Stiprius - nuleist, silpnus - nuleist taip pat, bet ne taip skaudžiai, po truputį reitingų svarstykles ties Jin ir Jan statant. Tikriausiai vakarykštis jo straipsnis apie „šeškučius“ jaunuosius socialdemokratus buvo tas akmenukas žiebtuvėlyje, kuris įskėlė kibirkštį liepsnai. Tik liepsnos nebus. Čia vienas iš tų kartų, kai lyg ir ratuką pasukai, dujos bėga, bet ugnies nesimato. Kodėl nesimato? Nes nei ratukas taip stipriai pasuktas, nei dujų būta tokių, kad ugnis šautų.
Perskaitęs straipsnį sureagavau taip aktyviai, kad supratau, jog reaguoti nereikia. Ir džiaugiuosi, nes po paros jaučiuosi lyg ligonis, išgirdęs savo diagnozę - visos būsenos tos pačios ir ta pačia tvarka: šokas, neigimas, pyktis, depresija ir susitaikymas. O kai susitaikai, supranti, kad Robinas Hudas šauniai padirbėjo. Supranti, kad kartais mintyse pats save pagauni, kad norėtum būti Vienuoliu Tuku, padedančiu Robinui.
Realiai, straipsnyje buvo pajuokta jaunimo sąjunga, kuriai aš ir pats priklausau 8 metus, ta pati, kuri mane įmetė į „politikos balą“, kuri vakarus užpildė keisčiausiomis veiklomis, kuri padėjo pažįstamų žmonių ratą praplėsti kiekviename Lietuvos mieste. Skamba lyg sentimentai, bet taip jau buvo.
Ir ten įstojau tikrai ne todėl, kad norėjau būti politinės kairės narys (būnant 15 metų, patikėkit, apie tai nemąstai), ten buvau tiesiog todėl, kad mane vežė ten būti ir veikti. Andriaus dėstymai dažnai leidžia susikurt vaizdinį mintyse skambantį daugmaž: „C'mon, chebra, dar truputį paariam, kad Lietuva būtų geriausia vieta gyventi pasaulyje!“
Nebuvo mūsų sąjunga Širvintose niekuomet tas laimės žiburys, bet uždegtas žiebtuvėlis pilnas dujų tikrai buvome. Ir tai darėm ne dėl kažko, darėm, nes patiems taip norėjos! Taip ir bėgo metai, dalinant, o ne gaunant, o dalinimas nešė šypsenas. Kodėl aš socialdemokratas? Nežinau, bet jei taip paprasta, sugalvokite man kitą partiją, jei aš:
- ketvirtadienį išsikepęs koldūnų ir visų nesuvalgęs išnešiau juos kieme buvusiam žmogui be nuolatinės gyvenamosios vietos;
- vežu pakeleivingus žmones ir niekada iš jų neprašau atlygio, o vardan įdomaus pokalbio dar ir ledais pavaišinu;
- baigęs universitetą pinigus, skirtus mantijos nuomai, paaukojau Afrikos vaikams;
- vietoj to, kad mokėčiau keistą Siemens arenos rūbinės mokestį, visą koncertą laikiau paltą ant kelių ir nusiunčiau sms'ą, kainuojantį tiek pat, kiek rūbinės paslaugos, organizacijai „Gelbėkit vaikus“.
Vardint toliau? Galėčiau ilgai...
Tai kas aš?
Kodėl visa tai - būtuoju laiku? Nes... nuėjau į politiką. Visas „džiazas“ dingsta, kai būdamas 23 nuolat girdi, kad esi jaunasis komunistas, kad garbingas pareigas užimantys žmonės nemoka elementariai konvertuoti euro, kažkoks ir kažkur jaunasis tavo partijos nevykėlis ėmė ar davė kyšį ir etc. Toks jausmas, kad prie viso to srauto esi prisidėjęs ir pats, o pagal kai kuriuos net gal ir planavai kartu? Manot už juos ne gėda? Dar ir kaip. Tik klausimas vienas kyla, ką tada daryti? Tuomet visada pagalvoju, kad būtų lengva būti liberalu šiais laikais... Gaila, bet elementarus orumas neleidžia. Mano pažiūros ne tokios. „Šypsokis ir kentėk“ - esu girdėjęs sakant. Nieko, išsivalysime. Jei ne patys - tauta išvalys. O Andriui - dėkui, nes tarp eilučių yra paslėptas didelis spyris minkštojon, kuris gal ir per žingsnį kitą priekin nuneš.
Ką aš pats gaunu iš politikos? Teismo posėdžius kas dvi savaites, ginant visuomenės interesą, krūvas sprendimų ir projektų pasiskaitymui prieš miegą, ilgus bėgiojimus vakarais mąstant, kaip derėtų elgtis ir nuolatines pravaikštas savo darbe, už kurį man turėtų mokėti atlyginimą... Galvoje vis sukasi posmas iš Mačernio eilėraščio:
"Aš kažkada tikėjaus rasti personažą,
Kuriuo galėčiau savo sielą išsakyti,
Bet ką radau, tebuvo gestai, mimikos ir žodžiai gražūs,
Ir tas betikslis blaškymasis scenoje mažytėj."
Palikit tuos jaunuolius konferencijose prieš politinį barjerą, negesinkit tų žiburių ten, kur jų labiausiai reikia, nes 80 proc. jų net ir nesies savo ateities su politika. Negriaukim, o vienykim, kad bent jauna karta užaugus būtų aukštesnės politinės kultūros. Kad savo sakinius jie debatuose pradėtų faktais ir skaičiais, o ne priekaištais oponentams. Kad elementariai žmonės vienas kitą gerbtų, o pagarba pasireikštų ne prierašu „gerb.“ prieš vardą. Juk „Star Wars“ filme džedajai per vieną seriją taip pat neišaugo... Mes ateisim. Tikrai ateisim. Kai tik galaktika mus pašauks.