Kai jau atrodo, kad tikrai galas ir NATO, ir ES, ir visai euroatlantinei ašiai, į ekraną išlenda konservatorė Degutienė ir paskelbia, kad ji žiauriai nustebinta, kiek daug lietuvių Kovo 11-osios proga važiavo į Suvalkus apsipirkti.

Ar jie nemyli Lietuvos, ar nenori švęsti mūsų didžios šventės? – klausia buvusi Seimo pirmininkė. Uniforminė, kieta, kaip buvusi komunizmo tvarka, konservatorių tiesa, kad Kovo 11-ąją visi privalo eiti į šventinę demonstraciją ar kitur švęsti. Bet tik jau ne apsipirkti. Ir dar į Lenkiją. Pirkti – tai taip nelietuviška.

Žydiška? Taip, bet šitaip sakyti net konservatorei būtų per daug. Ji dar tiksliai neįvardija kaltininko. Mes jį tik numanome.

Bet ir tai – ne paskutinė bomba 26-uosius atgautos laisvės metus atšventusio ar gerai apsipirkusio lietuvio smegenims. Nespėję suvirškinti konservatorių tiesos, sužinome, kad Lenkijos policija pagavo du lietuvius vairuotojus, vežusius mokinukus į Aušvico kacetą. Vienas – girtas, kitas – dar girtesnis. Kaip mes iki to nusiritome?

Kas gyyyrdo Lietuvą?

Klausimas atviras, bet paruoštukų – nors rieškučiomis semk. Žiūrim, ką turim.

Nespėję suvirškinti konservatorių tiesos, sužinome, kad Lenkijos policija pagavo du lietuvius vairuotojus, vežusius mokinukus į Aušvico kacetą. Vienas – girtas, kitas – dar girtesnis. Kaip mes iki to nusiritome? Kas gyyyrdo Lietuvą?

Įvairios „tiesos“ ir „normos“ liberaliosios propagandos kasdien peršamos kaip savaime suprantami dalykai. Normalus mąstymas nebūtinai turi būti ideologinis ir juolab nebūtinai – leftistinis bei liberalus. Liberalai labai mėgsta kaltinti savo oponentus piktnaudžiavimu „normalumo“ kriterijumi. Liberalai kalba apie prigimtines žmogaus teises kaip apie savaime suprantamą ir akivaizdų dalyką, nors nėra nei akivaizdu, nei savaime suprantama, kad žmogaus prigimtis numato neatimamas teises.

Šiandien kairiųjų liberalų radikalizavimasis ir noras primesti Vakarų visuomenėms Vienintelę Tikrą Tiesą griauna liberaliąsias demokratijas iš vidaus. Tradiciniai patriotizmo pagrindai maišomi su žeme. Politinis dalyvavimas verčiamas grynu formalumu, nes liberalusis isteblišmentas išmoko naudoti vienu metu ir kairesnes, ir dešinesnes kaukes.

Ir t.t ir pan. Ką jau kalbėti apie liberastus ir tolerastus, švenčiančius jankių imperijos dieną ar liberastus, galinčius gamintis sau tortus, kai paprasti žmonės valgo kruopas iš „Caritas“. Žodžiu, kur pažvelgsi, ten šliaužiantis liberalizmas. Todėl, visi į antiliberalistinį frontą.

Tiesa, kaip ir visuose propagandos padiktuotuose dalykuose, kone vienu metu tie patys autoriai iškelia ir baisią liberalizmo galybę („Valdžios kėdes, pasivadinę skirtingais ideologijų pavadinimais, visur užsėdo tie patys violetiniai liberalai“), ir regi visišką liberalizmo neįgalumą: „Liberalizmas žūsta mūsų akyse, grimzdamas į neįgalumo būseną. Šiandien būti „liberalu“ tiesiog nepadoru. Liberalizmo laikas suskaičiuotas, išmatuotas ir baigiasi.“

Galima sutikti, kad multikultūriškumas Europoje yra tik pakeista komunizmo iškaba. Tačiau ar tai – ne socialistų ir socialdemokratų vėliava? Iš esmės tai tas pats Internacionalas, kaip sako Samas Yossmanas. Tik kuo čia dėti liberalai? Už ką vis dažniau prie kryžiaus kalami liberalai? Bent jau Lietuvoje. Už tai, ką daro Europos Sąjunga, atskirų jos valstybių politikai.

