Skaitant mugės programą iškart krito į akis, jog neįprastai daug vietos skiriama apmąstančių, analizuojančių, akiratį plečiančių knygų aptarimams. Jos pastūmėjo į šalį ryškiai pasidažiusius ar giliai dūsaujančius ankstesniųjų metų favoritus.

Mugės knygų pardavimai liudija, kad skaitytojui pabodo seklūs favoritų siūlomi vandenėliai ir atsirado gylio poreikis – poreikis, kurio dėka žmonija vystosi, kurio dėka pažinimas nesibaigia ir atveria vis naujus ir naujus suvokimo horizontus. Jei šis poreikis grįžta skaitančiai Lietuvai, vadinasi, mes, kaip tauta, dar turime kuro.

Mugės motto „Personažas ieško autoriaus“ užminė mįslę, kas turima omenyje, ir atsakymą radau pačioje mugėje, tarp lankytojų, knygų, rašytojų ir renginių. Pagrindinis mugės personažas buvo Lietuva: ieškanti tų, kas ją kuria, klausianti, ką ji turi savo amžių kraitėje, besirenkanti, kas jai esminga šiandien.

Mugės knygų pardavimai liudija, kad skaitytojui pabodo seklūs favoritų siūlomi vandenėliai ir atsirado gylio poreikis – poreikis, kurio dėka žmonija vystosi, kurio dėka pažinimas nesibaigia ir atveria vis naujus ir naujus suvokimo horizontus. Jei šis poreikis grįžta skaitančiai Lietuvai, vadinasi, mes, kaip tauta, dar turime kuro.
Ramūnas Bogdanas

Šio personažo autoriumi tampa visi prisiliečiantys: ir kuriantieji, savo žodžiais ar vaizdais rodantys pasaulį, ir pristatantieji knygas, padedantys paleisti mintį, atsispyrus nuo puslapių, ir skaitytojai ar žiūrovai, kurie praturtina save tiek naujais, tiek rezonuojančiais požiūriais ar pajutimais. Per spausdinto žodžio magiją pasaulis prasiplečia toli už siauro pažįstamų ratelio, mes girdime balsus iš tolimų kraštų, mums pasakoja tie, kurių nebėra tarp gyvųjų, o pokalbis nesibaigia po fizinio susitikimo.

Taip randasi tikrasis Lietuvos globalumas. Ne per leidimą balsuoti internetu emigravusiems treninguotiems skustagalviams ir jų pupytėms. Ne per vipiniam leidimui prilyginamą pilietybę. Tautą vienija ne privilegijos, o vizijos.

Todėl nereikia aikčioti dėl tūkstančių, alpusių nuo rusiško popso „Ruki vverch“ tą patį savaitgalį. Tokia minia orų neužsako, jai tik reikia lengvai įsisavinamo pašaro, ir ji tupės kišenėje. Landžiausi plokščio pasaulio garbintojai vakarą baigė klube netoliese savo dievaičių – kas muštynėmis, kas nuogas ir farširuotas narkotikais.

Per spausdinto žodžio magiją pasaulis prasiplečia toli už siauro pažįstamų ratelio, mes girdime balsus iš tolimų kraštų, mums pasakoja tie, kurių nebėra tarp gyvųjų, o pokalbis nesibaigia po fizinio susitikimo. Taip randasi tikrasis Lietuvos globalumas. Ne per leidimą balsuoti internetu emigravusiems treninguotiems skustagalviams ir jų pupytėms. Ne per vipiniam leidimui prilyginamą pilietybę.
Ramūnas Bogdanas

Tvariai ateičiai kurti reikia kokybiško peno. Visos žinomos civilizacijos maitinosi rašto ar žodinės tradicijos dėka. Pramogos reikalingos tik besikaupiančiam garui nuleisti. Kada vien pramogos – vadinasi, garas kaupiasi per greitai ir artėja pabaiga, nes nebėra laiko minčiai anei susivokimui.
Po šios knygų mugės man ima atrodyti, jog mums pabaiga toli gražu negresia. Publikai rūpi ir ryškėjantys jaunos kartos intelektualiniai bruožai, ir vyresniųjų braidomi laukai. Rūpi mūsų ištakos nuo LDK, rūpi mūsų gyvenama erdvė – žmonės ir pastatai. Vadinasi, ieškoma tvirtos atramos rytojui. Rytojus bus gyvenamas, jei suręsime gerus pamatus jam.

