Turime mokytų administratorių, šaunių ekonomistų, viešųjų ryšių specialistų ir teisininkų, bet išties neturime tikrų lyderių, kuriais galėtume tikėti ir pasitikėti, kurių vedami eitume ginti ne tik savo turto, bet ir idealų. Seniai praeityje laikai, kai žmonės tikėjo ne tik hitleriais ar stalinais, tegu jie užsimiršta, tačiau kur tokie žmonės, kaip De Gaule, Adenaueris, Thetcher, Reaganas, Havelas ar ... tas pats Walęsa?

Lyderių krizės priežastys aiškinamos įvairiai. Dalis politologų sako, kad klasikinė demokratija gimdo veikiau biurokratus nei charizmatinius vadovus. Tikrojoje demokratijoje (o tokia, neva, įsigalėjo po Šaltojo karo) tikrais lyderis yra... rinkėjas, valdžia gi – tik jo valios vykdytoja.

Deja, rinkėjų suma, vadinama tauta, didingus lozungus greit iškeičia į norą užsitikrinti socialines garantijas ir lengvai hedonistišką būtį, didingus siekius pakeičia politiškai korektiškais pageidavimais. Charizmatiniai lyderiai atsiranda veikiau ten, kur reikia ne biurokratinių ar grynai teisinių, o vadinamų politinių sprendimų, kur reikia pakilti virš korektiškumo, buitinių problemų ar etninio kuklumo. Ne paslaptis, kad šiandien charizma žybsi daugiausia nedemokratinio pasaulio politikai, žadantys ne palaikyti esamą tvarką, o veikiau ją keisti.

Kiti tvirtina, kad savotiškas asmenybės kultas, net neišeinantis iš teisėtumo ribų yra būdingas politinei žmogaus prigimčiai. Juk ir balsuojama dažnai ne už kokios nors partijos programą, o už simpatišką ar karingai šaunų partijos vadovą. Jiems geras, kuris garsiai rėkia, kad eisim ir pasieksim, o ne tas, kuris aiškina, kaip pigiau nusipirkti bilietą. Tad ir visiškai „nušokę nuo realizmo“ šustauskai vertinami geriau, nei matematinę ekonomikos pusę perkandę rinkos institutų šulai.

Gal ir nenuostabu, kad pramogų verslo ar meno sferų žvaigždės, galiausiai net ir charizmatiški verslininkai, kaip Gatesas ar Jobsas, tampa įdomesni už prezidentus. Kita vertus, nusivylimas dabartiniais Vokietijos ar Prancūzijos vadovais kyla ne dėl jų sugebėjimo stokos, bet veikiau, dėl ne laiku ir ne vietoje pakalbėtų dalykų. Kyla dėl jų noro būti protingais ir vienodai teisingais visiems.

Treti sako, kad charizmos išaukštinimas yra tiesiog nebrandžios demokratijos požymis, su laiku jis privalo praeiti. Jei kas myli bin Ladeną, Chavesą, Miloševičių ar Putiną, tai yra tiesiog neišmanėliai.

Nuo Stalino iki Miloševičiaus – Didieji lyderiai vedė į diktatūras ir galiausiai – į pralaimėjimus. Tačiau čia paaiškėja, kad tas balsavimo lapelis yra ne šiaip sau vienkartinis valdžios parodymas. Kita vertus, charizmatiški diktatoriai nemiršta – šiandien stebime Castro ir Lukašenkos lyderystės atgimimą.

Dėl išmanymo galima diskutuoti, bet pomėgiai savo daro. Politologai pastebi, kad Putinas iki šiol joja ant savo charizmos žirgo, Turkijos Erdoganas savo ne visada korektiškomis, bet uždegančiomis kalbomis pavergia savo šalies elektoratą, Kinijos Xi Jinpingas savo šypsena kur kas labiau palenkia į savo pusę pasaulį, nei buvęs biurokratas Hu Jintao. Ne paskutinėje vietoje ir mūsų kaimynai – Lenkija ir Vengrija jau vadinama Kaczynskio ar Orbano šalimis. Pastarieji populiarūs ne todėl, kad protingi, o todėl kad matomi kaip tikri lyderiai.

Kodėl šiandien ne racionalūs, protingi ir teisingi biurokratai, o „netašyti“ politikieriai tampa labiau mėgstami? Demokratinės konstitucijos turi tendenciją riboti asmeninę valdžią ir keisti ją kolektyviniais sprendimais, tačiau rinkėjai, nors ir pasinaudojantys savo teise rinkti valdžią, nori, kad ir valdžia juos valdytų – kad turėtų tvirtą ranką ir galiausiai valdytų juos pačius. Biurokratai tampa visuomenės blogiukais dažnai ne todėl, kad yra bukapročiai, o todėl, kad nori viską daryti veikiau pagal raidę, o ne pagal dvasią.

