M. Kareniauskaitė. Žaliojo tilto „balvonai“ saugomi nebus. Prarasim ar išlošim?

Regis, pagaliau diskusijos dėl „balvonais“ vadintų Žaliojo tilto skulptūrų turėjo nurimti. Daugelis vilniečių ir miesto svečių dar visai neseniai džiaugėsi jų nukėlimu. Vis dėlto, aistros dėl skulptūrų ateities vėl pakurstytos: Kultūros paveldo departamentas vieningai balsuoja už teisinės apsaugos šioms skulptūroms panaikinimą! Ta proga norėtųsi reaguoti į gerbiamo kolegos, istoriko dr. Valdemaro Klumbio taiklius pastebėjimus šiuo klausimu.

Dr. V. Klumbio argumentai dėl diskusijų nebuvimo, neargumentuoto ir mankurtiško komisijos balsavimo išties įtikina. Teiginiai, jog skulptūros gali pretenduoti į meną, taip pat nėra iš piršto laužti. Tokie jautrūs ir visuomenei svarbūs sprendimai turėtų būti priimami tik profesionalų, tik po gilių debatų ir atsižvelgiant į savo srities ekspertų (istorikų, paveldosaugininkų, menotyrininkų teisininkų bei sociologų) vertinimus bei mokslinę analizę. Kam šioje vietoje tikrai ne vieta – tai pasidavimui baimei, emocijoms bei aklam minios teismui. Ar, dar blogiau – politikų manipuliacijoms, įvairiems ideologiniams žaidimams bei tam tikrų asmenų siekiui krautis politinį kapitalą iš visuomenės skaudulių.

Tačiau yra ir dar viena mūsų visuomenės grupė, kurios nuomonė šių diskusijų fone nepelnytai buvo palikta nuošalyje. Tai komunistinį režimą išgyvenusieji ir nuo jo nukentėjusieji. Juos šiandien vadiname įvairiai: tremtiniais, politiniais kaliniais bei disidentais.

Kaip turėtų jaustis smurto ir prievartos auka, jei jam ar jai tektų viešojoje erdvėje itin dažnai susidurti su savo kankintojo atvaizdu? Ne, ne kriminalinės kronikos kontekste. O žvelgiančiu aukai tiesiai į veidą nuo pjedestalo.

Tačiau tokie argumentai netinka šiam atvejui, sakysite. Žalioji tilto skulptūros – depersonalizuotos ir abstrakčios. Kažin, ar koks nors sovietinio saugumo rūsiuose kadaise kalėjęs disidentas ar sveikatą ir jaunystę Sibiro taigoje palaidojęs tremtinys jame galėtų įžvelgti savo budelius ir kankintojus. Juk Lenino, Stalino ir Dzeržinskio atminimo jau seniai atsikratėme?

Tačiau... Ar mes jų klausėme? Kažin, ar meno bei istorijos ekspertai ir visokios mokslinės komisijos galėtų į šį klausimą atsakyti už juos – savo dvasia, kūnu ir, kartais, net krauju patyrusius, ką reiškė gyventi sovietinėje santvarkoje. Mažų mažiausiai, čia reikalingas bent jau psichologijos ekspertų balsas. Tik šie tyrėjai gali atsakyti į klausimą, ar viešojoje erdvėje matydami juos taip giliai traumavusio režimo simbolius, įteisintus ir saugomus kaip valstybei svarbius meno objektus, tokie žmonės nepatiria vadinamosios „antrinės viktimizacijos“ efekto – tolesnės žalos savo psichinei sveikatai? Tuo labiau, kad šioje srityje turime puikių ekspertų – pavyzdžiui. Vilniaus universiteto psichologijos profesores Danutę Gailienę bei Gražiną Gudaitę.

Aš, kaip komunizmo epochos traumuojančio efekto nepatyrusi istorikė, atsakymo, deja, nežinau. Ir nesuprantu, kodėl į diskusijas nebuvo įtraukti (ar bent jau jose išgirsti) geriau nusimanantieji. Juk turime ne tik puikių psichologijos mokslo ekspertų, bet ir aktyviai veikiančias komunizmo aukas vienijančias organizacijas, tokias kaip Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

„Komunistinį terorą patyrusiuose kitose Europos šalyse ši problema, regis, jau seniai išspręsta – ir ne aukų naudai“ – sakysite? Tiesa. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Berlyne, po komunistinės santvarkos žlugimo net nebuvo pakeisti komunistinį režimą menantys gatvių pavadinimai, o Treptovo parke vis dar puikuojasi itin ironiškai ir ciniškai šiame kontekste atrodanti sovietinio kario, glaudžiančio neva išgelbėtą mergaitę, skulptūra. Ironiškai – nes būtent šie kariai, kaip iš daugybės liudijimų šiandien žinome, nešdami „išvaduojančią“ komunistinę saulę pakeliui, lyg tarp kitko, išprievartavo daugybę Vokietijos moterų.

Ir vis dėlto, net ir šioje, šaltu racionalumu bei kolektyvinės kaltės, kilusios dėl nacizmo, palikta trauma garsėjančioje šalyje komunizmo aukų balsas jau prasibrauna į viešąją erdvę. O dar ciniškesni neseni jau šiuolaikinio smurto aukų tildymo atvejai Vokietijoje atnaujina debatus dėl pagarbos bet kokio nusikaltimo aukai – nesvarbu, tokia tapusiai dėl individualaus smurto akto ar organizuotų politinio režimo veiksmų.

Tad tiek Žaliojo tilto skulptūrų, tiek kitų sovietinio režimo simbolika paženklintų objektų likimas – ne tik mokslinė, bet ir etinė problema. Tikėkimės, kad aukų balsas šioje vietoje bus išgirstas sprendžiant tolesnį jų likimą – bei randant sovietinio režimo aukų nežeidžiančius įpaveldinimo būdus.

Autorė yra istorikė, VU Istorijos fakulteto doktorantė.