Vis dėlto kas kita, kai NATO pajėgų Europoje (EUCOM) vadas generolas Philipas Breedlowe'as vasario pabaigoje, kalbėdamas JAV kongreso ginkluotės komitete, pareiškia, jog rusų aviacijos oro smūgiai ir sirų karinių lėktuvų chaotiški bombardavimai vykdomi siekiant priversti civilius žmones bėgti iš gyvenamų vietų. Generolas sakė nematąs kito tokios taktikos paaiškinimo, kaip provokuoti masinę migraciją bei paversti pabėgėlius kitų (šiuo atveju – ES) problema. Migracija – kaip ginklas siekiant griauti Europos struktūras.

Nors Sirijoje lyg ir įsigalioja ugnies nutraukimo režimas, o Maskva skelbia iš ten atitraukianti pagrindines pajėgas, kiek tai tvaru, turbūt nedrįstų prognozuoti niekas, kad ir įvertinant aplinkybę, jog jau apie tai paskelbus, Sirijos žmogaus teisių stebėjimo organizacijos (SOHR) publikuotoje ataiskaitoje nurodoma, jog nuo rusų operacijos pradžios praėjusių metų rugsėjo 30-ąją iki šių metų kovo 15-osios užfiksuoti 984 civilių žmonių (tarp jų 443 vaikų ir 286 moterų) žūčių atvejai. Sirijoje iš viso gyvybės jau neteko 55 tūkstančiai žmonių. Dar apie geopolitinių konfliktų aukas – kovo 3-ą d., pristatydama 13-ąją ataskaitą Jungtinių Tautų (JT) žmogaus teisių stebėjimo misijos vadovė Fiona Fraser informavo, kad nuo konflikto rytų Ukrainoje pradžios ten žuvo 9167 žmonės ir 21 044 buvo sužeisti.

NATO pajėgų Europoje (EUCOM) vadas generolas Philipas Breedlowe'as vasario pabaigoje, kalbėdamas JAV kongreso ginkluotės komitete, pareiškia, jog rusų aviacijos oro smūgiai ir sirų karinių lėktuvų chaotiški bombardavimai vykdomi siekiant priversti civilius žmones bėgti iš gyvenamų vietų. Generolas sakė nematąs kito tokios taktikos paaiškinimo, kaip provokuoti masinę migraciją bei paversti pabėgėlius kitų (šiuo atveju – ES) problema.
Arūnas Spraunius

Bet kuriuo atveju, pabėgėlių srautai jau aktyvuoti. Maskva bent jau neprieštarautų, jei situacija Europoje saugumo prasme išliktų sudėtinga, o ji ir negerėja. Amerikos generolo svarstymus po kelių dienų simboliškai papildė Ukrainos parlamento frakcijos „Samopomich“ lyderis Olehas Bereziukas, po Ukrainos savaitės Europos parlamente pareiškęs, jog ES nepavargo nuo Ukrainos, bet pavargo nuo supratimo, kad Rusija vargina Europą Trečiu pasauliniu karu.

Vladimiras Putinas
Foto: Sputknik/Scanpix

Greta kitų praktinių tokios padėties pasekmių palyginti neseniai (vasario 18 d.) galėjome skaityti CNN išplatintą informaciją, kad JAV gynybos ministerija pirmą kartą po Šaltojo karo slaptame olų komplekse Norvegijoje dislokavo tankus, artileriją bei logistikos įrangą. Komplekse sukaupta įranga gali aprūpinti 15 tūkstančių jūrų pėstininkų. Naujiena pasklido praėjus kelioms dienoms po žinios, jog Jungtinių Valstijų gynybos departamentas skirs 3,4 milijardo dolerių programai „Europos saugumo užtikrinimo iniciatyva“. Pagal ją, ginklų sandėlių rengimas numatomas visoje Vidurio bei Rytų Europoje, taigi ir Baltijos šalyse.

„Įsižeidęs moralistas“ su bomba

Žinios apie paliaubų Sirijoje laikymąsi prieštaringos – vasario paskutinę dieną NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas Kuverite pareiškė, kad jų iš esmės laikomasi, sirų opozicijos derybų komiteto, kurį remia Saudo Arabija, vadovas Azadas az-Zubi interviu televizijos kanalui „Al Arabia al-Khadra“ tą pačią dieną sakė, jog jos žlugo dar neprasidėjusios. Apskritai toje kruvinoje sumaištyje niekas negali būti tikras dėl jokių susitarimų, kad ir įvertinant aplinkybę, jog Vašingtonui ir Maskvai susitarus dėl paliaubų nei B. Assado režimas, nei opozicija jokių oficialių dokumentų nepasirašė.

