininkų ir opozicijos balsų, bei savais metodais valdomos kišeninės žiniasklaidos.
Drąsi mozaika, kai už lango 2016 metai. O dar skundžiamės baime.
Nes sudėliojusiam mozaiką piliečiui aiškiai matyti, kad deklaruojamos pro-vakarietiškos vertybės, morali politika ir ambicinga naujoji Lietuva yra labiau viešųjų ryšių specialistų suregzta širma, už kurios gyvena neblėstanti senųjų partinių šulų nostalgija seniems geriems laikams ir metodams.
Kada mes gyvensime laimingiau, ilgesingai klausia socialdemokratai, pamiršdami, kad jie buvo valdžioje keturiolika iš dvidešimt šešerių Nepriklausomybės metų. Kada mes gyvensime laimingiau, iš kito šono atitaria konservatoriai, irgi pamiršdami, kad turėjo dešimt metų valdžios.
Ir čia prisimenu sceną iš „Žiedų valdovo“, kuris jau keturioms kartoms yra tapęs fantastiška alegorija apie blogio ir gėrio kovą, apie kovą tarp Mordoro tamsos rytuose ir Vakarų šviesos.
Blogiui parsidavęs burtininkas Sarumanas apsuptas Orthanko bokšte, jo orkų armijos sumuštos ir paskutinis skambutis seniai nuskambėjęs. Bet jis siūlo karaliui Teodenui, kurio žemes terorizavo – „kodėl mes negalime susėsti ir pasitarti, senas drauge? Kodėl mudu negalime gyventi taikiai?“
Ir Teodenas jam atsako, kokiomis sąlygomis jie galėtų gyventi taikiai
Taip ir mūsų valstybė. Ji gyvens laimingiau tada –
- kai jūs, 65+ metų sulaukę sovietinės sistemos reliktai nepriklausomai nuo partijos – ar LSDP, ar TS-LKD, ar DP, ar LRLS - bijantys kompiuterių, anglų kalbos ir bet kokios progreso apraiškos...
- kai jūs, feodalinėmis zadanijomis ir atkatais paremtos politinės sistemos dalyviai, jau 20 metų užsidarę savajame Orthanke Gedimino prospekte ir nebesuprantantys, kas yra ta Lietuva...
- kai jūs, sudarinėjantys rinkimų sąrašų juodraščius ne pagal nuopelnus visuomenei, bet pagal nuopelnus partijai...
- kai jūs, nuoširdžiai išsiilgę senų gerų laikų su viena partija ir vienu laikraščiu, nes „tada buvo geriau“...
- kai jūs, į savąjį voratinklį įtraukę regioninę spaudą ir meluojantys žmonėms jos lūpomis…
- kai jūs, nuodijantys smegenis jaunajai politikos kartai ir gniuždantys tikėjimą valstybės ateitimi…
- kai jūs, neišsilavinimo, tamsumo ir korupcijos apologetai...
- kai jūs, dalijantys valstybės postus ir turtą savo klapčiukams, giminėms ir nusipelniusiems gyventi geriau
Kai jūs būsite atplėšti nuo savo sovietiniu dermantinu dvelkiančių kėdžių ir išvežti karučiais į užtarnautą poilsį...
Tada mūsų valstybė gyvens laimingiau. Tada mes jausime mažiau baimės. Then we shall have peace.
Haiku
Pakyla galvos
Paskutinis skambutis
Negi teks išeit?