Moterys išsigando ir nuleido žemyn akis, o tie vyrai prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: 'Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!'“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius.
Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė Vienuolikai ir visiems kitiems. Tai buvo Marija Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija; jos ir jų draugės papasakojo tai apaštalams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo.
Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę. (Lk 24, 1–12)
Iš tiesų vienas labiausiai žmogui nerimą keliančių klausimų yra štai toks: kas bus po mirties? Šiandienė Velykų iškilmė leidžia mums į šią mįslę atsakyti: paskutinis žodis tenka ne mirčiai, nes galiausiai pergalę švenčia Gyvenimas.
Ir ši mūsų tikrybė pagrįsta ne tiesiog žmogiškaisiais samprotavimais, bet istorine tikėjimo duotybe: Jėzus Kristus, kuris buvo nukryžiuotas ir palaidotas, prisikėlė su pašlovintu kūnu. Jėzus prisikėlė, kad ir mes, į jį tikėdami, galėtume turėti amžinąjį gyvenimą.
Šito skelbimas yra Evangelijos žinios šerdis. Tai pabrėžtinai tvirtina šventasis Paulius: „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas.“ Ir priduria: „Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 14. 19).
Todėl prisikėlimas yra ne teorija, bet istorinė tikrovė, kurią Jėzus Kristus, tikras Dievas ir tikras žmogus, apreiškė per savo Paschą, perėjimą, atvėrusį tarp žemės ir dangaus „naują kelią“ (plg. Žyd 10, 20).
Tai ne mitas ir ne sapnas, ne regėjimas ir ne utopija, ne pasaka, bet vienatinis ir nepakartojamas įvykis: Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, penktadienį saulei leidžiantis nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas, pergalingai prisikėlė iš kapo.
Auštant pirmajai dienai po šabo Petras ir Jonas tikrai rado kapą tuščią. Marija Magdalena ir kitos moterys sutiko prisikėlusį Jėzų; laužiantį duoną jį atpažino ir abu mokiniai iš Emauso; vakare Prisikėlusysis pasirodė apaštalams Vakarienės menėje, po to daugybei kitų mokinių Galilėjoje.
Iš tiesų: jei Kristus nebūtų prisikėlęs, tai „nebūtis“ neišvengiamai paimtų viršų. Kristų ir prisikėlimą pašalinus, žmogus tikrai neturėtų išeities, o kiekviena viltis virstų iliuzija.
Tačiau kaip tik šiandien galingai skamba žinia apie Viešpaties prisikėlimą, ji atsako į nuolat skeptikų keliamą klausimą, taip perteikiamą Koheleto knygoje: „Ar yra dalykas, apie kurį būtų galima pasakyti: Žiūrėk, tai šis tas nauja?“ (plg. Koh 1, 10).
Taip, atsako krikščionys: Velykų rytą visa tapo nauja. „Mors et vita duello conflixere mirando: dux vitae mortuus regnat vivus – Mirtis ir gyvybė nuostabiai kovės – mirtį nugalėjęs viešpatauja gyvybės Valdovas“ (Velykų Mišių sekvencija). Būtent tai ir yra nauja! Naujybė, perkeičianti gyvenimą to, kuris ją priima, kaip nutiko šventiesiems, pavyzdžiui, šventajam Pauliui.
Saulius Tarsietis, aršus krikščionių persekiotojas, kelyje į Damaską sutiko prisikėlusį Kristų ir buvo jo „pagautas“. Pauliui atsitiko tai, apie ką jis vėliau rašė Korinto krikščionims: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).
Žvelkime į šį didį misionierių, savo karštu ir drąsiu apaštalavimu nunešusį Evangeliją daugybei tuometinio pasaulio tautų. Jo mokymas ir pavyzdys teskatina mus ieškoti Viešpaties Jėzaus, teakina juo pasitikėti, nes žmoniją apnuodyti linkusi niekio jausena yra nugalėta prisikėlimo skleidžiamos šviesos ir vilties.