R. Sadauskas-Kvietkevičius. Saugotis pavojų internete reikia mokyti visai ne paauglius

Verbų sekmadienis – tokia diena, kai parsinešę pašventintą verbą, surištą iš kadagio ir išsprogusių karklo šakelių, artimieji ja išvanodavo tądien patingėjusius į bažnyčią nueiti šeimos narius. Gražu būtų perkelti šitą tradiciją į rinkimų dieną, kad nubalsavusiems paprotys leistų bent simboliškai išperti savo kaimyną, ketverius metus keiksnojantį korumpuotus politikus, bet nepasivarginantį nueiti išrinkti ką nors vertesnio jo pasitikėjimo.

„Ne aš mušu, verba muša,“ - pradedu šnekėti per miegus sapnuodamas kaip mojuoju laiba rykštele vaikydamas iš Vyriausybės rūmų melagius, prekiautojus poveikiu ir jų tarpininkus. Pabundu truputį susigėdęs dėl tokio archajiškai smurtinio savo elgesio, visai nederančio Savaitei be patyčių užbaigti.

Nes atsirado šitokie kliedesiai iš to bejėgiškumo jausmo, kuris buvo apėmęs savaitės viduryje, kai velionio Prezidento Algirdo Brazausko buvusio priimamojo vedėjo Romo Valentukevičiaus vadovaujama Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pontijiškai pilotiškai nusiplovė rankas ir grąžino aukščiausiems prokuratūros kunigams melu kaltinamo ministro Kęstučio Trečioko bylą. O premjeras, vos tai išgirdęs, iškart aną paskelbė neturinčiu jokios kaltės ir nevertu politinės mirties nuosprendžio. Ir dar tas ministro pasilyginimas su asilu duobėje, lyg iš Artimųjų Rytų pasakos, ar kokio apokrifo – neautentiškos ir todėl neįtrauktos į Šventąjį raštą Evangelijos pagal Nekaltąjį Rolandą Paksą.

Pradžioje buvęs žodis prarado galią keisti pasaulį. Žurnalistai surinko ir aprašė tiek skandalingų faktų apie Vijūnėlės dvarą ir jo didikus, šokdinančius vyriausybės narius bei kanclerius, kad jų užtektų trims premjerams nuskandinti gydomajame Druskininkų purve. O šitas neskęsta. Lyg pirmą kartą išgirdęs pažada vėl iš naujo kažkam pavesti išsiaiškinti tai, kas jau seniai visai šaliai tapo akivaizdu. Tarsi mėgautųsi vaikiškai nesupratingo naivuolio vaidmeniu iš anksto žinodamas, kad tik vaikai neatsako už savo žodžius.

Tokiu metu pradedu abejoti savo tikėjimu, kad žurnalisto darbas turi kažkokią prasmę. Kai tikrieji žurnalistiniai tyrimai paskęsta juos imituojančioje propagandoje, pasitelktoje išplauti ribas tarp melo ir tiesos, įtikinti nekritišką skaitytoją ir žiūrovą, kad visi čia korumpuoti, susitepę, o bet koks tiesos ieškojimas – vien nežymėta politinė reklama artėjant rinkimams.

Sunku kalbėti ir rašyti auditorijai, kurios didžiąją dalį sudaro gimusieji per pokario kūdikių bumą, verkusieji per Stalino laidotuves ir nuskausminę savo sąžinės graužatį vėlyvojo brežnevizmo puvėsiais.

Dzūkijos kaime tuo metu buvo atsiradęs mitas, neva net kunigai per išpažintį sako, jog vogti iš valstybės – ne nuodėmė. Savo aplepusiomis ausimis girdėjau mano tėvų kartos žmones prisiekinėjant, kad būtent jiems, klūpant prie klausyklos, taip buvo pasakyta.

Dabar jau išmirę smetoniški senukai buvo už juos nepalyginamai sąžiningesni, turėjo aiškius vidinius orientyrus, tarsi spygliuota lagerio tvora atskiriančius gėrį nuo blogio ir melą nuo tiesos. Jų kartoje buvo prasigėrusių stribų bei žydšaudžių, bet nebuvo tokios beviltiškai paklusnios bet kokiai valdžiai ir jos propagandai daugumos.

Kai pokarinė karta, pamokyta savo vaikaičių, atrado feisbuką, ji užvertė naujienų srautą ne tik sentimentalios išminties sentencijomis bei naftalininiu piršlišku humoru, bet ir Rusijos propagandininkų sugalvotų, išverstų į lietuvių kalbą ir nesistemine žiniasklaida save vadinančių vietinių jų talkininkų portaluose publikuojamų melagingų sensacijų kriokliu. Priešpensinio amžiaus tetulės iš rajonų centrų, neturėjusios progos įgyti gebėjimų kritiškai vertinti informacijos šaltinius, audringai tebeaptarinėja jau seniai paneigtus pranešimus apie Donaldo Trumpo raginimą perkelti lietuvius į Afriką, Vokietijoje pabėgėlių išprievartautą nepilnametę rusaitę ir gandus apie mūsų prezidentės Dalios Grybauskaitės praeitį.

Mes prigalvojome visokiausių programų, padėsiančių apsaugoti paauglius ir vaikus nuo internete tykančių pavojų, kad, neduok Dieve, jie nepakliūtų į sukčių, pedofilų ar azartinių lošimų organizatorių pinkles. Žinoma, dauguma tų programų yra absoliučiai neefektyvios, nes jų kūrėjai neturi nė menkiausio supratimo, kuo domisi ir kaip supranta pasaulį paaugliai. O nuo tų pavojų labiausiai juos sergsti anksti išlavintas kritiškas mastymas ir sugebėjimas palyginti įvairių šaltinių pateikiamą informaciją. Būtent šių savybių neturi mano jau minėta karta, didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusi sovietmečiu. Todėl ne vaikams, o jiems reikia specialių mokymų, lavinančių gebėjimus, kurių nereikėjo jaunystėje, vykstant į komjaunuoliškas Baikalo-Amūro magistralės statybas.

Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog tokias programas galėtų palaiminti ir netgi skirti joms finansavimą dabartinė mūsų šalies valdžia. Nes dabar būtent šios valdančiosios koalicijos politikai savo viešųjų ryšių kampanijas nukreipia į tą labiausiai pažeidžiamą mūsų visuomenės dalį, savo skandalus gesindama „o pas jus, Amerikoje, negrus muša“ metodu. Kaip tuomet, kai parlamentinį tyrimą vykdžiusiai Seimo Antikorupcijos komisijai drauge su Druskininkų skandalais sukrovė tirti visus mitus apie opoziciją nuo Austėjos Landsbergienės mokyklos patalpų nuomos iki Andriaus Kubiliaus sūnaus įsidarbinimo kompanijoje „Google“ aplinkybių.

Iniciatyva lavinti senjorų kritišką mąstymą galėtų ateiti iš nevyriausybinių organizacijų, savo tikslais išsikėlusių pilietinės visuomenės ugdymą, kovą prieš korupciją ir nedraugiškų šalių informacines atakas. Nes Specialiųjų tyrimų tarnyba su prokurorais niekada nepajėgs išvalyti šalies nuo korupcijos, jeigu tam nebus politinės valios ir piliečių nusiteikimo patikėti tokio apsivalymo galimybe.