Pavyzdžiui, mugėje galėjai sužinoti (arba dabar rasti knygoje), kad Vilniaus senamiestyje esanti Miesto sienos gatvė yra nepereinama. Įsivaizduoju, ką apie tai galvoja tuo metu buvęs meras, bet kol kas nežinia, ar taip pat galvoja besišypsantis liberalas Remigijus Šimašius. O mintys apie UNESCO paveldo teritorijos privatizavimą nuveda į nelegalių statybos darbų vietą Perkūnkiemį, kur problemas, rodosi, vilkinimu sprendžia tie patys, kurie jas sukūrė, o virš jų šviečia neveikli mero saulutė, kurią tuoj užgrius pakištų gyventojų banga.

Į vieną mugės salių netilpo žmonės, kuriems rūpi tarsi labai specifinė problema: kaip LDK suvokė savo erdvę. O tai pamokanti istorija: mes turėjome vakarinę ir šiaurinę sieną su Ordinu – vakarietiška viduramžių valstybe, ir vakarinė siena buvo viena stabiliausių Europoje, išsilaikiusi apie 500 metų; rytuose siena buvo neaiški, nes rytinių pakraščių pavaldumas vis keitėsi, toje pusėje nuolat tvyrojo karo stovis; pietuose su totoriais sienų nebuvo, nes klajokliai neturi ribų savo erdvei – tačiau jau 15 a. būta lietuvių bandymų sieną ten brėžti.

Tautą vienija ne privilegijos, o vizijos. Todėl nereikia aikčioti dėl tūkstančių, alpusių nuo rusiško popso „Ruki vverch“ tą patį savaitgalį. Tokia minia orų neužsako, jai tik reikia lengvai įsisavinamo pašaro, ir ji tupės kišenėje. Landžiausi plokščio pasaulio garbintojai vakarą baigė klube netoliese savo dievaičių – kas muštynėmis, kas nuogas ir farširuotas narkotikais. Tvariai ateičiai kurti reikia kokybiško peno.
Ramūnas Bogdanas

Per šią istorinę sienų prizmę ir per didikų giminių istorijas matome, kokios įvairios įtakos veikė valstybės suvokimą, kaip dinastijoms teritorijų suvokimas buvo svarbiau už faktinę padėtį: LDK valdovai save tituluodavo Smolensko kunigaikščiais net tada, kai Smolenskas LDK nepriklausydavo.

Tiesą sakant, į tą pačią salę dar daugiau klausytojų, daugiausia moterų, plūdo paklausyti, kad stipriai moteriai reikia stipraus vyro. Irgi simptomas, ponai vyrai.

Vilniaus knygų mugė 2016

Romas Kinka, dviejų metų amžiaus išneštas iš Lietuvos nuo antrosios rusų okupacijos, išsaugojo savo lietuvišką šerdį Anglijoje ilgiau nei per pusę amžiaus. Dabar, išvertęs tris Kristinos Sabaliauskaitės apsakymus apie įvairiatautį Vilnių į anglų kalbą, jis plečia mūsų intelektualinę erdvę šiandien, padėdamas atverti Lietuvą kitakalbiams.

Po šios knygų mugės man ima atrodyti, jog mums pabaiga toli gražu negresia. Publikai rūpi ir ryškėjantys jaunos kartos intelektualiniai bruožai, ir vyresniųjų braidomi laukai. Rūpi mūsų ištakos nuo LDK, rūpi mūsų gyvenama erdvė – žmonės ir pastatai. Vadinasi, ieškoma tvirtos atramos rytojui. Rytojus bus gyvenamas, jei suręsime gerus pamatus jam.
Ramūnas Bogdanas

Daugiausiai pasaulyje verčiamas ukrainiečių rašytojas Andrejus Krukovas žada šį pavasarį baigti romaną apie lietuviams atsivėrusią Šengeno erdvę nuo Anykščių iki Prancūzijos ir mugėje prisipažįsta, jog visą kūrybinį kelią jį lydi Marcelijaus Martinaičio sukurtas žemaičių Kukutis.

Šengenas plečia mūsų fizines erdves, o įsiliejimą – ne pasinaudojimą – kuria vidinio gyvenimo intensyvumas, kuris neapsiriboja fix idėja apie išskirtinumą, bet ieško savo vietos didžiojoje pasaulio tautų mugėje.