Galima sutikti, kad multikultūriškumas Europoje yra tik pakeista komunizmo iškaba. Tačiau ar tai – ne socialistų ir socialdemokratų vėliava? Iš esmės tai tas pats Internacionalas, kaip sako Samas Yossmanas. Tik kuo čia dėti liberalai?

Tačiau kurią ES šalį kada valdė liberalai? D.Britanijoje paskutinį kartą tai nutiko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Dabar ten liberalai – amžinai treti. Prancūzijoje liberalų nerasta. Vokietijoje kažkada patekdavo į valdžią kaip palydovinė partija. Dabar – už Bundestago barjero. Ispanijoje ir Italijoje – nė kvapo.

Liberalai valdė Lenkiją. Dvi kadencijas iš eilės. Ir tai buvo vienintelė ES valstybė, kuri išvengė pasaulinės krizės! Tačiau kuo džiaugiasi Lietuvos antiliberalai? Tuo, kad liberalus valdžioje pakeitė lenkų tautininkai katalikai. Kurie kelią į valdžią grindė pažadais sumažinti pensinį amžių, atpiginti vaistus, apdėti mokesčiais užsienio investuotojus. Ir kuriems „Siono išminčių protokolai“ – rimtas veikalas. Tikrai „konservatyvios“ vertybės, nieko nepridursi.

Tai už ką kalami liberalai? Už tai, ką daro kairieji. Kur logika? Galbūt taip yra todėl, kad Liberalų sąjūdis apklausose vienu metu vos neprisivijo socialdemokratų? Taip manyti būtų nerimta. Kas jau kas, o liberalų vienvaldystė katalikiškai Lietuvai tikrai negresia. Kur raktas?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atsakyti į klausimą, kada ir kur žodis „liberalas“ tapo keiksmažodžiu?

Tai atsitiko ne Gorbačiovo laikais. Ir net ne tada, kai Gaidaras sukrėtė Rusiją kainų liberalizacija. Tai atsitiko Putino Rusijoje. Maždaug 2010-2012 metais. Kodėl būtent tada į apyvartą paleidžiama sąvokos „liberastas“ ir „tolerastas“? Kodėl šios sąvokos taip greitai ir gražiai rado savo burnas ir Lietuvoje?

Maždaug tuo metu Putinas išeina į karo su Vakarais kelią. Tada žodis „liberalas“ ir tampa „priešo“ sinonimu. Kremliaus propaganda per pastaruosius trejus ketverius metus viską, ką ji sieja su blogiu iš Vakarų, kildina tik iš liberalizmo. Kremliškai kalbant, iš liberalios Gejropos. Liberalas Kremliui = priešas.

O kada Lietuvoje galima fiksuoti Briuselio keikimo, taškymosi seilėmis dėl liberastų piką iš dešinės? Kažkaip sutampa su Garliavos apogėjum, referendumu dėl šventos protėvių žemelės pardavimo užsieniečiais ir nauju įkvėpimu kovoje su orginalia nelietuviškų pavardžių rašyba pasuose. Tuomet ir tautininkiškos idėjos užvaldo vis daugiau politikų. O piką pasiekia, kai Putinas pradeda karą su Ukraina. Atsitiktinumas?

Nebūna atsitiktinių sutapimų, kai kalbame apie laisvę ir nelaisvę. Tačiau kodėl mūsų liberalizmo kritikai iš dešinės nekeikia socialdemokratų tiesiogiai, o šių nuodėmes permeta ant liberalų galvų?

