Iš visos rašytojo kūrybos vienas juokas, patogiai atsisėdus ir pasilakavus nagus, prisirankioti, jeigu turi tokį tikslą, tarakonų ir pasilankstymų, nes jo gyventas laikas buvo toks, koks buvo. Bet mes, kalbėdamiesi apie savo tetas, tikrai ne purvabridžius visų pirma prisimename. Nors žinome, kad jie buvo. Matome tų moterų paskleistą šviesą. Kažin kaip prasiskverbusią, uždengusią kolchozinius mėšlo darbus, iš kurių ką tik parėjusios.
Ateikit, tetos, jeigu galit,
ateikit, laukiamos, dabar –
padėsiu ant prijuostės galvą,
ir jūs galėsit mane bart.
Justinas Marcinkevičius,
eil. „Tetos“, 1966
Tokiu būdu noriu pasakyti, kad reikia ne senas utėles traiškyti, o suvokti ir įvertinti esmę – tai, kas įsivyravo ir tapo svarbiausiąja menine tiesa – poeto gyvenimą, kūrybą, jos poveikį žmonėms.
Jau buvo pastebėtas, kaip gebantis. Norėjo rašyti. Pirmą knygą išleido 1955 metais. Kadangi apsisprendė reikštis viešai – susitaikė su privalomu prisitaikymu. Pirmo dešimtmečio kūryboje, greta viso kito (apie tai vėliau), iš tiesų yra tekstų, kuriuos dabar paranku cituoti Nerijai Putinaitei, – apie gerąjį partsekretorių, apie sukolektyvinto kaimo gėrybes, apie Bažnyčią, skatinančią nuolankumą ir žlugdančią aktyvizmą. Ką gero apie tai dabar galėtume pasakyti? Nieko. Tik prasitarti, kad reikia istorinio tuometinių aplinkybių supratimo. Pagalvojimo, kaip blaškėsi jaunutis poetas, turėjęs „susiorientuoti“. Ir konstatuoti – poetas apsisprendė eiti ne rezistencinės, o viešosios raiškos keliu. Dramatiškas, sunkus sprendimas, prisitaikymas.
Pats apie tai ne kartą yra sakęs ir rašęs. Lituanistikos studijų metais, beje, aktyviai reiškėsi visuose Vilniaus universiteto „meninės saviveiklos kolektyvuose“, kuriuose buvo galima viešai dainuoti lietuvių liaudies dainas. Tą mokėjo. Tada parašė ir eilėraščių, kurie dabar laikomi liaudies dainomis, pavyzdžiui, „Oi, užkilokit vartelius...“ Just. Marcinkevičiaus vienmečiai šiame 1956 m. eilėraštyje suvokė esant ir ezopinės kalbos reikšmių. Turbūt suprasite:
Oi, užkilokit vartelius,
oi, ir paleiskit kurtelius,
tegu išloja
svečių pulkelį
iš svetimos šalelės!
Čia nuokrypis, iššokęs berašant. Vienas iš daugelio galimų. Bet įsidėmėtinas. Just. Marcinkevičius turėjo ypatingą sąveikos su tautos dainomis gebėjimą.
Dėl sprendimo eiti viešosios raiškos keliu. Vieškeliu. Trumpa kalba verčia daug ką redukuoti. Kas veikė Nepriklausomybės atkūrimo procesą? Žinios apie buvusią valstybę. Rezistencija, partizaninis pasipriešinimas. Disidentinis judėjimas (Lietuvoje ne ypač ryškus). Kai kurios valstybės, tyliau ar garsiau reiškusios nepasitenkinimą dėl Lietuvos okupacijos. Didžioji dalis lietuvių išeivijos, dariusios tą patį ir iš tolo skatinusios veikti. Ir – okupuotos Lietuvos kultūra, metams bėgant radusi būdą viešai, iš pradžių tyliai, toliau vis garsiau pasakyti, ko tauta nori ir kaip turi būti.
