Priežastis jis žino net penkias, tarp kurių – pagaliau – nebeliko tos vienintelės, pagrindinės, didžiosios, kuria beveik metus politikai ir žiniasklaida įtikinėjo visuomenę: nebeliko „Rusijos grėsmės“ (būtent nuo Rusijos apsiginti esą reikėjo šauktinių: be šauktinių kariuomenės Lietuva būsianti lengvas grobis, o štai su šauktiniais – tegul tik pabando). T.y. Rusijos grėsmė, be abejo, tebėra, bet liautasi ja viešai pagrindinėti privalomos karinės tarnybos įvedimą. Ir ne todėl, kad tai – akivaizdi netiesa, aiški ne tik karybos specialistams, bet ir sveikam protui (tikrai netiesa, tikrai šauktiniai – silpniausia, praktiškai bevertė kariuomenės dalis), o veikiausiai todėl, kad visuomenę imta laikyti jau pakankamai „paruošta“ tam, kam ją ruošė: galima dabar jai į akis sakyti tikruosius motyvus nebebijant, kad sugebės ir norės pasipriešinti. Tokią, kuriai net V. Gedvilo rašinėlis nepasirodys skandalinga abominacija, verta bent jau to, kad šis asmuo daugiau nebebūtų Seimo vicepirmininku.
Bet imkimės priežasčių. Pirmoji, panašiausia į senąją („Rusijos grėsmę“) – „patriotiškumas“. Tačiau šįkart jį apibrėžinėjant apsieinama be „Rusijos grėsmių“. Patriotiškumas nusakomas viena pastraipa, kurios pusę sudaro priekaištingas verkšlenimas, jog terminas esą nebemadingas, o kitą pusę – pažadas sugrąžinti jį į madą: „Regis, seniai iš mados išėjęs žodis. Ką jau bekalbėti apie patį jausmą. Visgi sakykite ką norite, tačiau būtent karinė tarnyba yra ta terpė ir vieta, kur ir žodis, ir jausmas įgauna ir prasmę, ir vertę. Net didžiausi nihilistai, cinikai ar viskam abejingi jaunuoliai, praėję savanoriškus ar privalomuosius mokymus, tai pripažįsta. Kariuomenė – tai vieta, atverianti akis, priverčianti atrasti naujas vertybes. Esmines, tokias kaip patriotizmas – taip pat.“ T.y. privalomos karinės tarnybos reikia tam, kad išmokytų būti (taip ir nepatikslinta prasme) patriotais ir permaltų individą taip, kad šis atrastų paslaptingas neįvardintas „naujas vertybes“. Tokias, kurių niekur kitur, niekaip kitaip neįgysime. Esmines. (Supraskime, neatitarnavusieji – be vertybių. Bent be esminių.) Nesvarbu, ką „patriotizmas“ reiškia, apie kokį, kieno ir kam patriotizmą kalbama, nesvarbu, kad paaiškinti nesugebama – svarbu, kad žodis turi tapti madingas, kuo dažniau skanduotinas, nes taip nubalsavo Valstybės gynimo taryba.
Ne tik fizine – ir psichine, kurią charakterizuoja, pvz., „pagarba vyresniesiems“, kariuomenėje žinoma kaip „nestatutiniai santykiai“, t.y. diedovščina. Nors kam tie eufemizmai: kariuomenė – vieta, kurioje „sutvarko smegenis“ ar „išvalo jas“ nuo „kenksmingų elementų“ (vėl tik citatos – šauniojo Seimo pirmininko parodijuoti nereikia, net neįmanoma). Dievaž, vaikšto dabar visokie „nesutvarkytomis smegenimis“… Deja, o gal veikiau laimei, šis politikas – mažakalbis, vengiantis plėtoti bei tikslinti: bijau ir įsivaizduoti, ką jis dar pasakytų paprašytas paaiškinti apie „smegenų valymą“ bei „kenksmingų elementų“ iš jų šalinimą plačiau (kreivas šypsnys).
Ir penktoji, paskutinė priežastis, faktiškai apibendrinanti visas: MOKYKLA. Ten mokoma vertybių, tikslo, atsakomybės, „stovėjimo tvirtai ant kojų“ („tiesiogine ir perkeltine prasmėmis“, valiūkiškai mirkteli autorius: chi chi…). Negalima piliečių palikti be mokyklos. Bet reikia gi ir įvardinti, KAS iš tiesų yra toji MOKYKLA: „Pabaigai labai norisi pateikti Izraelio – valstybės, į kurią norime lygiuotis daugeliu aspektų – pavyzdį. Visuotinai žinoma, koks ten požiūris į kariuomenę ir tarnybą joje. Dvejojančių ar to nesuprantančių nėra. Priešingai – jaunuoliai ten veržiasi. Nes žino, jog be atliktos tarnybos tu – niekas. Žmonės net iš užsienio, palikę karjerą ir galimybes, grįžta tam, kad atiduotų duoklę šaliai ir sau. Ten tarnyba – garbės reikalas. Merginoms taip pat. O tėvai kur kas mieliau renkasi tarnybą atlikusį žentą, nei jos išvengusį“.
Voilà, šaunuolis vicepirmininkas, atviras kaip butelis alaus, kurį ką tik kažkas atkimšo: tikroji visos šios militaristinės kampanijos priežastis yra ta, kad Lietuvai labai reikia Izraelio, idant galėtų perdaryti save į tokią, kurioje, Seimui ką nors paliepus, nėra „dvejojančių ar nesuprantančių“, kurioje neatitarnavęs asmuo yra socialiai, politiškai, profesiškai „niekas“, jokioje srityje „nieko nereiškia“ be kariuomenės palaiminimo, dar daugiau, tokią, kurioje… tėvai dukroms parenka žentus, nes net ir apie tarpasmeninius santykius galiausiai sprendžia kariuomenė. Štai ji, svajonė! Politinis tikslas, link kurio judama. Rimtai (aš apie jį jau rašiau).
Jeigu naujasis antisemitizmas šiandien yra ne „neapykanta žydams“, o priešiškumas Izraelio valstybės politikai ir atsisakymas į ją lygiuotis (o būtent šitai dabar sąmoningai skelbiama „antisemitizmu“), tai ačiū už pasiūlymą – aš irgi atsisakau. Noblesse oblige.