Tačiau G. Busho naivumas nuskambėjo išskirtinai, mat dar ir sielą paminėjo. O šiaip su rusais buvo draugauti pasiryžę ir Jimmy Carteris, ir Geraldas Fordas, ir Barackas Obiama, tik paskui greitai pasimokydavo iš realybės ir baigdavo kadenciją jau kaip užkietėję skeptikai, supratę, kad Rusija supranta tik jėgą ir karo resursais paremtus grasinimus.

Iš šito išvados yra dvi: pirmoji – nereikia bijoti JAV kandidato Donaldo Trumpo nusišnekėjimų apie Rusiją, nes lygiai taip pat yra nusišnekėję ir išmintingesni žmonės, ir antroji – nuomonės gali keistis.

Man taip pat atsitiko su Šri Lanka.

Važiuoti čia niekada nesvajojau, žinojau tik tiek, kad tai nelabai turtinga, bet gana laiminga šalis, nepaisant dešimtmečiais siautusio laukinio socializmo ir to, kad daugeliui lietuvių ji buvo pirmoji aplankyta tikra egzotika (kai ten prieš pora dešimtmečių atostogavo premjeras Gediminas Vagnorius, daugeliui Lietuvoje tatai buvo įrodymas, kad štai – išvogė su V. Landsbergiu kolūkius ir dabar gali ilsėtis neapsakomoje prabangoje). Tailandas, Kenija, net Japonija lietuviams buvo jau vėliau, o prasidėjo viskas nuo Šri Lankos.

Šiandien čia lietuviai nešurmuliuoja, o rusai vis matosi šen bei ten, nors visi sako, kad jų liko nebedaug, nes dėl žlugusio rublio buvę naujieji pasaulio valdovai tapo naujaisiais biudžetininkais ir, vaizdžiai kalbant, persėdo iš limuzinų į mikriukus. Pajūrio restorane, kur gyvi omarai ir kumščio didumo krevetės (išsirenki prie baseinėlio, pasveria, iškepa ir atneša prie stalo), naujųjų rusų taupukų šeima nepatikliai žiūri į svarstykles ir ginčijasi dėl kainos: „Kodėl taip daug?“ „Todėl, kad
čia kainos už šimtą gramų“, - aiškina jiems. „Ir todėl, kad Krymas jūsų, o rublis tuoj bus lygus Šri Lankos rupijai", - noriu pasakyti aš, bet nieko nepasakau, nes esu kuklus iš prigimties, ir ką čia su jais ginčytis.

Pajūrio restorane, kur gyvi omarai ir kumščio didumo krevetės (išsirenki prie baseinėlio, pasveria, iškepa ir atneša prie stalo), naujųjų rusų taupukų šeima nepatikliai žiūri į svarstykles ir ginčijasi dėl kainos: „Kodėl taip daug?“ „Todėl, kad čia kainos už šimtą gramų“, - aiškina jiems. „Ir todėl, kad Krymas jūsų, o rublis tuoj bus lygus Šri Lankos rupijai", - noriu pasakyti aš, bet nieko nepasakau, nes esu kuklus iš prigimties, ir ką čia su jais ginčytis.
Andrius Užkalnis

Buvęs Rusijos (o prieš tai – Sovietų Sąjungos) dominavimas Šri Lankoje vis dar tvyro ne karštame ir drėgname tropikų ore, bet matomuose požymiuose ir prisiminimuose. Turistinėse vietose vis dar siūlomi, greta angliškai kalbančių, ir rusakalbiai gidai (nemažai šrilankiečių mokėsi Sovietų Sąjungoje), kai kur rusiški užrašai prie įvažiavimo į „prieskonių ir žolių sodus“ (jei galite, venkite – tai tas pats, kas Turkijoje ekskursija po kilimų fabriką, įdomus supažindinimas su kai kuriais dalykais visad baigiasi atkakliu ir įkyriu bandymu įliūlinti ajurvedinių maisto papildų lieknėjimui, nervų raminimui, sąnariams ir geresniam pimpalo stovėjimui). Na ir, žinoma, dar yra Ceilono arbata.