Bet kuriuo atveju A. az-Zubi pareiškė, jog tarptautinė bendruomenė galutinai sužlugdė savo eksperimentus dėl taikos Sirijoje ir būtina pagaliau priimti realijas tokias, kokios yra. Jei tarptautinė bendruomenė nesugeba apginti sirų nuo B. Assado režimo, tai opozicija tam skirtomis priemonėmis disponuoja. Paramą nuosaikiai opozicijai išreiškė Saudo Arabija, Karalystės užsienio reikalų ministras Adelis al-Jubeiras vasario 29-ą d. pareiškė, kad ugnies nutraukimo nesilaiko nei Maskva, nei B. Assadas. Maskva savo ruožtu pažeidimais apkaltino nuosaikią opoziciją bei Turkiją.

Skamba ciniškai, bet Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano asmenyje Vladimiras Putinas gavo tinkamą konkurentą. Kaip yra pastebėjusi Niujorko universiteto „New School“ profesorė Nina Chruščiova, Rusijos prezidentas skrupulingai palaiko reputaciją žmogaus, kuris daro tai, ką pasako. Panašaus algoritmo laikosi ir R.T. Erdoganas.
Arūnas Spraunius

Skamba ciniškai, bet Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano asmenyje Vladimiras Putinas gavo tinkamą konkurentą. Kaip yra pastebėjusi Niujorko universiteto „New School“ profesorė Nina Chruščiova, Rusijos prezidentas skrupulingai palaiko reputaciją žmogaus, kuris daro tai, ką pasako. Panašaus algoritmo laikosi ir R.T. Erdoganas. Žinomas Europos politologas Ivanas Krastevas dienraštyje „The New York Times“ (sausio 13 d.), analizuodamas Rusijos valstybinių televizijos kanalų parodytą dokumentinį filmą „Pasaulio tvarka“, dabartines nuotaikas Kremliuje įvardija kaip didžiavalstybinius sentimentus. Esą planeta apimta chaoso, o tarptautinės organizaicjos neefektyvios, nes yra tapusios Vakarų įkaitėmis. Filme „Pasaulio tvarka“ prezidentas V. Putinas primena įsižeidusį moralistą. Bet „įsižeidęs moralistas“ disponuoja atomine bomba.

Prieš pabėgėlių antplūdį – viena taktika

Sirų opozicijos derybų komiteto atstovo Riado Hija'o teigimu, kol dabartinis Damasko režimo išliks valdžioje, tol tęsis kraujo liejimas ir nesiliaus pabėgėlių srautas į Europą, o pabėgėliai sėja nerimą dėl terorizmo ir skaldo Europą. Lapkritį Europa tylos minute pagerbė 130 teroro akto Paryžiuje aukų, vos po kelių savaičių San-Bernardine Kalifornijos valstijoje buvo nužudyti 14 vakarėlyje dalyvavusių amerikiečių. Tokių akcijų tikslas – įbauginti. Kai kada jis pasiekiamas.

Suomijos Joensuu gatves metų pradžioje buvo pradėjusios patruliuoti juodomis striukėmis su užrašais „Odino kariai“ apsirengusių jaunų žmonių grupės, pasak pačių, tam, kad suomių miestuose nepasikartotų tai, kas Naujųjų naktį nutiko Vokietijos Kelne. „Kariai“ vadina save „policijos akimis bei ausimis“, nors nepalaiko su ja jokių oficialių ryšių. Suomijos vidaus reikalų ministrui teko išreikšti nerimą dėl rasizmo požymių turinčios organizacijos pasirodymo.

Nyderlandų mieste Hesse protestuojantys prieš planuojamą atidaryti pabėgėlių centrą, kuris per 10 metų priglaustų apie 500 žmonių, sausio 19-ą d. mėgino šturmuoti meriją. Nyderlanduose iki praėjusių metų lapkričio vidurio fiksuotas rekordinis 54 tūkst. prieglaudos prašymų skaičius. Leipcige sausio 12-ą d. sulaikyta apie 200 įtariamų sukelėjų riaušių, kurios kilo po prieš Europos islamizaciją pasisakančio judėjimo PEGIDA demonstracijos. Pastarojoje buvo raginama uždaryti valstybių sienas bei išsiųsti iš Vokietijos visus pabėgėlius. Vokietija pernai priėmė beveik 1,1 mln. pabėgėlių, valdžios vertinimu, dar maždaug milijonas mėgins patekti į šalį šiais metais. Palyginimui, 2014-aisiais visoje ES fiksuota 660 tūkst. migrantų.