Suprantu, kad šiandieninei visuomenei reikia pasakyti apie „nematomus“ darbus – Poezijos pavasarių sumanymą, pirmininkavimą knygų serijos „Versmės“ komisijai (visa tai anais laikais). Bet ar tikrai yra pamirštos Just. Marcinkevičiaus kalbos, pasakytos 1988 m. tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje, (lietuvių kalbą patvirtinti valstybine kalba, tautinę vėliavą patvirtinti kaip valstybinę, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ – Lietuvos himnu, Vyčiui suteikti herbo statusą), Sąjūdžio mitinge Vingio parke (1988 08 23) apie Molotovo ir Ribentropo paktą, pradžios žodis atidarant Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą (1988 10 22)?
Gerai. Dabar sutikime su šaltakraujų žodžiais apie Just. Marcinkevičiaus kolaboravimą, klaidas, ribotumus ir pan. Ir greta konstatuokime tai, kas buvo. Just. Marcinkevičiaus kūryba, veikla, kalbos, laikysena reikšmingai pasitarnavo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Pasitarnavo per žmones, kurie skaitė ir poeto idėjomis persiėmė.
Tai ką dabar daryti? Atšaukti tą Nepriklausomybę? Dėl to, kad pasitarnavo Just. Marcinkevičius? Atšaukti Just. Marcinkevičių? Ištrinti visa, kas, jį skaitant, buvo patirta ir įkvėpė veikti?
Straipsnyje šmėsteli žodžių, lyg ir nieko bendra neturinčių su literatūra: telkimasis aikštėse, ėmimasis už rankų, dainavimas, Baltijos kelias. Sakykite, ar šie, šiandieninio skeptiko akimis žiūrint, teatrališki ritualūs veiksmai galėjo išsipildyti be poezijos poveikio? Ir ar Just. Marcinkevičius čia niekuo dėtas? Ar visą Lietuvą į Baltijos kelią galėjo sušaukti vien tik kokio nors politiko kreipimasis?
Nutraukiu šias digresijas ir sakau, kas pastarojo meto publikacijose (spauda, internetas, televizija) skleidžiama, o iš tiesų nėra tiesa. Ir kas tiesiog neperskaityta.
1. Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Šiandien – Lenino gimimo dieną“ parašytas ne 1987 m., kaip rašo Vaidotas Žukas, o 1966 m. Jis išspausdintas rinkinyje „Mediniai tiltai“ (Vilnius: Vaga, 1966, p. 38–39). Kompartijos dienraštis „Tiesa“, jį savavališkai persispausdinęs 1987 m. balandžio mėnesį ir nenurodęs parašymo datos, dirbo savo darbą, kurį mielai pratęsė šiandieniniai Just. Marcinkevičiaus „gerbėjai“.
Kaip galima visą straipsnį ir jo patetiką grįsti nepatikrintu, lengvai patikrinamu faktu? Kas labiau to meto reikalus nori suprasti, tas bus įsidėmėjęs, kad visą ciklą „Šiandieninis Leninas“ (jam tas eilėraštis priklauso), dėl kurio, beje, autorius buvo iškviestas pasiaiškinti į LKP CK, į rinkinį „Mediniai tiltai“ įdėjo pirmiau, negu eilėraščių ciklą „1946-ieji“ su pokarinį pasipriešinimą atskleidžiančiais eilėraščiais „Sargyboje“, „Šešiolikmečiai“, „Prie lentos“. Tebus citata iš pastarojo:
– Tu niekados neprivalai būt padalinta,
tėvyne mūsų, meile ir likime!
Žiūriu į Lietuvą tarsi į lentą – šitiek trintą,
ir vis matau joje to seno brūkšnio žymę.
Tokiais būdais sovietmečiu tekdavo vienais tekstais dengti kitus. Kas to nežino ir nesupranta? Ar gerai, kad taip buvo? Žinoma, kad ne. Bet kaip kitaip.
Dabar prašau susivokti. Ar šiandieniniai komentatoriai, nurodydami klaidingus faktus, dėl savo reikalų meluoja, ar paprasčiausiai neišmano? Spręskite patys.