Ceilonas yra senasis šios salos pavadinimas, kurį pakeitė Šri Lanka po nepriklausomybės atgavimo, kad žmonės būtų labiau nepriklausomi (taip pat Indijoje keitė Bombėjų į Mumbajų ir Madrasą į Čenajų, ir nežinau, ar patikėsite, tų miestų elgetynai ir šiukšlynai liko elgetynais ir šiukšlynais).

Kadangi valdžioje buvo komunistai, jie sugebėjo prikišti nagus ir sugadinti net tai, kas, regis, negalėjo būti sugadinta. Arbatos plantacijos ir gamyklos buvo nacionalizuotos, kažkada buvusi didžiausia pasaulio arbatos gamintoja nusirito keliomis vietomis žemyn, o pati gamyba pasidarė nuostolinga, tačiau, ar ko kito galima tikėtis iš komunistų tvarkos? Ir tada į pagalbą atėjo Sovietų Sąjunga, dideliais kiekiais pirkusi ir savo piliečiams pardavinėjusi Ceilono arbatą pakeliuose su drambliu, kuriuos auksadančiai pensininkai, o ir ne tik jie, prisimena ligi šiolei. Palyginti su arbatos pavadinimo džiovintu šienu iš Gruzijos ir Azerbaidžano – tai buvo palaima, labai aukštos kokybės produktas.

Patys šrilankiečiai šio darbo vengia, ir skynėjai dažniausiai yra tamilai, bet ne vietiniai, o iš pietų Indijos, kur, reikia manyti, situacija dar prastesnė, jei jie turi uždarbio važiuoti į Šri Lanką. Man būtų įdomu, ar Indijoje irgi yra politikų, kurie paverkia, kad tuoj visa Indija išsivaikščios ir paskutinis išvykstantis sako: užgesinkit šviesą autobusų stotelėje.
Andrius Užkalnis

Paskui šalis atsipeikėjo, vėl leido privačią gamybą, ir Ceilono arbata atsistojo ant kojų, tačiau ir šiandien didžiausia jų rinka yra Rusija ir buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Arbatos rinkimas ligi šiol yra sunkus, blogas darbas, kur per dieną moteris, dirbanti plieskiant saulei, turi priskinti iki 25 kg. lapų ir gauna už tai apie tris eurus. Patys šrilankiečiai šio darbo vengia, ir skynėjai dažniausiai yra tamilai, bet ne vietiniai, o iš pietų Indijos, kur, reikia manyti, situacija dar prastesnė, jei jie turi uždarbio važiuoti į Šri Lanką. Man būtų įdomu, ar Indijoje irgi yra politikų, kurie paverkia, kad tuoj visa Indija išsivaikščios ir paskutinis išvykstantis sako: užgesinkit šviesą autobusų stotelėje.

Šri Lanka baigia atsigauti po 26 metus trukusio pilietinio karo: hinduistai tamilai šiaurėje kovojo dėl nepriklausomybės su sinhalų (kurie yra budistai) dauguma, sprogdino bombas, žudė politikus ir garsėjo kaip „Tamilų tigrai“, kol nebuvo galutinai pribaigti 2009 metais. Natūralu, kad turizmui tie metai buvo tiek pat palankūs, kiek Vytauto Šustausko vadovavimas prisidėjo prie Lietuvos laikinosios sostinės klestėjimo.

Šrilankiečiai didžiuojasi ir džiaugiasi, kad karas baigtas (taip pat ir kauniečiai džiaugiasi, kad V. Šustauskas nebe meras, o miesto klouno vaidmenį jau daugelį metų užima radijo veikėjas Kęstutis Pūkas, kuris nė kiek ne mažiau komiškas, o žalos mažiau). Net pasakiški geležinkeliai, likę iš kolonijinių laikų ir keliaujantys per palmių giraites – Ir jie atstatyti, bet vagonai tik antrosios ir trečiosiosios klasės (vieni – labai prigrūsti, kiti – nežmoniškai prigrūsti), pirmosios klasės nebeliko, nes nėra tiek galinčių už tą kelionę mokėti.