Pabėgėlių problemos kontekste negalima išleisti iš akių euroskeptikų iškilimo Europoje. Grėsmė išlieka Europos pasididžiavimui bevizei Šengeno zonai – paskutinį kartą po to, kai Austrijos kancleris Werneris Faymannas paskelbė apie laikiną jos veikimo sustabdymą savo šalyje dėl pabėgėlių antplūdžio. Sveika nuovoka ragintų mėginti derinti labai skirtingus interesus, bet, panašu, kad visi užsiėmę vien taktiniais ėjimais.

Izraelis kaip šališka „Artimųjų Rytų Šveicarija“

Pačioje vasario pabaigoje tarptautinėje žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie mokymus „Šiaurės griausmas“ sunitiškos Saudo Arabijos šiaurinėje dalyje, kuriuose dalyvavo visų rūšių karinių pajėgų kariškiai iš Jungtinių Arabų Emyratų, Jordanijos, Bahreino, Senegalo, Sudano, Kuveito, Maldyvų salų, Egipto Malaizijos, Karato, Omano, Džibučio, Komorų salų, Tuniso, Čado, Pakistano, Maroko bei Mauritanijos. Oficialiai skelbtas pratybų tikslas – pasirengimo tobulinimas teroristinių grupuočių augančio aktyvumo akivaizdoje.

Praėjus kelioms dienoms po mokymų Arabų valstybių lygos vidaus reikalų ministrai balsavo už islamistų šiitų grupuotės „Hezbolah“ pripažinimą teroristine organizacija. Prieš tai tokį pat sprendimą priėmė Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo taryba. Sunitai iš Persų įlankos šalių kaltina „Hezbolah“, vieną pagrindinių politinių jėgų Libane bei karinę B. Assado režimo sąjungininkę, jaunų žmonių regione verbavimu bei teroro aktų vykdymu. Libano bei Irako vidaus reikalų ministrai protestuodami paliko posėdį. Vasarį Saudo Arabija atsisakė finansuoti Libano armiją, nors anksčiau buvo žadėjusi skirti jai 3 milijardus dolerių.

Daug kalbama apie potencialiai „sprogstamą“ Maskvos bei Ankaros konfrontaciją, bet musulmonų šiitų bei sunitų priešprieša Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose niekur nedingo. Ne tik Sirijoje nesiliauja santykių aiškinimasis tarp šiitiško Irano, „Hezbolah“ bei įtakingiausios sunitų globėjos Saudo Arabijos. Žydų stebėtojų (pavyzdžiui, Aleksandro Maistrovojaus iš „sem40“) vertinimu, metų pradžioje įvykęs diplomatinių santykių nutraukimas tarp Irano ir Saudo Arabijos veda prie neišvengiamo karo, juo labiau, kad paslėpta forma šis jau vyksta ne tik Sirijoje, bet ir Jemene, Irake bei Bahreine.

Jei anksčiau saudai tradiciškai buvo linkę veikti pinigais, praėjusią liepą buvęs jų pasiuntinys JAV, vadovavęs Karalystės žvalgybai princas Bandaras bin-Sultanas pareiškė, kad Persų įlankos šalys pasirengusios atakuoti Irano branduolinius objektus, net jei tai nepatiktų Amerikai. Pastaroji yra Saudo Arabijos sąjungininkė, bet Vašingtonas prezidento Baracko Obamos iniciatyva susitarė su Teheranu dėl šio branduolinės programos mažinimo, taip padėdamas panaikinti Iraną varginusias tarptautines sankcijas. Susitarimas labai sunervino Tel Avivą, kuris tradiciškai irgi yra JAV sąjungininkas.

Teheranas karingos retorikos kaip neatsisakė, taip ir neatsisako – šalies vadovo ajatolos Ali Chamenei patarėjas Ali Yunis 2015-ųjų kovą pareiškė, kad Iranas atkuria persų imperiją su sostine Bagdade. Pridėkime, būtinai šiitišką ir su atomine bomba (jei pavyks), kad dominuotų visuose Artimuosiuose Rytuose. Tiesa, nuosaikiųjų bei reformatorių pozicijoms sustiprėjus po rinkimų, į Irano parlamentą retorika gali kiek „ataušti“, bet tikriausiai vien praktiniais sumetimais.