2. Vis paminimas įsivaizdavimas, kad Just. Marcinkevičius apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) jis parašęs „KGB užsakymu“, yra nesąmonė. Geriausias būdas tuo įsitikinti būtų tą apysaką perskaityti. Ir pagalvoti, kuo ji galėjo būti naudinga sovietiniam saugumui. Šį paistalą esu paneigęs savo knygose „Apie Justiną Marcinkevičių“ (2011) ir „Guriniai“ (2013). Bet, kaip suprantate, nei tos apysakos, nei juolab kritikų knygų šiuolaikiniai komentatoriai nesiteikia paskaityti. Šitą politinę melo pasaką suraizgė televizijos laida „Krantas“ (1991 06 06), padaryta tuo metu, kai pasklido žinia, kad kai kurios politinės pajėgos įkalbinėja Just. Marcinkevičių teikti kandidatūrą Prezidento rinkimuose. Nors buvo aišku, kad jis to nedarys, dėl viso pikto geresnio kandidato parankinių buvo apdergtas. Bene aiškiausiai tą yra paliudijęs Jurgis Jurgelis, aptariamo veiksmo laiku – parlamentaras ir sovietų sąjungos KGB veiklai tirti komisijos narys (DELFI, 2011 02 28).
Čia politika, kur žmogus paverčiamas manipuliacijų objektu.
Baisu, kai tai ištinka menininką.
Šis įvykis poetą palaužė.
Su meno žmonėmis taip elgtis negalima. Tai kūrėjo ir meno žlugdymas. Tą daro žmonės, kuriems menas visai nerūpi.
3. Su didžiausia nuostaba turiu konstatuoti, kad nėra perskaitytas vienas svarbiausių tekstų, atskleidžiančių XX amžiaus gyvenimo tikrovę Lietuvoje. Tai Just. Marcinkevičiaus autobiografinė esė „Taburetė virš galvos“, išspausdinta jo knygose „Pažadėtoji žemė“ (2009) ir „Dienoraščiai ir datos“ (2012). Taigi tebėra neperskaityta, kaip kritiškai jis pats vertino savo ankstyvąją kūrybą ir kad prisipažino apie šešiasdešimtuosius metus buvęs „ideologinėje tamsoje“.
Tebėra nežinoma (joks komentatorius šio fakto nemini), kad 1946 m. šešiolikmetį gimnazistą Just. Marcinkevičių sovietai mėnesiui įkišo į Marijampolės kalėjimą po vieno komjaunuolio nužudymo, nes jis buvo įtarimą keliančių Prienų gimnazistų sąraše. Dar anksčiau buvo tardomas dėl pas jį rastos Maironio knygos. Nematau, kad kas nors būtų įsidėmėjęs poeto prasitarimą, jog, būdamas šešiolikos, parašė poemėlę apie tris brolius, išėjusius į mišką. Taip pat tenka pasakyti, kad nėra perskaitytas (nors seniai paskelbtas) Justino Jonykos, poeto sesers Albinos vaiko, dabar prieniškio mokytojo, pasakojimas, kuriame štai kas: „Vyriausioji sesuo Albina yra užsiminusi apie brolio Justino, dar gimnazisto, gan ryžtingą apsisprendimą išeiti pas „miško brolius“. Tam kategoriškai pasipriešinęs Tėvas. Beje, pats Justinas Marcinkevičius šio fakto nėra minėjęs ir apie jį viešai kalbėjęs“ (knyga „Justino Marcinkevičiaus pamokos“, 2012, p. 76).