Mįslė, verčianti idėjų generatorių ieškoti Rytuose. Be to, skurdžioje šalyje ypač pavojinga – jei tik nori būti populiarus – atvirai keikti socializmą ir atimtų gėrybių dalijimą, taip pat pasisakyti prieš idiotiškus draudimus, kurie Lietuvoje pilasi kaip iš gausybės rago ir kurie lygiai taip pat nesvetimi tiek socialdemokratams, tiek konservatoriams.

O keikdamas liberalizmą, ypač pridėjus žodelį „leftistinis“, droži ir liberalus, ir dar kairiesiems odą gali dirti. Lietuvoje net tradicija jau tokia. Ji formavosi nuo Pirmojo Atgimimo, kai visi bedieviai, taigi ir dešinieji liberalai, buvo laikomi cicilikais, tiek iš 1992-ųjų, kai V.Landsbergio šalininkai liberalų rinkimų plakatų portretuose penkiakampes žvaigždes tepliojo.

Antra, mūsų socialdemokratai yra tokie silpni idėjiškai, kad mušti juos ideologiškai yra nuobodu. Ir taip aišku, kad kiekvienų metų to paties mėnesio tą pačią dieną Sysas išmes tą patį progresinių mokesčių įstatymo projektą. Kurio net jo paties partija nesvarstys – toks jis naftalinis.

Trečia, tai tiesiog laisvės klausimas. Dar Hayekas atkreipė dėmesį, kad tiek komunistai, tiek fašistai visiškai sutaria dėl priešiško požiūrio į liberalizmą. Ne taip stipriai, bet iš principo tą patį galima pasakyti ir dėl konservatorių bei socialdemokratų.

Tarkim, ar liberalai būtų galėję priimti Mokesčių administravimo įstatymo pataisas, pagal kurias VMI darbuotojai be teismo leidimo gali landžioti po piliečių banko sąskaitas, siekiančias 15 tūkst. eurų? Niekada. Ką į tokio įstatymo kritiką draugiškai atsako socialistai ir konservatoriai? Alakhu akbar.

Ar dėl to jau reikia skambinti varpais?

Asmens laisvės ribojimas – visada pavojingas. Antra, argi nekeista, kad liberalizmo lygiai taip pat ir tuo pat metu nekenčia ir Kremliaus valdovas Putinas, ir Lenkijos Viršininkas Kaczynskis, ir Vengrijos premjeras Orbanas, ir M. le Pen, ir lietuvių tautininkai, ir idėjiniai konservatoriai? Tai ar mūsų laisvei dėl to nekyla naujų pavojų? Susitarti dėl griovimo (neapykantos) visada lengviau nei dėl siekio padaryti ką nors gero. Idėjinis šių jėgų sinchronas jau yra – ar toli iki realaus?

Asmens laisvės ribojimas – visada pavojingas. Antra, argi nekeista, kad liberalizmo lygiai taip pat ir tuo pat metu nekenčia ir Kremliaus valdovas Putinas, ir Lenkijos Viršininkas Kaczynskis, ir Vengrijos premjeras Orbanas, ir M. le Pen, ir lietuvių tautininkai, ir idėjiniai konservatoriai?

Galite paklausti: viskas gerai, bet kuo čia dėti du girti vairuotojai, vežantys vaikus į Aušvicą?

Pirmiausia tai – vykusi metafora pasauliui su Trumpu JAV prezidento poste ir tautininkais ES šalių valdžioje. Bet yra ir tiesioginis ryšys. Per Lietuvą nusiris dar viena banga, panaši į tą, kuri ritosi po Saviečių kaimo tragedijos. Protėvių žemelės iki valios dėl sėkmimgo lobizmo Seime pigiai prisipirkusio žemvaldžio palaikomas blaivybininkų choras tuoj uždainuos, kad tai liberalai girdo Lietuvą.

Panašu į Putino Rusiją? Taigi. Yra problema, turi būti ir priešas.