R. Vanagaitė. Kova dėl žodžio, arba 60 dienų iš „Mūsiškių“ gyvenimo

Prieš 60 dienų viena Lietuvos leidykla išleido vienos Lietuvos teatrologės knygą ne apie teatrą. Knygą apie mirtį. Apie žydų žudynes Lietuvoje vykusias prieš 75-erius metus. Ar tai tik dar viena knyga apie Holokaustą, kaip manė autorė ir pati leidykla, išleisdama knygą kukliu 2000 egzempliorių tiražu? Paaiškėjo, kad tai visai kas kita.

Tai ne šiaip sau knyga. Tai spjūvis į taurų lietuvių tautos veidą, klastingas dūris (aišku, už pinigus) į jos iškankintą širdį. Tai grėsmė nacionaliniam saugumui. Tai švento lietuviams žodžio „mūsiškiai“ išniekinimas. Kaip dabar Lietuva vadins savo krepšininkus „mūsiškiais“ kada jis tapo vos ne sinonimu „žydšaudžiams“?

Per 60 dienų nuo knygos „Mūsiškiai“ pasirodymo plūste plūdę interneto komentarai skaudžiai apnuogino dabartinės Lietuvos tamsumą: per 25-erius Nepriklausomybės metus iš mūsiškių žmonių sąmonės niekur nedingo močiučių prietarais ir kunigėlių pamokslais per amžius penėta neapykanta kitokiems. Neapykanta žydams. Jie juk nužudė Jėzų, jie iš krikščionių vaikų kraujo kepė macus, jie girdė, trėmė ir kankino mūsiškius... Tai ir gavo ko nusipelnę – kulką į pakaušį.

Šiandien, po 75 metų, interneto, globalizacijos amžiuje, kelionių po pasaulį, masinės emigracijos amžiuje Lietuvoje purvina upe pratrūko lygiai tokia pati neapykanta kokią naciai atvežė į Lietuvą 1941-aisiais ir sėkmingai joje pasėjo. Pasėjo duobėse. Kas, kad žydų dabar Lietuvoje nebeliko. Kas, kad liko tik 200 tūkst. nužudytųjų kaulai, suversti po žeme 227 Lietuvos vietose. Och, kaip šitie kaulai teršia mūsų žemę, mūsų miškus! Kaip gi kitaip. Juk tai „jų“ kaulai, „jų“ kapai. Skaitai komentarus internete ir suvoki: jei vėl pasikartotų 1941-ieji, ko gero, pasikartotų ir.... o Viešpatie.

60 dienų gaudesys – tai ne tik komentatorių „šaršalas“ internete. Tai rimtų istorikų tekstai, argumentuotai nurodantys knygos autorės klaidas, jos neišprusimą. Vienas patriotas istorikas 19 puslapių traktate apgailestauja, kad toks iškilus, išmintingas žmogus kaip E. Zuroffas, kuris yra tikras pavyzdys lietuviams, ėmė ir nusileido iki pokalbių su visiška neišprusėle, kuri tik svaičioti temoka.

Kaip paskelbė vienas iškilus teisininkas, „Paukštė“ (suprask, višta) padėjo kiaušinį pavadinimu „Mūsiškiai“. Rimti vyrai rimtai nustebo, kodėl skaitytojai perka vištos padėtą kiaušinį, o ne jų knygas? Atsakymas aiškus: viską daro milžiniški pinigai, mesti į knygos reklamą. O iš kur jie mesti – ne paslaptis. Iš ten pat.

Pavojaus akivaizdoje valstybės Saugumo departamentas netylėjo. Atstovas spaudai informavo, kad knyga „Mūsiškiai“ diskredituoja visą Lietuvos partizaninį judėjimą, yra naudinga Putino propagandai, o gal ir jos inspiruota. Seimo nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas televizijos laidoje pareiškė, kad knyga Lietuvai žalinga ir pavojinga, nes joje kažkodėl nėra pozityvo.

Nacionalinės sovietų ir nacių nusikaltimų tyrimo komisijos vykdantysis direktorius informavo, kad toji knyga yra ne šiaip sau knyga, o „projektas“, ir jis koordinuojamas ne iš čia... Netrukus, sakė jis, pamatysime tąsą. Direktorius pasididžiavo savo nuveiktais darbais: vieną iš „projekto“ dalyvių (užsakovų?), žinomiausią pasaulyje nacių medžiotoją Efraimą Zuroffą jis Lietuvoje asmeniškai nukenksmino, daug metų dirbdamas su politikais, žurnalistais, ir dabar jo pasiaukojamos veiklos dėka Lietuvoje su E. Zuroffu niekas nebekalba. Todėl nukenksmintajam Zuroffui ir tekę ieškotis kito žmogaus, per kurį galėtų tęsti savo ardomąją veiklą. Norėdamas parodyti Lietuvai, kokia turi būti „metodologiškai teisinga“ Holokausto edukacija, direktorius pakvietė į studiją grupę moksleivių iš Varėnos, kurie prieš kameras gražiai padeklamavo gražius tekstus apie gyvenimą, saulę ir Sugiharą.

Oficialiosios Lietuvos pozicija protinga ir nuosekli. Ji vadovaujasi istorijos politika, t.y., kai istorija perrašoma pagal politinį užsakymą. Taigi žydus Lietuvoje išžudė ne lietuviai, o saujelė išsigimėlių. „Išsigimėliai nėra mūsiškiai“ – tokia buvo vienos publikacijos antraštė. Teisinga antraštė. Kas atsitiktų jei nei iš šio, nei iš to Lietuva po 25-erių metų imtų ir pripažintų kad Lietuvos istorikai savo akademiniuose darbuose teisūs atskleisdami, kad 200 000 Lietuvos žydų išžudė ne saujelė išsigimėlių, o Lietuvos batalionų savanoriai kariai ar policijos pagalbininkai baltaraiščiai?

