Taigi perspėjimas – šis esė nėra skirtas tiems, kurie skaudžios tiesos sakymą laiko tokiu truputį gėdingu išsišokimu, nes negražu sakyti kaip jautiesi, kai Tave išdavė. Gražu yra dirbtinai nusišypsoti ir gyventi toliau. Gražu-kams rekomenduoju neskaityti ir nevargti rašant auklėjamuosius-pasibaisėjimo komentarus. Nepadės. Liga pažengusi per toli.
Rašau todėl, kad skauda. Todėl, kad tai tiesa. Ir man nereikia to įrodinėti. Rašau todėl, kad tai svarbu. Nes negaliu ramiai priimti įkyriai įaugusios į mūsų visuomenės sąmonę bailaus inteligento paradigmos – kuomet išduoda ir renkasi stipresnę /sotesnę /saugesnę pusę tie, kurie pagal apibrėžimą turėtų atstovauti drąsą, tiesą ir gėrį. Tie, kurie moralinės krizės metu didžiai svarbiu veidu „pasirenka“ neutralumą kaip summum bonum.
Rašau žinodama, kad bailumas sunki našta, ir ją nešantiems sunku pažvelgti į savo bailumo atneštą blogį, lengviau aršiai pulti pasakiusį negražią tiesą. Rašau žinodama, kad galiu sulaukti įžeistų ir įniršusių komentarų, mano nuodėmių ir klaidų narstymo bei naujo melo.
Tebūnie.
Mano tikri draugai – gynę ir rūpinęsi – patarė neatsiverti, nes jiems atrodo, kad bailiųjų pasibjaurėjimas ir piktųjų piktdžiuga dėl mano skausmo mane sužeis dar giliau.
Tebūnie.
Du mėnesius klausiau patarimų pamiršti ir rūpintis sveikata, nes patariantiems atrodė gražu rūpintis sveikata neįgalios moters, kurią jų pažįstami žmonės, kolegos, bičiuliai išmetė iš jos pačios užaugintos ir sustiprintos organizacijos, gražiai pateisindami savo sprendimą melu.
Tomis dienomis man atrodė, kad sapnuoju baisų sapną. Sapną, kuriame lipnus šaltas prakaitas maišosi su gerklę gniaužiančiu liūdesiu, kuriame springstu ašaromis, ir jomis apsipilu iš palengvėjimo nubudusi. Tik šįsyk nenubudau. Kol kas nepavyko. Iš tikrovės nubausti reikia ypatingų įgūdžių – mirties.
Aš vis dar negaliu, nesugebu praryti suvokimo, kad žmonės – tie, kurie gyrė ir plekšnojo per petį, kai ištraukiau jų jau nurašytą organizaciją iš skolų, kai triskart padidinau darbuotojų skaičių, kai subūriau stiprią komandą ir tapome stipriausia žmogaus teisių organizacija, kai paverčiau ją nuomonės formuotoju ir stipriu dalyviu politiniuose sprendimų priėmimo procesuose – tie žmonės mėgino mane nužudyti. O tada vieni atsitvėrė tylos siena, kiti viešai apšmeižė arba trumposiomis žinutėmis liepė rūpintis savo sveikata bei patikino, kad niekur nesidėsiu ir toliau su jais bendrausiu.
Žach. Peilis per gerklę.
Toks yra jausmas, kai išduoda, atstumia, apšmeižia ir pamokomu tonu liepia tylėti. Life goes on, - elektroninėmis trumposios žinutės lūpomis ištaria žmogus, kurį daugelį metų gyniau straipsniais ir valdininkų kabinetuose, o mūsų namuose nuoširdžiai klausėmės jo kalbų apie sąmokslą prieš jį visose struktūrose. Tikėjome kiekvienu žodžiu, palaikėme ir laikėme vaiko teisių gynėjo idealu.
Atsiprašau gražu-kų, jei netyčia perskaitėte iki šios vietos. Atsiprašau, kad niekaip nesugebu suprasti, pateisinti, sutalpinti į savo kvailą galvą, ką galvojo tie trys pagyvenę dėdės, susirinkę už akių nušalinti nuo pareigų manęs tuo metu, kai Nacionaliniame vėžio institute vienutėje su grotomis ant langų ir grėsmingais ženklais „Radiacija“ rijau radioaktyvų jodą, kuriam esu mirtinai alergiška.
Norėjo, kad numirčiau. Negražu taip sakyti, sučirkš politkorektiški piliečiai. Negražu. Bet tiesa. Nes jiems užtenka proto žinoti, kad darbo praradimas yra viena didžiųjų traumų žmogaus gyvenime. Ir jei, vietoje atviro pokalbio, atviro pasakymo, kas jiems nepatinka – ką sakau ar darau, vietoje paieškos galimybių man išsaugoti pragyvenimo šaltinį, jie pasirinko atleidimą „savo noru“, pakišdami dailiai paruoštą lapą, – tai tik suprasdami, kokios gali būti tokio šoko pasekmės. Metastazavusiu skydliaukės vėžiu sergančiam žmogui. „Kitų sprendimų galimybės nebuvo”, - parašė man. Gražiai ir mandagiai – nepadarytų gėdos biurokratiškiausiam biurokratui.
