V. Žiemelis. Kovo 11-ąją pasitinkant: ar galėjome pasielgti kitaip?

Pirmuosius laisvus rinkimus į tuometinę Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą triuškinančiai laimėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio deputatai. Ar Sąjūdžio remiami deputatai galėjo kažkuriam laikui atidėti Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o galbūt nepriklausomos valstybės atstatymo linkme eiti žingsnis po žingsnio tam, kad neužrūstintų Maskvos, kaip tuo metu teigė gerai pažįstantys Kremliaus koridorius deputatai.

Vienareikšmiai atsakiau prieš 26 metus, dabar taip pat atsakyčiau – ne.

Visų pirma, grįžkime į ikirinkiminį laikotarpį. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programa, priimta 1988 m. spalio 22-23 dienomis įvykusiame suvažiavime, buvo pakankamai atsargi, mano požiūriu, atspindinti to laikmečio situaciją. Siekta neišprovokuoti Sovietų Sąjungos politinio biuro griebtis sunkiai prognozuojamų veiksmų, kurie galėtų sužlugdyti tautos ilgai laukiamus laisvus rinkimus.

Tad programos pirmame skyriuje „Bendrieji nuostatai“ Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pagrindiniu tikslu įvardija – viešumą, demokratiją, Lietuvos TSR valstybinį, ekonominį, kultūrinį suverenitetą, teisinę socialistinę valstybę, kurioje liaudies valia realiai atstovaujama visais įstatymo leidimo ir jų vykdymo bei teisminės valdžios lygmenimis. O antrajame skyriuje „Visuomenė ir valstybė“ teigiama, kad Sąjūdis, įkūnydamas Lietuvos TSR piliečių valią, kovoja dėl Lietuvos TSR suvereniteto. Lietuvos TSR santykiai su kitomis Tarybų Sąjungos respublikomis turi būti grindžiami lenininiais federalizmo principais, politiniais ir teisiniais tautų lygiateisiškumo ir apsisprendimo principais, visuotinai pripažintomis normomis.

Kaip matosi iš paminėtų nuostatų, Sąjūdis savo programoje dar nedeklaravo nepriklausomos valstybės atkūrimo, tačiau paliko erdves, kai ateis laikas, siekti šio tikslo. Ir toks metas atėjo 1990 m. sausio 26 d. priimant Sąjūdžio rinkiminę programą, kuri jau aiškiai orientuota į nepriklausomos valstybės atkūrimą. Joje teigiama: „Pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais 1940 m. rinkimus į Liaudies Seimą ir paskelbti Lietuvos valstybės – Lietuvos Respublikos perėmėjos – atkūrimo aktą.“

O po to Sąjūdžio deputatai įpareigojami atlikti kitus sprendimus, reikalingus nepriklausomos valstybės funkcionavimui: saugoti Lietuvos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, įgyvendinti įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinių valdžių atskyrimo principą, pertvarkyti ministerijų struktūrą, sukurti krašto apsaugą, Lietuvos policijos ir saugumo organus, muitų tarnybą, valstybės kontrolės sistemą, įtvirtinti daugpartinę sistemą kaip demokratijos garantą, priimti Laikinąją Konstituciją, įteisinti visas nuosavybės formas, vykdyti denacionalizaciją, formuoti rinkos santykiais pagrįstą ekonomiką, stabilizuoti Lietuvos nacionalinę valiutą ir t. t.

Taigi, propaguojant rinkimuose tokią programą, ar galima buvo neskelbti nepriklausomos valstybės atkūrimo? Ne. Visų pirma, Sąjūdžio deputatai, dalyvaudami rinkiminėje kompanijoje, rinkėjams skelbė ir aiškino, ką jie darysią, jeigu bus išrinkti į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Savo Raguvos apygardos rinkėjams aš taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai kalbėjau, kad nematau jokių galimybių dirbti ir įgyvendinti Sąjūdžio rinkiminę programą LTSR Aukščiausioje Taryboje, jeigu pirmame posėdyje nepaskelbsime Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo. Tik atkūrus valstybingumą įmanomas nepriklausomos valstybės funkcionavimas.

Kita vertus, tauta mums nedavė mandato pasielgti kitaip, tarkime, šio tikslo siekti žingsnis po žingsnio, kurį, beje, propagavo kai kurie LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Nors būta didelės rizikos sulaukti net atviros Maskvos karinės agresijos, nepaskelbę Nepriklausomybės būtume išdavę tautą ir sukompromitavę naujai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą, sulaukę rinkėjų pasmerkimo. Tačiau dar didesnė rizika buvo prarasti valstybės atkūrimo galimybę, praleidus istoriškai palankų Nepriklausomybės skelbimo metą.

Esu įsitikinęs, kad tuo metu padaryti lemiami Lietuvai sprendimai nesuteikia mums, buvusiems deputatams – signatarams, jokios teisės kaip nors susireikšminti, išaukštinti save, o juo labiau būti pagiežingais ir „teisiais“. Tai liečia ir Atkuriamojo Seimo vadovus. Mes atlikome pilietinę pareigą ir turime būti dėkingi Dievui bei Tautai už mums suteiktą galimybę pasitarnauti Lietuvos ateičiai.

Su Lietuvos valstybės atkūrimo 26-osiomis metinėmis. Gerbkime ir ginkime savo Valstybę ir Tautą.