Laivo priėmimo ceremonijoje Haifoje premjeras Benjaminas Netanyahu priminė Artimuosiuose Rytuose ypač aktualią taisyklę – „Silpnos valstybės neišgyvena“. Izraelis visų kare su visais mėgina išlikti neutralia „Artimųjų Rytų Šveicarija“, bet ir daryti viską, kad konfesinėje konfrontacijoje išloštų sunitų koalicija. Regione kaip niekur kitur galioja principas – „mano priešo priešas yra mano draugas“.
Arūnas Spraunius

Jei Izraelį galima laikyti geopolitinio lakmuso popieriumi Artimuosiuose Rytuose (o laikyti ne tik galima, bet ir labai tinka), vis dėlto išraiškingai atrodo faktas, kad būtent dabar (sausio 13 d.) iš Vokietijos Kylio dokų į Haifą atplaukė povandeninis laivas „Rahav“, brangiausias (kainavo apie pusę milijardo dolerių) kada nors Izraelio įsigytas karinis laivas. Ne tik brangiausias, bet ir pajėgus vykdyti misijas toli nuo žydų valstybės. Iki 2019 metų vokiečiai Kylyje Izraeliui pastatys dar vieną „Delfin“ klasės povandeninį laivą. Laivo priėmimo ceremonijoje Haifoje premjeras Benjaminas Netanyahu priminė Artimuosiuose Rytuose ypač aktualią taisyklę – „Silpnos valstybės neišgyvena“.

Benjaminas Netanyahu
Foto: AFP/Scanpix

Izraelis visų kare su visais mėgina išlikti neutralia „Artimųjų Rytų Šveicarija“, bet ir daryti viską, kad konfesinėje konfrontacijoje išloštų sunitų koalicija. Regione kaip niekur kitur galioja principas – „mano priešo priešas yra mano draugas“. Per pusantrų metų įvyko penki Saudo Arabijos ir Izraelio oficialių atstovų susitikimai, o po 2015-ųjų birželio 5 dieną Vašingtone įvykusio Izraelio užsienio reikalų ministerijos generalinio direktoriaus Dorio Goldo bei saudų pasiuntinio Anwaro Majido Eshki susitikimo pastarasis paviešino 7 punktų planą, kurio pirmieji buvo – taika su Izraeliu bei režimo pakeitimas Irane. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje, bet ką, skelbusį net prielaidą apie taikos tarp Izraelio bei Saudo Arabijos galimybę, būtų palaikę pamišėliu.

Neramūs laikai

Būtų naivu tikėtis, kad situacija planetoje 2016-aisiais staiga ims ir stabilizuosis. Turkijos-Sirijos sienos ilgis siekia 900 kilometrų, turkams ją teks visiškai uždaryti, bet nežinia, ar tam pakaks resursų. Jei nepakaks, teroristinių grupuočių aktyvumas neslops mažiausiai iki to laiko, kol Sirijos krizė nebus išspręsta bent jau politiniame lygmenyje. Juo labiau, kad Ankara atvėrė savo karines bazes šalies pietryčiuose Vakarų koalicijai, taigi ir pavertė save teroristų taikiniu.

Vasario 22-ą d. savaitraštyje „Der Spiegel“ paskelbto redakcinio straipsnio autoriai Siriją pavadino „2016 metų Kuba“, lygindami ją su Karibų krize praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje, pastačiusią planetą ant branduolinio karo slenksčio. Geopolitinės provokacijos, vis naujų „raudonųjų linijų“ peržengimas, oro erdvės pažeidimai, turkų numuštas rusų karinis lėktuvas – tokios yra dabartinės realijos. Pakaktų, jei kas per klaidą paleistų kokią nors raketą ar povandeninio laivo kapitonas prarastų savitvardą, ir jau realiai stotume prieš pasaulinio karo faktą.

Geopolitinės provokacijos, vis naujų „raudonųjų linijų“ peržengimas, oro erdvės pažeidimai, turkų numuštas rusų karinis lėktuvas – tokios yra dabartinės realijos. Pakaktų, jei kas per klaidą paleistų kokią nors raketą ar povandeninio laivo kapitonas prarastų savitvardą, ir jau realiai stotume prieš pasaulinio karo faktą.
Arūnas Spraunius

Kovo 3-ią d. „Defense News“, komentuodamas nesenus Rusijos karinių pajėgų vadinamuosius „netikėtus mokymus“, Pentagono žvalgybos valdybos vadas generolas leitenantas Vincentas Stewartas pavadino juos bauginančiai realistiškais. Tikėtina, kad jais Maksva siekia įbauginti Europą ir „išplauti“ ribą tarp paprastų mokymų bei pasirengimo veikti kitų valstybių teritorijose. Generolo Ph. Breedlovo vertinimu, mėginimai kurti partneriškus ryšius su Maskva baigėsi niekuo, todėl Aljansui dera keistis atitinkamai keičiantis aplinkybėms.

