Atitrūkti nuo kasdien iškylančių ir sprendžiamų daugybės klausimų, problemų ir temų mane privertė vienas užduotas iš viso srauto išsiskiriantis klausimas: Ką Jūs darytumėte, jeigu būtų galimybė vien socialdemokratams formuoti Vyriausybę?
Klausimas vertas dėmesio. Ne dėlto, kad įkūnytų mano, kaip partijos ar Vyriausybės vadovo, troškimus, bet kaip proga atsigręžti į esminius socialdemokratinius principus.
Ieškodamas atsakymo, priėjau prie keletos išvadų. Pirmiausia, valstybė ir jos žmonės privalo vėl turėti tikslus, kurių siekti ne tik sudėtinga, bet ir įdomu. Šiandien susidaro įspūdis, kad mūsų valstybės pagrindiniai siekiai yra užtikrinti įvairiausius minimumus: minimali alga, atlyginimas, pajamos, išmokos, pensijos ir taip toliau.
Jeigu socialdemokratai būtų vieni valdžioje, garantuoju – orientacija į išgyvenimo minimumus pasibaigtų. Minimumai yra išgąsdintų, pažemintų ir bejėgių žmonių visuomenės rodikliai. Mes nebegalime būti tokia visuomene, mūsų žmonės nebegali gyvento tokioje valstybėje.
Nepriklausoma Lietuva yra stipri ir pajėgi. Mes privalome turėti stiprų vidurinį sluoksnį, o ne minimalių algų ir pensijų bendruomenę. Remiuosi savo kolegų socialdemokratų iš Skandinavijos šalių pavyzdžiu. Ten vidurinysis sluoksnis sudaro didžiąją dalį visuomenės. Tai ir Lietuvos socialdemokratų siekiamybė. Mūsų žmonės visada turėjo troškimų ir gebėjimų juos įgyvendinti. Šios dienos jaunoji karta tai pasieks – mūsų jauni žmonės savarankiški, laisvi, ambicingi ir išsilavinę.
Beje, tai ir mažiau kantrybės turinti karta. Tačiau tai yra labai gerai – jaunas žmogus gyventi nori šiandien. Ir jis atkaliai ieškos būdų, kaip gyvenimu džiaugtis dabar, o ne sulaukus pensijos. Štai tokia ambicija mane, socialdemokratą, vilioja.
Antras dalykas – psichologinis klimatas šalyje. Mes ketvirtį amžiaus esame laisvi, užaugo nauja nepriklausomybės karta, tačiau psichologinė atmosfera valstybėje yra tragiška. Manau, tai ir viena iš emigracijos priežasčių.
Kalbu ne tik apie politinės kultūros stoką, kai kurių partijų nesugebėjimą diskutuoti apie idėjas, siūlymus, sprendimus, o vis – apie asmenis, menamas arba sukurtas problemas. Taip, tai prisideda prie bendros būsenos valstybėje.
Tačiau mane labiau nerimą kelia visuomenės santykiai platesne prasme. Mes gyvename baimės, abejingumo, nepasitikėjimo, nepagarbos vieni kitiems atmosferoje. Kaip mes bendraujame, koks mūsų diskusijų vienas su kitu tonas? Kaip mes priimame kito nuomonę? Kitą žmogų? Kaip mes sprendžiame savo rūpesčius? Kodėl atsitinka taip, kad šalies ekonomika auga, mes materialiai gyvename geriau, o liekame vis tokie pat nelaimingi?
Daug keliauju po Lietuvą, susitinku su žmonėmis, kurių klausiu – kaip jūs gyvenate? Sako – blogai. Ar trūksta maisto, stogo virš galvos? Sako – ne. Bet iki šviesos akyse ir šypsenos veide tiems žmonėms kažko vis dar trūksta.
Ekonominius rodiklius šalyje galime pamatuoti – jie rodo, kad gyvenimas Lietuvoje žingsnis po žingsnio gerėja. Ar mūsų žmonės jaučiasi dėl to laimingesni?
Todėl kita mano socialdemokratinė ambicija yra tokia: ekonomizuotą požiūrį į gyvenimą reikia pakeisti atsižvelgimu į visuomenės savijautą. Iš čia kyla klausimas – kada valdžia dirba gerai? Ar kai žmonės turi daugiau pinigų? Ar kai žmonės geriau valstybėje jaučiasi?
Geresnis psichologinis klimatas – ne vizija, o būtinybė
Žmonės Lietuvoje nebeturėtų kankintis ir sukti galvos apie darbą, uždarbį, laisvalaikį, užtikrintą socialinę apsaugą, orią savijautą. Tai yra dalykai, kurie civilizuotoje valstybėje privalo būti savaime suprantami. Tuomet, manau, žmonės ims skirti daugiau dėmesio savo asmenybių ugdymui, ambicingoms svajonėms ir jų realizacijai, santykiams – šeimoje, darbe, visur. Aš suprantu jaunų žmonių norą jau šiandien taip gyventi. Ir aš jiems pritariu.
Tiesą sakant, viduriniojo visuomenės sluoksnio auginimas ir psichologinio klimato gerinimas vargu ar gali būti laikomi tik vizijomis. Manau, tai yra labai aiškūs socialdemokratų tikslai artimai ateičiai.
