Pasak kito, pamatinio mito, Rusija – tai paskutinis civilizacijos, bendražmogiškų vertybių ir krikščionybės bastionas. Šie, savo šaknimis žilą praeitį siekiantys mitai liudyja, kokia unikali ir išskirtinė, kokia balta ir tyra istorijos gulbė yra Rusija.
Nesuderinamų dalykų maišymas duoda skirtingus rezultatus. Kibiras š…, supiltas į artipilnę statinę uogienės, duos akivaizdų rezultatą – pilną statinę š… Tačiau Kremliaus demagogai stebina – kibirą tiesos, sumaišę su artipilne statine ciniško melo, jie gauna sklidiną statinę propagandinės tešlos. Iš jos pagamintus šleikščius vermišelius, šie demagogai kabina imperijos ilgesio kamuojamiems rusams, kurie šlemščia juos su dideliu apetitu. Rusus dar galima suprasti, tačiau kelia nuostabą, kad nuo jų, godžiai čepsėdami, neatsilieka ir lietuviški kolaborantai bei vatnikai. Išskirtiniais laimėjimais makaronų kabinimo srityje ypač išsiskiria RTR laida „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“.
Mitui apie nenugalimą Rusiją V. Solovjovas suteikia naujų spalvų. Pasak jo, niekada ir niekam nepralaimėjusi nė vieno karo, Rusija taip pat niekada ir niekieno nebuvo okupuota, niekada ir niekieno nebuvo įbauginta. Taigi, maitindamas psichoterapijos seansus dievinančią auditoriją išgryninto idiotizmo koncentratu, V. Solovjovas viešai ir iškreiptais būdais prievartauja istoriją. Juolab, kad „nenugalimoji“ Rusija, XIII amžiuje pralaimėjusi Batijaus ordoms viską, ką įmanoma pralaimėti, pustrečio šimtmečio kentė pačią žiauriausią žmonijos istorijoje priespaudą – mongolų- totorių jungą. Kentė ne tik parklupdyta ant kelių, bet nuolankiai šliaužiodama pilvu.
Gėdos varpais nuskambėjusi šio jungo preliudija įvyko 1223 metų gegužės 31 dieną prie Kalkos upės, kur susidūrė jungtinė rusų-polovcų kariuomenė ir mongolų korpusas. Nors rusai turėjo milžinišką gyvosios jėgos persvarą – 80-100 tūkstančių karių prieš 20-30 tūkstančių klajoklių, vis dėlto narsieji karžygiai patyrė triuškinantį pralaimėjimą, praradę apie 9/10 savo kariuomenės. Kalkos mūšis tebuvo preliudija, po kurios mongolai-totoriai 1237-1242 metais įsiveržę į Rusią (toliau vartosiu šiuolaikinį terminą – Rusija), kardu bei ugnimi nuniokojo ir pavergė ją.
Grįždamas prie to meto Rusijos konstatuosiu: niekas nėra apsaugotas nuo pralaimėjimo, įskaitant tokį, kurį liežuvis neapsiverčia pavadinti garbingu. Tačiau klausimas ne tas, gėdingai ar garbingai rusai pralaimėjo Ordai, o tas, ar jie išliko nepalūžę, neįbauginti ir nepastatyti ant kelių. Šis klausimas labai svarbus, nes rusų tautos dvasinę stiprybę ir nepalaužiamą ryžtą, keliantį tautinio pasididžiavimo jausmą, akcentuoja daugybė Putino propagandos ruporų, pirmiausia „Vakaras su Vladimiru Solovjovu“.
Yra labai iškalbingas atsakymas į šį klausimą. Autoritetingas rusų istorikas Borisas Sapunovas pažymėjo: „Totoriai sunaikino apie trečdalį visų Senovės Rusios gyventojų. Laikoma, kad tuomet Rusioje gyveno apie 6-8 milijonus žmonių, iš kurių sunaikinta ne mažiau kaip 2-2,5 milijono. Svetimšaliai, vykdami per pietinius šalies rajonus, rašė, kad Rusia praktiškai yra paversta mirtina dykuma, o tokios valstybės Europos žemėlapyje daugiau nėra“.
Ordos arsenale buvo ir kitokios poveikio priemonės. Mongolai imdavo įkaitais kunigaikščių sūnus, taip pat nužudydavo pasitikėjimą praradusius kunigaikščius jų vizito į Ordą metu. Savo ruožtu klusnūs kunigaikščiai gaudavo vadinamąjį jarlyką, kuris patvirtindavo chano jiems suteiktus įgaliojimus valdyti tam tikras žemes ir rinkti duoklę. Simptomiška, kad Ordai kūnu ir siela atsidavę rusų kunigaikščiai patys nevengdavo šantažuoti savo tautiečių. Pavyzdžiui, Rusijos pravoslavų cerkvės kaip šventasis kanonizuotas Aleksandras Nevskis savo valdžią Novgorode įtvirtino grasindamas miestui mongolų invazija.
Apskritai Orda vykdė sėkmingą įbauginimo politiką, kuri paliko gilias dvasines žaizdas rusų sąmonėje, neišdildomu atspaudu išdegino rusų sielą ir amžiams paženklino šios tautos mentalitetą. Vasilijus Kliučevskis rašė: „Mongolų jungas, lėmęs baisų rusų liaudies skurdą, buvo žiauri mokykla, kurioje grūdinosi Maskvos valstybingumas ir Rusijos patvaldystė; mokykla, kurioje rusų nacija suvokė savo tapatybę ir įgijo charakterio bruožus, palengvinusius jos tolesnę kovą už išlikimą ir egzistavimą“.
Teigti, jog Rusija – tai Aukso Orda šiandien būtų perdėjimas, tačiau ir ignoruoti Rusijos valstybingumo ištakas būtų klaida. Ypač atsižvelgiant į bolševikų vykdytus biblinio masto nusikaltimus, įskaitant savo tautos genocidą, kurio pagrindinis taikinys buvo rusų tautos žiedas, elitas. Rusijoje visada vyko permaininga kova tarp europietiško-civilizuoto ir aziatiško-despotiško prado, o kruvini bolševikų valymai smarkiai pakreipė istorijos svarstykles aziatiškos despotijos naudai.
Putino propaganda, persmelkta didžiarusiškojo šovinizmo dvasios, yra neatsiejamas tokios despotijos elementas. Išties, V. Solovjovas ir Co, aukštindami rusų tautą ir niekinančiai atsiliepdami apie kitas, pirmiausia „nykštukinių“ valstybių tautas, pasiekia tokių šovinizmo viršūnių, kad Adolfas Hitleris iš nuostabos dėl transformacijos tų, kuriuos laikė pusžmogiais, turėtų ne tik apsiversti karste, bet suktis jame kaip propeleris. Laimei ar nelaimei, fiureris neturi privilegijos ilsėtis karste.
Apskritai Kremliaus propaganda skiepija eiliniam rusui pasididžiavimą, kad jis, įskaitant netgi apgailėtiną ubagą ar paskutinį benamį, yra didis ta prasme, jog yra galingo, visiems baimę keliančio organizmo dalis. Kartu ši propaganda pasiekia ir lietuviškuosius kolaborantus bei vatnikus, kurie ilgisi gyvenimo prie ruso arba paprasčiausiai siekia šlietis prie to, iš kieno rankų (juk nežinia, ką atneš rytojus), gali gauti jarlyką, suteikiantį teisę valdyti ir bausti. Peršasi išvada: nors Putino propagandos melas yra patologiškas ir nuodingas, tačiau prasilenktų su tiesa tvirtinimas, jog jis yra tuščias ir beprasmiškas.