Vėžys, spindulinė liga, depresija ir miastenija tuomet neįveikė manęs, nes tikėjau gyvenanti tarp žmonių, su kuriais mane sieja pasitikėjimu ir pagarba grįstas ryšys. Kalėdas sutikau kupina vilties, kad tie 35 proc. išgyvenimo tikimybės auga ir tuoj bus 100 proc. Jaučiausi laiminga, kiek begali būti laimingas gyvas žmogus po saule.
Pasirodo, kad super protingos, kompetentingos ir drąsiai ginančios diskriminuojamus žmones, žinoma, kiek tai joms atrodo tinkama ir priimtina, – dvi kolegės buvo labai įsižeidusios, nes jųdviejų paprašiau trupučio empatijos. Pavaduotoja ir patarėja nustojo su manimi bendrauti man „pakibus“ ant biuletenio, po truputį ėmė priiminėti sprendimus man už nugaros ir piktintis mano prašymu taip nesielgti – mat savo kvaila galva nusprendžiau parašyti joms, kaip jaučiasi su onkologine liga kovojantis žmogus ir kodėl taip gyvybiškai svarbus palaikymas ir jautimasis reikalingu. Parašiau kad man skauda, kai pavaduotoja, tapusi mano darbuotoja, kurią ilgus metus laikiau bičiule, kuria žavėjausi ir gerbiau, į mano prašymus surengti pasitarimus mano namuose (dėl radioaktyvaus gydymo ir onkologijos buvimas viešose vietose kėlė kritinę grėsmę, nes nefunkcionavo imunitetas) reaguoja šaltu atsisakymu „neturiu tam laiko“, „kol Tu sergi – aš dirbu“.
Pasirodo, paprašyti žmoniškumo buvo psichologinis smurtas. Sužinojau tai iš žiniasklaidos. Nes su manimi niekas nekalbėjo, o lapą su prašymu išeiti „savo noru“ įteikęs dalininkas – į mano pakraupusį veidą ir prašymus paaiškinti – tepasakė į detales nesigilinsiąs.
Jis tevykdė sprendimą, inicijuotą žmogaus, palikusio man bankrutuojantį institutą, o man padarius neįmanoma – nutarusio, kad manęs nebereikia. Tyliai atvykusio surengti teismo už akių ir išvykusio atgal į savo naują tėvynę. Nėsyk nepaskambinusio ir neaplankiusio.
Košmariškas sapnas tapo kūnu. Išmėsinėtą gerklę gniaužė toks skausmas, kad atrodė išprotėsiu. Naktimis pabusdavau šlapia ir degančiu kaklu. Tada vargiai suvokiau realybę. Autopilotu mėginau gintis.
Tuomet iš visų jėgų pasistengiau pamiršti. Pasirinkau iš netikėtai pradžiuginusių darbo pasiūlymų įdomiausius. Atsisakiau trijų advokatų kontorų pasiūlymų ginti mane, nes jiems buvo akivaizdu, kad tai diskriminacijos byla, kad manęs neturėjo teisės atleisti ir man priklauso nemaža kompensacija. Iš ko gi sumokės mano mylima organizacija – juk viskas pas mus griežtai pagal projektus, nėra „laisvų“ lėšų, o manęs atsikratę asmenys juk dėl instituto, ginkdie, savo asmeninės kišenės neatvers.
Ir supratau, kad diskriminacija diskriminacijai nelygu. Tiesiog regiu, koks visuotinis pilietinės visuomenės pasipiktinimas būtų kilęs, jei dėl seksualinės orientacijos iš tos pačios organizacijos vadovo pareigų būtų atleistas vyras. Ohoho, būtų banga akcijų, straipsnių ir įrašų feisbuke iš nevyriausybinių organizacijų bei užsienio ambasadų. Ir tai būtų puiku. Nes tai parodytų, kad žmogaus teises ginantys žmonės žino, kas yra diskriminacija, ir nebijo kalbėti viešai ginant skriaudžiamus žmones.