Privalau paminėti ir dar du dalykus. Gyvenimas Lietuvoje neturėtų telktis keliuose miestuose. Esame gražus ir nedidelis kraštas. Darbštūs ir sumanūs žmonės šį kraštą keičia, tobulina, bet... Mūsų šiandien yra per mažai. Todėl didžioji mano vizija – didėjantis gimstamumas ir augantis mūsų piliečių skaičius. Leiskite optimistiškai pafantazuoti – norėčiau, kad Lietuvoje būtų ne tik tie apdainuoti 3 milijonai, bet ir daugiau gyventojų.
Kalbant rimtai, jeigu socialdemokratai ateitų į valdžią vieni, jie išorinę emigraciją pakeistų sveika vidine migracija ir daugiau investuotų į jaunus žmones, šeimas. Ką tai reiškia? Kokybiško ir oraus gyvenimo sąlygų sukūrimas yra galimas ne tik didžiausiuose miestuose. Modernus kaimas, miesteliai, gera infrastruktūra, kokybiškas ir visavertis gyvenimas juose – jokia pasaka, o realybė, kurią galima materializuoti. Taip gyvena Vakarų Europa.
Šiuolaikinės technologijos didumą žmonių paverčia kaimynais, draugais. Socialiniai tinklai leidžia bendrauti su kuo nori ir kada nori. O ir visų šalies gyvenviečių pasiekiamumas supaprastėjo. Ko trūksta? Darbo, užsiėmimo ir tinkamų gyvenimo sąlygų. Tik pamėginkime atsakyti į klausimą: ar dviejų šimtų kilometrų spinduliu aplink Kauną galima sukurti orų gyvenimą? Taip, tai įmanoma. O toks spindulys – bemaž visa mūsų Lietuva.
Jei žmonės turės ką veikti čia, Lietuvoje, jei mes išmoksime pagarbiai bendrauti tarpusavyje, o valdžia teiks visavertes ir kokybiškas paslaugas, niekam nekils noro perkelti visą savo gyvenimą toli, į svetimas šalis.
Manote, utopiška? Nesutinku. Toks visaverčio gyvenimo modelis veikia ne tik Skandinavijoje. Pažvelkite į Olandiją, Vokietiją, Šveicariją, Izraelį. Šalys, kuriose gyvena ne mažiau ambicingi žmonės nei mes. Tokį gyvenimą jie jau susikūrė.
Tad ketvirtas ambicingas mano siekis – kūrybinės asmenybės pergalė prieš rutiną. Kalbu apie visus kuriančius žmones: mokslininkus, menininkus, verslininkus, aukštas ir ne tokias aukštas pareigas einančius žmones... Galėčiau vardinti ir vardinti. Tačiau esmė nesikeičia: proveržiui privalome sukurti tokią valstybę, kurioje būtų suteikta galimybė įgyvendinti naujas idėjas – verslo, mokslo, meno ar kosminių technologijų.
Žmonės turi tikėti, kad čia, Lietuvoje, jie turi šansą.
Pasinaudos ar ne – tai jau kiekvieno piliečio apsisprendimas. Bet valstybė privalo parodyti, kad tiki savo žmonėmis, rūpinasi jais ir pasirengusi pasinaudoti jų siūlomu potencialu.
Kad augtų ne tik BVP, bet ir laimės indeksas
Tokiomis mintimis praėjusį savaitgalį pasidalinau su į konferenciją Kaune susirinkusiu jaunimu. Noriu pasidalinti ir su visais Lietuvos gyventojais - kokia keturių dalių vizija mane domina:
- pozityvaus psichologinio klimato sukūrimas,
- stiprus vidurinis sluoksnis,
- išorinės emigracijos keitimas vidine migracija bei gimstamumo skatinimas,
- kūrybinga ir aktyviai kurianti visuomenė.
Tai yra siekis, vardan kurio jau dabar pasirašyčiau po valstybiniais, nacionaliniais, strateginiais ar dar kitaip pavadintais susitarimais. Beje, tai yra siekiai, neakcentuojantys finansų. Pinigais labai lengva manipuliuoti ir apgaudinėti – štai BVP kyla, o gyventi geriau kažkodėl nepradedame.
Bet žmonių savijauta manipuliuoti neįmanoma. Todėl ji man ir rūpi. Užsukęs pas Lietuvos žmones noriu matyti daugiau šviesos jų akyse. Tada būsiu tikras, kad jų piniginėse tikrai vėjai nebešvilpia. Mano aptarti siekiai neturi būti atidedami tolimai ateičiai, jie gali būti įgyvendinti neilgai trukus.
Mano, kaip dabar einančio Premjero pareigas – skaičiai, planai – savaime suprantama darbo dalis. Bet vien jais nepamatuosi žmogaus laimės pojūčio. Šiandien mano tikslas – pasidalinti su jumis tais siekiais ir ambicijomis, kurias aš, socialdemokratas, mielai paversiu realiu darbų planu. Aš kaip ir daugelis Jūsų laukiu palaikymo ir pozityvaus nusiteikimo iš aplinkinių, kad kartu sukurtume galimybių Lietuvą.