Tai visuomenę dalijantys klausimai arba savotiški pleištai yra išsidėlioję laike: jie rodo, kad mus skaido istorijos vertinimas, dabarties suvokimas ir ateities vizija. Pleištai į praeitį virsta nesutarimais dabartyje ir ateitį daro neaiškia.
Šiandienos Vakarų pasaulio susiskaldymą vertybiniu pagrindu galima palyginti su šeimos, aplinkinių laikytos pavyzdine, drama, kai į viešumą ima lįsti tamsios paslaptys, nes anksčiau buvo vengta, gėdytasi įvardinti ir spręsti paprastesnes problemas.
Lietuva, vėluodama į kone visus vakarietiškus procesus, turi galimybę pavėluoti ir į šį, jei tik pavyktų įvardinti ir įveikti mūsuose beprasiveriančias vertybines skirtis, neskirstant vieniems kitų į modernius ir tamsuolius, bet stengiantis suprasti kito poziciją, taikant demokratijos principus, kai sprendžia dauguma, gerbiamos mažumų teisės, tačiau neleidžiama įsivyrauti mažumų diktatūrai.
Vertinant neseną praeitį, pokarį bei sovietmetį, nenuostabu, kad prieštaravimų daug – dar gyvi šio laikotarpio liudininkai, jų vaikai, kurie tai priima labai asmeniškai.
Kalbant apie nepatogius ir sudėtingus klausimus svarbu, kaip ir kodėl kalbama. Tuščias plepėjimas ar noras atkreipti į save dėmesį, pasinaudojant žinomu žmogumi ar aktualia tema, sukelia dar daugiau priešpriešos ir pykčio ir neturi nieko bendra su tiesos, sąlyčio taškų paieška ir tarpusavio supratimo skatinimu. Tai pademonstravo dviejų knygų autorės – neseniai išgyvenusios savo „žvaigždžių valandą“ viešoje erdvėje.
Nors kiekvienas istorikas pasakytų, kad apie lietuvių žydų santykius reikia pradėti kalbėti ne nuo Holokausto, bet nuo tų laikų, kai jie čia apsigyveno. Apie jų reikšmę mūsų šalies kultūrai ir valstybingumui. Daugelis ir šiandien teturi labai ribotą supratimą, kas jie, kaip ir kodėl čia atvyko, ką davė valstybei. Nesupratus šių dalykų, nebus įmanoma suvokti Holokausto.
Daugiakultūriškumo aktualizavimas nėra ideologinis tikslas, siekiant parodyti, kokie mes buvome tolerantiški, kilnūs ir geri. Daugiakultūriškumas buvo mūsų egzistencinė būtinybė – tik taip galėjome išlikti ir sukurti savo valstybę. Būtent todėl įžvalgūs LDK valdovai čia kvietėsi geriausius pirklius, amatininkus, siekdami per trumpą laiką pasivyti Vakarus ir sėkmingai kovoti Rytų bei Vakarų frontuose už tai jiems teikdami privilegijas.
Vėliau etnocentrinė Lietuva išsaugojo kalbą, bet atmetė daugiakultūriškumą, kai Lietuvos gyventoju lietuviu imtas laikyti etninis lietuvis, o kiti – suvokti kaip tautinės mažumos. Tačiau ta istorija, kuria didžiuojamės ar į kurią remiamės, buvo rašoma tada, kai lietuvis reiškė priklausymą valstybei, o ne etninei grupei.
Dar šviežesnis palikimas yra sovietmetis. Jį svarbu analizuoti, kad suprastume dabar vykstančius procesus. Labai garsiai nuskambėjo Nerijos Putinaitės pretenzija išsiaiškinti asmeninį menininko apsisprendimą ateizmui. Be autorės išpopuliarinimo ir visuomenės supriešinimo, koks dar tikslas buvo pasiektas?