Ar nežino? Ar bijo? O gal tiesiog atleista onkologine liga serganti moteris, praradusi darbingumą, visai ne tas pats, kas dėl seksualinės orientacijos atleistas vyras. Gal jos parašyta pirma Lietuvoje 200 proc. į žmogaus teises fokusuota NVO skirta programa, pagal kurią paramą gavo daugiau nei pusantro šimto nevyriausybinių organizacijų, tapo kliūtimi, nes ją tai atleido, bet jos parašyta programa liko, liko ir darbuotojai – ir nekąsi gi į maitinančią ranką. O ambasadoms negalia niekada nebuvo tokia įdomi, nes neįgalieji neturėjo tokio stipraus komunikacijos balso, kad užsieniečiai išgirstų 280 tūkst. nematomų žmonių Lietuvoje. Nesyk susidūriau su abejingumu pati keldama šį klausimą – prieš ligą, prieš!, - čia pastaba piktdžiugautojams, jei netyčia perskaitėte iki čia.
Taigi, aš esu kvaila ir naivi ir nesuprantu, kas yra gražu ir negražu. Nes nesuprantu tokio selektyvaus žmogaus teisių gynimo, negaliu integruoti į save žinios, kad kai mane gynė šeima, draugai ir žurnalistai, kolegos pasirinko „nesirinkti pusių“.
Nustebusiems donorams teisinau mūsiškius, sakiau, kad valstybė neremia pilietinės visuomenės, todėl jiems baisu kritikuoti paramos davėją, kad jiems galbūt sunku nuspręsti ką palaikyti. Stengiausi gražiai paaiškinti.
Bet man buvo bloga aiškinant tai, kas aišku. Tetos Palmiros mintys galioja ir šiandien. Vis dar. Lengviau palaikyti pinigus duodančią organizaciją, net jei ji išspjovė tą pinigų davimo galimybę sukūrusį žmogų. Lengviau palaikyti garsius ar turtingus, net jei jie savo veiksmais atskleidė savo dviveidiškumą.
Kai kurie asmeninėmis žinutėmis ir skambučiais mane palaikė. Esu labai labai dėkinga. Bet jei jau esu negraži ir nepatogi, eisiu iki galo – nesate paprasti žmonės, kurie negaišta laiko tokiems niekams kaip kova už teisingumą ir teisių gynimas. Jūs teoriškai esate tie, kurie turi kovoti už tiesą ir ginti silpnuosius. Nors... gal Jūs teisingai elgiatės. Gal net ir gulėdama ligos patale esu stiprioji pusė, o ginti nuo manęs reikia silpnus ir piaro skandalą patyrusius „žmogaus teisių gynėjus“. Juk aš taip gražiai atrodau! O juk ligonis turėtų šliaužioti be lašo makiažo ir perkreiptu veidu. Pozityvumas ir noras išgyventi reiškia, kad viskas gerai, – nesi gulintis ir galima Tave spardyti.
Ironizuoju.
Bet gal skaityti nemokame. Arba, priešingai Užkalnio nuomonei, vis dėlto esame labai praktiški ir renkamės lengvesnį kelią. Geriau lengviau ir patogiau, argi ne? Apžvelgusi pastarąjį dešimtmetį, matau ryškią tendenciją – ginamos tos teisės ir viešinamos tos problemos, kurios nėra per daug nepatogios, kurių gynimas nereikalauja per daug asmeninio įsitraukimo – na, nebent tai gerai atlyginama ir yra „ant bangos“. Tie nedaugelis kolegų, kurie atkakliai dirba su bjauriomis temomis (prostitucija?? fuu, negražu) ir atkakliai reikalauja nepopuliarių žmonių teisių apsaugos (kaliniai??? atsilikę protiškai??? psichikos ligoniai??? feee) nesyk sulaukė pastabų dėl įkyrumo ar mėginimų juos mandagiai „nuignoruoti“, atsišaudant gražiomis formaliomis frazėmis. Nėra galimybių.
Nesusireikšminu, manydama, kad esu svarbi, kad esu bailumą ir parsidavėliškumą iliustruojantis lakmuso popierėlis. Esu tik mažutis simptomas. Negražus. Atskleidžiantis negražią tiesą – mes negalime apsiginti nuo korupcijos, nuo patyčių, nuo smurto, mums lengviau mandagiai šypsotis stipriesiems ir mušti silpnuosius – nuo vaikų iki „atstumtųjų“. Ar bent jau kilniaširdiškai „nesirinkti pusių“ ir maloniai neutraliu veidu pasilenkti prie sumuštos aukos pasiteirauti „Kaip sveikatėlė? Taip taip, rūpinkis savim”.
Kol būsiu gyva, neužgis šita žaizda. Suvokimo, kad yra žmogaus teisių gynimo mados. Kad žmogiškumas yra prabanga, kurios prašyti – nuodėmė. Kad tiesa – negražu. Kad bailumas ir parsidavimas yra gražu. Kad vis dar galima nuteisti už akių, nesidomint tiesa, ir pasakyti aukai, kad jausti dėl to siaubą, skausmą ir neviltį bei to neslėpti – negražu.
Aš renkuosi negražu.