4. Šių žinių fone ypač įspūdingai atrodė ekrane anonsuotas verslininkas Sigitas Martinavičius. Kalbu apie „Lietuvos ryto“ televizijos laidą „Viskas. Aišku“ (2016 02 21). Jis sakė, kad tuo laiku, apie kurį ką tik čia kalbėjau, Just. Marcinkevičius rašęs pagarbinimus Stalinui. Nėra tekę skaityti! Ir daugiau panašių dalykų pavarė nepakaltinamojo intonacijomis. Laidos vedėjos Rūtos Janutienės spaudžiamas pateikti faktų arba ką nors pacituoti, įsikniaubė į savo mobilaus ryšio telefoną. Išspaudė pavadinimą „Dienoraštis be dantų“. Pakartosiu – ne datų, o dantų. Kas laidos metu jį konsultavo telefonu? Kieno čia dantys kyšo? Pridėkime tokią žinią: kauniškiai pašto dėžutėse randa anoniminių laiškų, atskleidžiančių, koks niekšas buvęs Just. Marcinkevičius.
Štai kas vyksta!
Sukurta padėtis atrodo taip. Poeto dukros nesiryžta neigti skleidžiamo melo. Ir sulaiko nuo tokių ketinimų kitus artimuosius. Kaip jos ir jie jaučiasi?
5. Tai, kas iš tiesų svarbiausia. Ką turi pasakyti literatūros žmogus. Norom nenorom įsiliejantis į internetinių komentarų srautą, taigi prie jo prisitaikantis, nors vengė to, kol galėjo. Pratrūko dėl neteisybių. Komentarai, juos skaitantiems, netiesiogiai perša žinią, kad literatūra „varo“ politiką ir nedaro nieko daugiau. Kad tik šiuo aspektu ji vertintina.
Bet iš tiesų viskas yra atvirkščiai.
Literatūra, o ir visas menas, mus žavi ir traukia kaip kūrėjų sąlyčiai su Kitais Pasauliais, kurių dovanas galime patirti ir nusilenkti gebantiems susiliesti. Ideologai, manantys, kad gana abėcėlinio reiškinių vertinimo svertų, meno procesų suvokimą stumia žemyn, taip tartum įgydami teisę girti ir teisti. Tačiau niekas negali nustumti vertybių iš tos vietos, kurioje jos objektyviai yra.
Nėra būdo sunaikinti Just. Marcinkevičiaus sukurtų gamtovaizdžių. Meilės ir Tėvynės meilės posmų. Tokio sąlyčio su tautos dainomis, koks pereina į jų tęsinį. Tokio Lietuvos istorijos pasakojimo, koks įsilieja į tolesnę jos raidą. Nėra būdo paneigti lietuvių kalbos grožio, kurį skleidžia jo kūryba, ir išbraukti iš sąmonės tikslių savalaikių frazių, įsiterpusių į mūsų pasaulėvaizdį. Galima tęsti. Ir klausti: ar visa tai menkiau, negu politika? Ar kaip nors sietina su partijomis, santvarkomis, režimais? Ne. Sietina su Nemunu, kuris tekėjo ir teka. Nepaisydamas, kad stovintieji ant kranto nusišlapina.
Negali nejaudinti tie rašiniai, kuriuose meno žmonių paklydimai atskiriami nuo jų kūrybos esmės, atlikto ir įsiprasminusio vaidmens, poveikio žmonių sąmonei. Šiuo buldozeriu, aprūpintu tik šiandieninio matymo įranga, galima pervažiuoti per Kristijoną Donelaitį, Simoną Daukantą, Antaną Baranauską, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Vincą Kudirką, Vaižgantą, Vincą Krėvę, Vincą Mykolaitį-Putiną... Ar dėl santykių su savojo laiko režimais, ar dėl tautinių ir religinių „nesusivokimų“, ar dėl „tolerancijos stokos“, ar dėl prisitaikymų. Ir ką su tuo veiksime? „O trindami baltas rankas“ (Maironis).
Reikėtų istoriško požiūrio ir esmių suvokimo.
Marcinkevičiaus palaikai, palydėti didelio žmonių būrio, atgulė Antakalnio kapinėse vos prieš penkerius metus. Dabar jie verčiami labiausiai tinkama mėsa šiandieniniams valgytojams prasimaitinti. Laikysenai įtvirtinti, garsėti, kam reikia įtikti, net kai kuriems Europos Sąjungos ideologams, žodžius apie tautas ir kalbas stumiantiems šalin kaip netolerantiškus ir neperspektyvius. Just. Marcinkevičius dar kartą nusipelnė. Kaip tinkamiausias suniekinti. Nei Antanas Venclova, nei Kostas Korsakas, nei Vladas Grybas, nei Aleksandras Gudaitis-Guzevičius netiktų, o štai Just. Marcinkevičius – tai bent!