Pasakius A reiktų pasakyti B: t. y. tektų įvardinti, kas tuos savanorius suorganizavo, kas davė ginklus, kas surašė ir surinko žydus, kas juos surinktus saugojo, kas konvojavo, kas parūpino transportą, kas žydus atvedė prie duobių, organizavo duobių kasimą, o paskui nužudytųjų turto pardavimą ar dalybas. Tuomet neišvengiamai užkabintume Lietuvos policiją ir jos pagalbininkus, Lietuvos civilinę administraciją (20 tūkst. žmonių). O jei, pasakę A ir B, pasakytume C, tai šitas C reikštų ne ką kitą o tuometinės su naciais kolaboravusios Lietuvos valdžios vaidmens pripažinimą. Visa tai juk būtų žiaurus ABC, perrašantis visą abėcėlę, visą naująją mūsų, kankinių ir didvyrių valstybės istoriją, taigi naudingas Putinui, Zuroffui ir pačiam velniui. Tad geriau dar kartą imam ir pakartojam savo seną murmelę: „Fe, kakos išsigimėliai“. Pakartojam ir padedam tašką. Padedam vainiką Paneriuose.

Tačiau tai ne visa 60 dienų „Mūsiškių“ gyvenimo istorija. Per 60 dienų išleistas jau ketvirtas knygos tiražas, viso jau 19 tūkst. egzempliorių. Knyga pasklido po Lietuvos miestelius. Knyga nukeliavo į šeimas. Diskusijos persikėlė į žmonių namus, pas močiutes. Knygynų darbuotojai sako, kad „Mūsiškius“ daugiausiai perka jauni žmonės savo močiutėms ir seneliams – tai jų užsakymai. Tie žmonės, būdami maži, matė žydų žudynes patys arba girdėjo iš tėvų, bet 75-erius metus jie tylėjo arba kalbėjo tik puse lūpų. Bijojo. Gal jie nežinojo, kad visa tai panašiomis aplinkybėmis vyko ne tik jų kaimynystėje, bet visoje Lietuvoje? Atvežę knygą, anūkai dabar – tik dabar paklausia savo senelių: kaip ten buvo? Ir seneliai atsiveria, kadangi tiesa jau iškilo ir tapo vieša. Liudininkų Lietuva prabilo. Ir tai nuostabu, nes po keleto metų daugelis jų jau nebekalbės.

Vilniaus knygų mugėje prie autorės priėjo moteris iš kaimo, kur po karo gyveno vienas Ypatingojo būrio narys, apie kurį rašoma knygoje. Šis paslaugus žmogus buvo labai gerbiamas kaimynų. Apie jo praeitį niekas nežinojo. Žmogus, būdamas garbaus amžiaus, susilaukė dukrytės. Kaimynai stebėjosi, kodėl gi jis negali paimti savo mergytės ant rankų? Vos paėmęs pradėdavo visas drebėti, nebegalėdavo jos nulaikyti ir turėdavo padėti į lovelę. Tik paskui, kai jį suėmė, kaimynai sužinojo, kad šitas mielas kaimynas trejus metus tarnavo būryje, kuris sušaudė dešimtis tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų. Ar ir jis buvo vienas iš tų, kurie gailėjo kulkų vaikams, tad trenkdavo juos į medžio kamieną?

Priėjo kita lietuvė moteris, gyvenanti Novegijoje. „Jūs knygoje parašėte apie mano giminaitį. Apie tą, kuris nušovė tik vieną žmogų... Žinot ką, atrodo, kad vis dėlto jis nušovė daugiau. Niekuomet apie tai nepasakojo savo vaikams. Tačiau kai vykdavo giminės baliai jis pasigerdavo ir tuomet imdavo tvatinti visus aplinkinius įsivaizduojamu automatu. Tas žmogus ilgai gyveno ramiai, po to vis tik atėjo jo suimti. „Aš laukiau jūsų trisdešimt metų“, - pasakė jis atėjusiems.

60 dienų iš „Mūsiškių“ gyvenimo – tai istorija po istorijos, skambučiai ir laiškai autorei su pasakojimais apie tai, kokie buvo tolesni to ar kito miestelio, ar kaimo žydšaudžių ir jų vaikų likimai. Atrodo, tėvų kaltė neretai prakeiksmu krito ir ant jų vaikų, laužydama ir jų gyvenimus.

60 dienų iš „Mūsiškių“ gyvenimo – tai pagaliau pajudėję ledai, kai Generalinė prokuratūra pagaliau ėmėsi tirti 4 metus Vyriausybės stalčiuose slėptą 2055 žydšaudžių sąrašą. Tai Seimo pirmininkės kreipimasis dėl paminklo žudikui Ukmergėje, tai paprasto ukmergiečio laiškas miesto savivaldybei klausiant, kodėl tas paminklas vis dar tebestovi. Visa tai tarsi nieko nepaprasta, tačiau tai – įrodymas, kad ir viena knyga gali būti lauke karys.

...Tokia ta 60 dienų istorija, kuria norėjau pasidalinti, galutinai pabaigdama darbą su „Mūsiškiais“, išsivaduodama iš jų naštos, kad galėčiau pradėti kitą, žymiai šviesesnę knygą. Kada nors, negreit, kai Holokausto padaryta žaizda nupūliuos, kai gijimo procesas bus pažengęs, kai mes suvoksime, kad visi žmonės, kurie gyveno Lietuvos žemėje, buvo mūsiškiai, kai liausimės neapkentę ne tik kitokių žmonių, bet ir jų kaulų, MŪSIŠKIAI mums vėl bus gražus ir geras žodis. Gilus žodis, vertas brandžios tautos.