Arūnas Spraunius

Buvęs JAV gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas yra pastebėjęs, jog tikėjimas konflikto neišvengiamumu gali tapti viena iš svarbiausių jo kilimo priežasčių. Jei planetoje iš tiesų būtų stabilu, nesirastų tokios publikacijos kaip „Frankfurter Rundschau“ „Rusija žengia karo taku“, kurioje rusų karinis ekspertas Ruslanas Puchovas primena, jog per paskutinius 20-25 metus jo šalis rimtai nesirengė konfliktui su Vakarais, bet nuo 2011-ųjų situacija ėmė iš esmės keistis. Jau faktas, kad praėjusiais metais aplenkusi JAV bei Kiniją bei išleidusi 4,5 proc. BVP karo reikalams Rusija pagal šį rodiklį tapo pasauline lydere.

Geopolitika grįžta ir į pirmus žiniasklaidos puslapius, ir mūsų gyvenimus.<...> Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo sparnuotos Franciso Fukuyam'os frazės-antraštės apie „istorijos pabaigą“ geopolitika grįžta ir į Vakarus, nors ten ją su palengvėjimu buvo pradėję užmiršti. Tame sename-naujame pasaulyje, panašu, kuo toliau, tuo labiau kiekvienas geopolitinis žaidėjas, koks didelis (vadinasi, įtakingas) ar mažas būtų, ima užsidaryti vien ties savais interesais. Gi planeta tame vis greitėjančiame atomizavimosi procese darosi panaši į parako statinę. Kažkam tai naudinga, nors blaivia nuovoka tokią „naudą“ sunku suvokti.
Arūnas Spraunius

Antivakarietiškas nuotaikas eskaluoja Kremliui paklusni valstybinė žiniasklaida – 1990-aisiais Ameriką prieše laikė 2 proc. rusų, 2015 metais – jau 59 proc. Gruodžio 31-ąją Rusijos prezidentas pasirašė naują Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje viena didžiausių grėsmių nurodomas Atlanto aljansas – metų pradžioje gynybos ministro Sergejaus Šoigu pranešimą, kad Rusija Vakarų kryptimi šiemet formuos 3 papildomas divizijas, dera laikyti Strategijos praktine pasekme.

Geopolitika grįžta ir į pirmus žiniasklaidos puslapius, ir mūsų gyvenimus. Neutralioje Švedijoje metų pradžioje atliktoje apklausoje 80 proc. apklaustųjų didžiausia grėsme pasauliui nurodė Rusiją.

Vladimiras Putinas, Sergejus Šoigu
Foto: AP/Scanpix

Cinikai ne siūlo, bet logiškai, nesiskaitydami su priemonėmis, siekia primesti savo dienotvarkę. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo sparnuotos Franciso Fukuyam'os frazės-antraštės apie „istorijos pabaigą“ geopolitika grįžta ir į Vakarus, nors ten ją su palengvėjimu buvo pradėję užmiršti. Tame sename-naujame pasaulyje, panašu, kuo toliau, tuo labiau kiekvienas geopolitinis žaidėjas, koks didelis (vadinasi, įtakingas) ar mažas būtų, ima užsidaryti vien ties savais interesais. Gi planeta tame vis greitėjančiame atomizavimosi procese darosi panaši į parako statinę. Kažkam tai naudinga, nors blaivia nuovoka tokią „naudą“ sunku suvokti.

Kita vertus, Vakarai buvo laidojami visada. Kovo 3-ą d., kalbėdamas Londono aukštojoje ekonomikos mokykloje, Vokietijos finansų ministras Volfgangas Scheublė sakė, kad prezidentas V. Putinas prisibijo Europos socialinio bei demokratinio modelio. Maskvą gąsdina ne tiek ES plėtra ar NATO, kiek prie Rusijos artėjanti Europos „minkštoji galia“. Senasis Žemynas neturi kitos išeities kaip priešintis bandymams skaldyti ES šalis-nares, priešingu atveju, – blogai bus visiems.