Pirmoji. Labiausiai degradavusios, prasigėrusios ir smulkiuoju Kremliaus pašaru mintančios žiurkės ir iguanos nusiminė, savęs ataskaitoje neradusios. Šeimininkai nepagirs: taip prastai dirba, kad į juos šį kartą nė dėmesio neatkreipė. Net vyriausioji acto garintoja Milda jau nebe ataskaitose, o tik liaudies folklore.
Antroji. Daugelis pastebėjo, kad ataskaitoje nieko naujo, girdi, visi mes viską jau žinojom, tie patys veidai, tos pačios istorijos. Algirdas Paleckis, Audrius Nakas, Vaidas Lekstutis, Vitalijus Balkus, Rolandas Paulauskas, Laurynas Ragelskis – visas žiedas, visos žvaigždės, girdi, juos kiekvienas šuva žino ir pažįsta.
Tas pats ir apie tinklalapius ir grupes: nieko tokio nematyto: Baltnews, Format A-3, ekspertai.eu, ldiena.lt, sauksmas.lt, revoliucija.org, slfrontas.lt, sarmatas.lt, versijos.lt, laisvaslaikrastis.lt. Juos, regis, atmintinai visi žino, ką čia dar pranešinėti? Daugelis taip ir pasakė, kiti dar pasakys, kai tik išsiblaivę prisės prie kompiuterio – už ką, girdi, saugumiečiai pinigus gauna?
Be to, ataskaitoje, regis, tokie patys, net ir vaikui suprantami priešiškos žvalgybos veiklos modeliai ir rizikos faktoriai. Asmenys, keliaujantys į Rusiją ir į Baltarusiją, komerciškai rizikuojantys, turintys finansinių problemų, prieinantys prie reikalingos informacijos arba galintys prieiti prie žmonių, kurie prieina prie reikalingos informacijos – štai rizikos elementai, seni kaip pasaulis žvalgybos žaidimuose.
Iš ataskaitos matyti, kad per daug dešimtmečių saugumiečiai – tarp jų ir Rusijos saugumiečiai – nieko naujo neišrado. Didžiausias ginklas yra informacija, ją lengviausia gauti iš tų, kas labiausiai pažeidžiami ir gali ją į kažką iškeisti, ko jiems labai reikia. Taip pat padėti gali naudingi durniai, apsikrėtę vatnikų bacila dėl prastos protinies higienos. Jie dažniausiai yra nusivylę, persiritę į antrąją gyvenimo pusę, aplinkos nesuprasti teisybės ieškotojai su sąmokslo teorijomis (neatsitiktinai didesnioji jų dalis violetiniu patvoriu vaikščioję), kurie anksčiau turėjo kažkokios svarbos, padėtį visuomenėje, o dabar jų mažai kas klauso.
Dažnai jiems nieko daugiau ir nereikia, kad tik jų kas nors paklausytų. Tokie yra dovana priešui.
Tai irgi nieko naujo – tie, kas nors truputėlį skaitė apie XX amžiaus Šaltojo karo istoriją, visus tuos žvalgybos dalykus žino ir pažįsta. Ir žmonės, kurie turi truputėlį blaivaus proto, irgi nesunkiai suveda galus, ir VSD ataskaitos jiems net nereikia, kad suprastų, pavyzdžiui, apie ką yra tinklalapis „ekspertai.eu“.
Iš ten ir klausimas: o kam tada tuos pranešimus rengti ir platinti?
Reikia, juos reikia labai rengti ir platinti. Todėl, kad žmonės, kuriems atrodo, kad čia viskas savaime suprantama, kad priešai ir jų darbai yra aiškūs ir skaidrūs, viską sprendžia pagal save. Jiems aišku ir suprantama, ir todėl jie galvoja, kad čia taip visiems aišku ir suprantama.
Nieko panašaus. Tūkstančiai žmonių Lietuvoje ramiai eina į Gazmanovo ir Kirkorovo koncertus, galvodami, kad čia nieko bendra su politika. Kiti galvoja, kad propagandiniai rusiški tinklalapiai yra irgi tik žiniasklaida. Dar kiti galvoja, kad Krymo okupacija yra tik konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos, kur nė viena pusė nėra teisi.
Tai vaikiškas naivumas, toks pat, kaip ir tų belgų, kurie su teroristais spalvotomis kreidelėmis kaunasi.
Pažiūrėkite, kaip jau pora dešimtmečių mūsų pensininkus moko apie telefoninius sukčius, ir jie tik pamažu įgauna proto, ir tai ne visi. Atrodo, irgi viskas paprasta ir aišku, bet vis tiek kvailius ir žioplius apgauna nesunkiai, pačiais paprasčiausiais būdais.