Lietuviai nėra nejautrūs kitų skausmui – turbūt dažnas pasidalintų su stokojančiu artimu, nesvarbu kokio tikėjimo ar tautybės jis bebūtų. Ne pabėgėlių šiandien kratosi lietuviai, bet svetimos gyvensenos. Už saugų gyvenimą Europoje, žmogaus teises ir laisves reikia susimokėti priimant europietišką gyvenimo būdą ir vertybes. Nuo moterų galvų nurištos skaros ir jų emancipacija, kalbų mokymasis simbolizuos, kad žmonės atvyko į Europą, o ne Artimuosius Rytus perkėlė į Senąjį žemyną.
Homoseksualų teisės – dar vienas karštų diskusijų objektas. Kai nedidelė visuomenės dalis, mojuodama vaivorykštės vėliavomis ir tolerancijos šūkiais, kategoriškai reikalauja žygiuoti pagrindine miesto gatve iki pat Katedros aikštės – iki erdvės, kuri daugiau nei 600 metų buvo ir yra krikščionybės centras Lietuvoje, sunku patikėti demonstracijos dalyvių tolerantiškomis nuostatomis ir pagarba kitaip mąstantiems. Panašu, kad tai ne noras bendradarbiauti, bet siekis kurti dirbtinį konfliktą, kurio fone galima sulaukti ir tarptautinio dėmesio ir parodyti, kad šioje visuomenėje, šiame istoriniame tarpsnyje turi dominuoti vaivorykštinė tiesa.
Tuo metu „nediskriminuojami“ vaikų namų auklėtiniai, kaime gimusių ant asocialumo ribos balansuojančių tėvų atžalos, skurstantys pensininkai nepritraukia užsienio valstybių diplomatų, tarptautinių organizacijų dėmesio; juo apdovanojami mažumų atstovai, dėvintys stilingus dizainerių drabužius ir verkiantys, kad dėl to gali būti palydėti piktais žvilgsniais ar jiems nekompensuojamos lyties keitimo operacijos. Tegul papasakoja apie šias savo bėdas neįgalius vaikus auginančioms šeimoms ar onkologiniams ligoniams.
Šiandien „nediskriminuojama“ visuomenės dalis gerokai gausesnė, skurdesnė ir mažiau atstovaujama, todėl ji laukia savojo „Trumpo“, kuris atsigręžtų į juos, o jie – sektų paskui jį.
Tuo tarpu tikrosios homoseksualių žmonių problemos paliekamos už borto: jiems vis dar sudėtinga prisipažinti artimiesiems apie savo orientaciją, jie diskriminuojami vien todėl, kad gyvendami vieni ar su tos pat lyties asmeniu, negali savo būties įprasminti augindami vaikus. Dėl tokio valstybės ir visuomenės požiūrio nuolatos geriantys, vaikus mušantys, šuliniuose juos skandinantys ar į šiukšlynus mėtantys girtuokliai yra vis dar verti tėvų vardo ir teisių, o homoseksualūs asmenys – kokie išsilavinę ir pasiturintys bebūtų – ne.
Gal metas nustoti narstyti intymų žmogaus gyvenimą ir įsiklausyti į popiežiaus žodžius: „Kas aš toks, kad smerkčiau gėjus“? Ar nereikėtų prieš moralizuojant kitus, pažvelgti į save? Požiūrių ir nuomonių įvairovė, atmiešta neapykanta ir fanatišku įtikėjimu savo teisumu, skaldo, silpnina visuomenes ir gimdo radikalus.
Ar ne laikas pakilti aukščiau buitinių rietenų, asmeninės gerovės reikalų ir išankstinių nuostatų ir pažvelgti į Lietuvą panašiai kaip Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Karalių pasakos“ milžinai – kaip į mažą trapų stebuklą, kurį reikia saugoti ir puoselėti. Kurį matydami iš skirtingų perspektyvų – iš kairės ar dešinės, iš arti ar toli, su meile ir rūpesčiu dalintumės atsakomybe ir našta, priimdami ne tik savo, bet ir kito matymą. Juk ji mūsų visų – vienintelė žemė.