Kaip žinome, universitetai ir privatūs intelekto formuotojai mėgsta mokymo programas, pavadintas „Lyderystės studijos“ ar panašiai. Jas praėję žmonės neretai tampa gerais menedžeriais, verslo organizatoriais ar jau minėtais dorais biurokratais, tačiau „Lyderystės studijų“ baigimo sertifikatas sėkmės politikoje negarantuoja. Greitieji lyderių parengimo kursai gi primena veikiau mikrobangėje paruoštus produktus, kurių ilgalaikis poveikis nebūtinai teigiamas. Lyderiais būti nori daugelis, tačiau vien tik norai baigiasi... niekaip.

Ir vis dėlto formulė naujam lyderiui nėra jau tokia sudėtinga: lyderiai gerai suvokia savo vaidmenį ir eina į politiką įsitikinę savo misijos svarba, jie aukoja asmeninį gyvenimą bendrai gerovei, lieka nuoseklūs savo idėjose, o netampa partijų programų vergais. Jie siekia ne kosmetikos, o radikalių pokyčių, sugeba ir išklausyti „silpnesnių bei mažutėlių“ ir nenusileisti iki jų lygio. Ir bene svarbiausia – nebijo. Nebijo netgi skaudžiai klysti. Viso to retai kada išmokstama net ir tobuliausiose kursuose. Tai įgimta arba intuityviai pajausta. Lyderis turi mažiau kalbėti apie Šengeno erdvės ar Eurozonos svarbą, o labiau siūlyti gelbėti Vokietiją ir visą Europą. Kuriant emocingą lyderį labiausia reikia saugotis jo polinkio į diktatūrą, o ne romantiško svaigulio.

Savo bestseleryje „Lyderis“, buvęs Niujorko meras Guiliani žavėdamasis buvusiu britų politiku Churchilliu pastebėjo, kad šis dažnai sakydavo tai, kas nebūtinai atrodė realu, bet... uždegančiai. Karo pradžioje, išsikapstęs iš gilios depresijos premjeras Bendruomenių Rūmams išrėkė, kad jo šalis kovos iki galo, kovos sausumoje, ore, vandenyje, laukuose gatvėse, savoj teritorijoje ir kolonijose, visur, kur tik galima kovoti, kovos, kol „... Gerojo Dievo valia naujasis pasaulis visomis savo jėgomis ir galia žygiuos pirmyn gelbėti ir vaduoti Senojo...“ O kas būtų, jei realistiškai pasakytu, žinote ponai, mažai ką galime padaryti, jėgos nelygios ir t.t. Charizma skatino kovoti. (Beje, po savos depresijos panašiai pasielgė ir Stalinas, kurio charizma, deja, pergyvena renesansą).

Ar ieškodami savos naujos amerikietiškos idėjos emocijų bangai nepasiduos net amerikiečiai, kuriems svarbiau Trumpo charizma, nei jo kalbų kontekstas. O ta charizma, beje, paprasčiausiai ragina amerikiečius būti didžiąja valstybe. Tą patį, kažkada, ragino daryti ir Reaganas. Nemaža dalis žmonių, peikiančių Trumpą dėl jo nekorektiškumo ar blogų manierų, turėtų prisiminti, kad prieš keturias dešimtis metų panašiai kalbėta apie Reaganą – nevykęs aktorius, radikalas, populistas, nervuojantis rusus. Tikra bėda. O pasirodė geriausias šių laikų prezidentas, ne kalbėjęs su rusai apie konsensusą, bet sugebėjęs Michailui paliepti nugriauti tą sieną... Reaganas žavėdavo savo charakterio galia ir nuoseklumu – žmonės sekė juo, nes juo tikėjo. Taigi, nereiktų to Trumpo taip niekinti, dar nežinia, kuo tai išvirs...

Taigi eiklūs „Time“ žurnalo žirgai laukia, o kas gi dabar. ES šalys manosi, esančios vis dar eiklios, trečiojo pasaulio šalys, ypač tos, linkę panašėti į nepaslankius dinozaurus, manosi, nusipelnę gyventi geriau.. visoms reikia to, ko niekas, o tiksliau, balsuojanti liaudis dar nežino. Europos Sąjungai prieš kelis dešimtmečius davėme tikrai geros lyderystės pavyzdžių, privertusių net ir didžiąsias šalis elgtis lygia taip pat padoriai, kaip elgėsi ne tokios didelės.

Šiandien reikia lyderių, kurie sugebėtų įsakmiai pareikšti Putinui, kad iš Krymo ir Pietų Osetijos reikia išeiti, kad terorizmą reikia pribaigti taip rimtai, kaip kažkada pribaiginėjo Hitlerį. Tačiau anuo išsilaisvinimo metu atsirado ir vadinamasis „pragmatinis“ lyderis – prilimpantis prie bet kurios ideologijos ir bet kurios sistemos, lyg jau minėtoje mikrobangėje atšildytas vakarykštis kotletas. Jis šiandien yra bene didžiausia pavargusios mūsų demokratijos gėda.

Aha. Lietuvoje netrukus rinkimai. Lyderių poreikis ir čia akivaizdus... Tik ne „pragmatiškų, praktiškų ir racionalių“. Geriau drąsių, svajokliškų bei mylinčių Lietuvą tokią, kokia ji yra čia ir dabar.