Tame pirmosios klasės atsisakyme yra kažkas labai sąžiningo ir doro – šalis pripažįsta, kad ne viską gali padaryti žmoniškai. Kai kuriose detalėse vargas švieste šviečia: vaistinėje pirkiniui paprašius popierinio maišelio, jis pasirodo esąs rūpestingai suklijuotas iš seno laikraščio. Labai miela, bet kad Lietuvoje taip darytų – aš nebenorėčiau. Tegu žmonių darbas būna brangesnis nei mašinų.
Andrius Užkalnis

Tame pirmosios klasės atsisakyme yra kažkas labai sąžiningo ir doro – šalis pripažįsta, kad ne viską gali padaryti žmoniškai. Kai kuriose detalėse vargas švieste šviečia: vaistinėje pirkiniui paprašius popierinio maišelio, jis pasirodo esąs rūpestingai suklijuotas iš seno laikraščio. Labai miela, bet kad Lietuvoje taip darytų – aš nebenorėčiau. Tegu žmonių darbas būna brangesnis nei mašinų.

Apskritai, Šri Lankoje labai trūksta gyrimosi ir egzaltuoto šnekėjimo apie save, kurio taip daug sutikdavau Indijoje ir Afrikoje. Indai, neišlipantys iš karvių blynų gatvėse ir tebekiurksantys apgailėtinoje, gėdingoje kastų sistemoje, baisesnėje už labiausiai laukinį rasizmą, vis kalba apie savo „ekonomiką“ ir akcijų biržą, nors tai daugeliu atveju tas pats, kas konteinerius rausiančiam bomžui vadinti save „atliekų perdirbimo industrijos brokeriu“, o afrikiečiai noriai ir be ironijos vadina lūšną surudijusios skardos stogu savo „rezidencija: (tikra istorija – pirmąsyk išgirdęs, pamaniau, kad čia juokas, paskui supratau, kad rimtai).

Šri Lankoje žmonės nemoka girtis net tada, kai turėtų. Vienas geriausių viešbučių šalyje savo tinklalapyje net nemini, kad turi sporto klubą, ir niekur net nepaliečiamas faktas, kad prie viešbučio yra pora kilometrų visiškai tuščio paplūdimio, įrėminto palmių giraite. Tokius paplūdimius buvau linkęs laikyti turistinių knygelių prasimanymu, įmanomu tik privačiose salose, o čia aš jame sėdžiu ištiesęs kojas į bangas ir siurbiu čia pat prakirsto kokoso sultis.

Andriaus Užkalnio atostogos Šri Lankoje
Foto: A.Užkalnio nuotr.

Net atvažiavus į dramblių ūkį, kur už ne tokius jau mažus pinigus galima drambliais jodinėti (tačiau šrilankiečiai patys teisinasi, kad tuos gyvūnus išlaikyti ir prižiūrėti yra labai brangu), tik paskui, tik tarp kitko, pasako, kad dramblienė (ar dramblytė), kuria jodinėjai, yra garsenybė: Sukumalee, gimusi 1984 metais, pirmoji, Šri Lankoje gimusi nelaisvėje. Aš ja jodinėjau (garsus rašytojas ant garsaus dramblio), ir visa tai tik už 36 eurus. Prisiliečiau prie garsenybės ir paskui paglosčiau jai straublį. Šiurkštokas (mažų drambliukų, kuriuos paskui mačiau prieglaudoje, kur augina tuos drambliukus, kuriuos džiunglėse paliko mamos, jie žymiai švelnesni). Sukumalee nežinojo, kad
čia garsenybė irgi prisilietė prie jos.

Paskui perskaičiau, kad drambliai moka verkti kaip žmonės, saviškius laidoja po šakom ir lapais kaip žmonės, net gedi ir budi prie mirusiųjų – irgi kaip žmonės. Tik gedulingų pietų su baltom mišrainėm ir rūkytom vištom nedaro – ir čia yra žmonėms, ypač lietuviams, ko iš ilgastraublių pasimokyti.