O, pavyzdžiui, kiek užėmė laiko užėmė švietimas ir aiškinimas, kad negalima išgėrus sėstis prie vairo? Praėjo daug metų, kol gerti ir vairuoti pasidarė socialiai nepriimtina, ir kol sumažėjo geranorių giminaičių, raginančių „dar po vieną“ ir sakančių, kad po čiut čiut nieko blogo nebus. Situacija pagerėjo, tačiau, aišku, ne iki galo. Turbūt, niekada iki galo nesusitvarkys, bet svarbu, kad darosi geriau, ir kad situacija neblogėja.
Tarpukario Lietuvoje (kaip ir kituose valstietiškuose kraštuose) medikai ir sanitarai irgi sunkiai įvedinėjo higienos ir sanitarijos įpročius, pagal XX amžiaus Europos supratimą apie mikrobus. Rankas prieš valgį ir po tualeto plauti, geriamą vandenį virinti: kartojo, kartojo ir kartojo bukiems sodiečiams, kol išmoko beveik visi, kol įpročiai atsirado. Ne visi apie užkratus ir bakterijas išmano, bet jau protingiau elgiasi.
Taip pat ir vaikams aiškina suaugusieji, ir kartoja po daug kartų: nepažįstamiems durų neatidarinėti, su jais nekalbėti (net jei tie sako, kad vaiko tėvus pažįsta) ir saldainių iš jų neimti. Kartoja daug kartų, kol vaikai supranta. Tas pats - apie atsargų vaikščiojimą per gatvę ir apie pavojų pakliūti po automobiliu.
Mūsų žmonėms lygiai taip pat reikia aiškinti apie saugumo ir Rusijos grėsmes. Kodėl? Nes tik tai veikia. Čia kaip šuniukus dresuoti.
Daugelis mūsų žmonių yra naivūs kaip vaikai, ir todėl juos lygiai taip pat kantriai, nepailsdama apdoroja Kremliaus propaganda: ir Rusijos propagandinius koncertus Lietuvos miestuose rodo, ir senus TV kadrus iš 1980 metų Olimpiados apie pripučiamą lokį, kylantį su balionais į orą, nuolatos kartoja, filmus apie gyvenimą po pirties ir likimo ironiją suka ne tris ir ne trylika, o trisdešimt kartų. Mūsų žmones tai veikia.
Protų plovimas vyksta po lašelį, kvailybės tirpalu mirkant ir mirkant naivuolių smegeninę: papasakoji penkis šimtus kartų apie tai, kad visi tortus ir pyragėlius valgė, ir niekas nestorėjo, papasakoji tūkstantį kartų, kaip visi gazuotą vandenį iš tos pačios stiklinės gėrė, ir niekas neužsikrėsdavo, pakartoji tris tūkstančius kartų, kad ano meto kultūra buvo geresnė, ir žmonės pradeda tikėti. Ir paskui kartoja, kad sovietiniais laikais buvo geriau.
XX amžiaus Šaltojo karo laikais, ypač praėjus dešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, Vakaruose buvo suvokta, kad kova dėl protų – per kiną, per knygas, per muziką, per žmonių informavimą apie Blogio Imperijos grėsmes – yra ne šiaip papildoma veikla prie ginklavimosi, naujų lėktuvų, raketų ir karo bazių. Tai pagrindinė veikla. Tai – svarbiausia veikla.
Lietuvai tai irgi labai svarbu suvokti. Valstybės saugumo departamentas ir kitos tarnybos neturi jaustis blogai, kai didelę jų laiko ir pastangų dalį suvalgys visuomenės švietimas. Lygiai taip pat kelių policija arba ugniagesiai nesijaučia be reikalo leidžią laiką, kai susitikinėja su mokiniais ir aiškina jiems apie pavojus.
Prieš ketvirtį amžiaus Lietuvoje mes pamatėme, ką gali padaryti sąmoningi piliečiai: greitas ir intensyvus Sąjūdžio laikų tautos švietimas buvo efektyvesnis, negu išdvėsusi priešų propaganda. Ten jau visi neturėjo laiko rimtai mumis užsiimti, savo dalybos rūpėjo, dėmesio nekreipė, todėl ir laimėjome.
Todėl aš labai tikiuosi, kad VSD ataskaitų ir pranešimų, skelbiamų viešai, bus daugiau. Kad jų personažai bus skelbiami, įvardijami, kad bus jų nuotraukos. Tai bus ilgas procesas. Kitoje pusėje esantys nepavargs ir jiems nenusibos kartoti (dažniausiai todėl, kad tai viskas, ką jie sugeba, barškantys kaip tušti acto garinimo virduliai), reiškia, ir mes turime nepavargti ir mums irgi turi nenusibosti dar labiau, negu jiems.