Kodėl?
Kad talentingas.
Yra tautų, kurios didžiuojasi savo talentais...
Lietuvos išsilaisvinimą nulėmė laikino prisitaikymo, jo teikiamų galimybių, laisvėjimo ribų atkaklaus, kantraus, gudragalviško plėtimo pajėgos. Ko netekta, kas laimėta. Just. Marcinkevičius ėjo šiuo keliu. Ir kito, buvusio galimo, bet neišsipildžiusio kelio šalininkai jį smerkė ir smerks. Ką jis ten kitko rašė, neturi reikšmės. Kad buvo talentingas – juo blogiau. Kaip yra pasakęs kitas geras poetas – už tai reikia nušauti. Poetai visko prikalba, ypač apkaušę.
Susidėliokime.
Atėjo į kūrybą per vargą ir iš vargo žmonių. Talentingas. Už Lietuvą – svarbiausiais kūriniais ir veikla. Atpažinęs ir reiškęs jos dvasią ir lūkesčius. Poezijos skaitymais (daug, visur), viešuoju elgesiu nusipelnęs žmonių pagarbos, pripažinimo, pasitarnavęs literatūros vertės ir vaidmens pajautimui. Šeimos žmogus. Gimtosios kalbos, gimtųjų apylinkių, tradicijų ir papročių mylėtojas. Harmoninga asmenybė. Autoritetas.
Kas čia vyksta? Kam tai netinka? Kas ir kodėl metė pajėgas išrankioti vien tai, kas negražu?
Argumentacija „pasakyti nesakytus faktus“ nepaneigiama ir suprantama. Bet yra įspūdis, irgi nepaneigiamas, kad ja naudojamasi kitu tikslu – sumenkinti Just. Marcinkevičių ir ištrinti iš Lietuvos gyvenimo. Kritikas girdi ne tik sakytojų žodžius, bet ir intonacijas, progiesmius. Pasiekti tą tikslą, bent kuriam laikui, yra įmanoma. Kai jaunesnių žmonių ranka į jo knygą nesities. O vyresni, gyvenusieji savo gyvenimą su jo poezija, išmirs.
Toks tad „turtas“ pradėtas kaupti.
Argumentacija „pasakyti nesakytus faktus“ nepaneigiama ir suprantama. Bet yra įspūdis, irgi nepaneigiamas, kad ja naudojamasi kitu tikslu – sumenkinti Just. Marcinkevičių ir ištrinti iš Lietuvos gyvenimo.
Senas tas posakis apie revoliuciją, ryjančią savo vedlius. Mūsų dainuojanti revoliucija pradeda ryti taip šauniai giedodama, kad už giesmes ir tą šaunumą tikisi atlygio ir pašlovinimų. Kieno eilė dabar? Gal Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko? Ir jis Just. Marcinkevičių, ir pastarasis Monsinjorą labai gerbė, vertino. Tai turbūt bendrininkavo. Pirmyn!
Baigsiu Just. Marcinkevičiaus ketureiliu, išspausdintu jo knygoje „Pažadėtoji žemė“ (2009):
Laukinis kažkas po mūsų gyvenimus vaikšto.
Dvokdamas mėšlu, pūvančiais lapais, siera.
Išrausia stalčius, lovas, praeitį – aišku:
Suras. Jei reikės, net ir tai, ko nėra, suras.
(1991)
Justinas Marcinkevičius yra tokio dydžio ir tragizmo figūra, apie kokią mes, pilki šio laiko kelių keleiviai, susipratę turėtume kol kas patylėti. Taip ir įsivaizduoju paminklą jam: patylėti ir paskaityti.