Sukumalee nežinojo, kad čia garsenybė irgi prisilietė prie jos. Paskui perskaičiau, kad drambliai moka verkti kaip žmonės, saviškius laidoja po šakom ir lapais kaip žmonės, net gedi ir budi prie mirusiųjų – irgi kaip žmonės. Tik gedulingų pietų su baltom mišrainėm ir rūkytom vištom nedaro – ir čia yra žmonėms, ypač lietuviams, ko iš ilgastraublių pasimokyti.
Andrius Užkalnis

Įsitaisiau savo vairuotoją su tuk-tuku, triračiu dengtu motoroleriu (vadinasi taip pat, kaip ir Indijoje, tik čia jie švaresni ir labai išpuoselėti, dažnai blizgantys ryškiai raudonu emaliu ir chromu, net senuosius dvitakčius, varomus benzino ir tepalo mišiniu, jau Šri Lankoje uždraudė, kad gamtos neterštų), nes ponai, ypač baltieji, čia pėsti nevaikšto.

Kas vakarą – omarai, krevetės, krabai arba karis, kuris būna penkių aštrumų: švelnus, vidutinis, aštrus, ypač aštrus ir autentiškojo Šri Lankos aštrumo. Pastarojo net neragauju, nes pažįstu iš Anglijos laikų, kad maksimalaus aštrumo padažas yra toks, kad nebejauti nieko burnoje, ir gali nors ir lėkštės atsikąsti – nieko nepajusi.

Nusipirkau vietinius laikraščius anglų kalba ir, pasirodo, visoje Šri Lankoje, kur duonos kaina reguliuojama, dabar duonos kepalas 450 gramų svorio (tai senasis – imperinis svaras) pabrango penkiomis rupijomis ir dabar kainuos 60 rupijų, arba 38 euro centus. Štai ką padarė A. Kubilius ir I. Šimonytė net už Lietuvos ribų, pagalvojau. Kenkėjai.

Šri Lankos gyventojai neatrodo labai susirūpinę dėl pajamų skirtumo tarp savęs ir turistų: eilinis gero viešbučio tarnautojas uždirba, neskaitant arbatpinigių, gal 100 eurų per mėnesį, tačiau jokios nuomonės neturi apie savo atlyginimo santykį su to viešbučio kaina (apie 350 dolerių per parą): jam reikėtų dirbti metus, kad praleistų čia keturias dienas, ir tai jei neužsisakys gėrimų prie baseino.
Andrius Užkalnis

Šri Lankos gyventojai neatrodo labai susirūpinę dėl pajamų skirtumo tarp savęs ir turistų: eilinis gero viešbučio tarnautojas uždirba, neskaitant arbatpinigių, gal 100 eurų per mėnesį, tačiau jokios nuomonės neturi apie savo atlyginimo santykį su to viešbučio kaina (apie 350 dolerių per parą): jam reikėtų dirbti metus, kad praleistų čia keturias dienas, ir tai jei neužsisakys gėrimų prie baseino.

Bet alkoholiu ceiloniškiai (ceiloniečiai? ceilonai? ceilonėnai?) mėgaujasi saikingai, beveik negeria. Viešbučio apartamentuose radom žinutę, kad kovo 22 dieną pilnaties šventė (o aš maniau, pilnatį švenčia tik kai kurie Lietuvos gyventojai) daugeliui religinė, ir alkoholio viešose vietose gerti nebus galima. Bet, sako, galite siurbti pas save iš minibaro kiek tik lenda.

Andriaus Užkalnio atostogos Šri Lankoje
Foto: A.Užkalnio nuotr.

Dėl ko vėl grįžčiau? Dėl mango sulčių ir dėl nacionaliniame parke sutikto atsitiktinai, ne pagal užsakymą – laukinio dramblio. Išėjo į kelią, ilgai žiūrėjo į mūsų sustojusį džipą, neskubėdamas apėjo ratu ir pažiūrėjo man į akis. Gamtoje drambliai (kaip ir žirafos, kurių besiganančią kaimenę mačiau Kenijoje) atrodo gal 500 kartų įspūdingiau, nei bet kuriame zoologijos sode. Laisvėje jie atrodo, kaip dinozaurai, kaip gyvūnai iš kito pasaulio ir kitos eros. O čia jie dar ištiestos rankos atstumu. Dramblys pažiūrėjo man į akis, aš pažiūrėjau jam į akis, ir man pasirodė, kad jis apie mane kažką pagalvojo ir įsiminė mane visam laikui. Manau, jis ir dabar apie mane laikas nuo laiko prisimena.