Atrodo, kad galime lengviau atsikvėpti ir nustoti bijoti grėsmių, kuriomis kartais puikuojasi mūsų kaimynai.
Bet yra dar viena grėsmės rūšis, kurios nugalėti nepajėgia nei gerai ginkluota kariuomenė nei NATO. Tai valstybės vidinis nestabilumas. Prisiminkime istorines pamokas. Pateiksiu tik du pavyzdžius.
1917 metais Rusija valdė visagalis caras, jam uoliai tarnavo Valstybės Dūma. O gerai ginkluota ir ištreniruota kariuomenė buvo patikima apsauga nuo išorės priešų. Tačiau komunistai, kuriems priklausė tik nedidelė Rusijos visuomenės dalis, sugebėjo įvykdyti valstybės perversmą, užgrobti valdžią ir sąlyginai demokratinę Rusiją paversti kruvina „proletariato diktatūra“.
O taip galėjo atsitikti, kadangi valdžia eilinius Rusijos piliečius laikė tik pigia darbo jėga, kurios jokiu būdu negalima prileisti prie valstybės valdymo. Didelė dalis šių piliečių gyveno skurde, ir tai nejaudino nei caro nei valstybę valdančių turtingųjų, kurie, kaip ir nūdienos lietuviški liberalai, vadovavosi nuostata, kad „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Todėl visiškai nenuostabu, kad jų daugumai prie širdies buvo komunistų skleidžiamas lozungas „kas buvo niekas, tas bus viskuo“. Valstybės valdymo prasme eiliniai Rusijos piliečiai ir buvo „niekas“. O kas gi nenori būti „viskuo“?
Palyginkime tuometinę situaciją Rusijoje su nūdienos situacija Lietuvoje. Lietuvoje turime „carą“ –Respublikos prezidentę. Turime ir „caro“ valdomą Valstybės Dūmą - Lietuvos Respublikos Seimą. Turime gerai ginkluotą kariuomenę, kurios vyriausias vadas vėlgi tas pats „caras“. Turime ir „caro“ valdomą vykdomąją valdžią, kuriai nesvetimas aukščiau minėta dabartinių liberalų požiūris į „skęstančiuosius“, kurie politine prasme ir yra „niekas“. Gali ir jie kada nors panorėti būti „viskuo“. Grėsmė taps realybe, jei dar atsiras koks nors naujas, patrauklesnis nei Algirdas Paleckis, lietuviškas Leninas. Ar tada mus apsaugos nuo riaušių ir valstybės perversmo ištreniruota kariuomenė ar NATO? Labai abejoju.
Kitas istorinis pavyzdys. 1940 metais man buvo tik devyneri metai, gyvenau su tėvais Kaune ir mačiau puikiai atrodančius kareivius, mokykloje susipažinau su didinga Lietuvos istorija, buvau mokomas patriotizmo, tėvynės meilės ir tarnavimo tautai. Ir kai pamačiau pilnas Kauno gatves karštai sveikinančių Raudonąją armiją piliečių, negalėjau suprasti, kur dingo jų patriotizmas. To meto liudininkai sako, kad komunistų, sveikinančiųjų Raudonąją Armiją, irgi buvo. Bet tik nedidelė visos minios dalis. O daugumai buvo tiek įgrisęs Antano Smetonos režimas, kad jie galėjo sveikinti bet kurį okupantą, kuris nušalintų A. Smetoną ir jo tautininkus.
Kodėl A. Smetonos taip nemėgo Lietuvos piliečiai? Matau vieną priežastį: A.Smetona buvo diktatorius, kuris, kaip ir Rusijos caras, skirstė Lietuvos žmones į tuos, kurie valdo ir tuos, kurie yra „niekas“. Ir pastarieji manė, kad atsikračius Smetonos jie taps „viskuo“. Kas buvo po to- visi žinome.
Šie du pavyzdžiai rodo, kad valstybės saugumo neužtikrina vien gerai ginkluota kariuomenė. Taip, ji kartu su NATO garantuoja valstybės apsaugą nuo išorės priešų, bet ji negali užtikrinti vidinio Lietuvos saugumo, kuris priklauso tik nuo mūsų visų solidarumo. Bet apie kokį tautos solidarumą galime kalbėti, jei gabiausieji bei darbščiausieji Lietuvos žmonės emigruoja iš Lietuvos tarsi ji būtų ne motina, o bjauri pamotė.
Apie kokį Lietuvos solidarumą galime kalbėti, jei didelė dalis jos žmonių sunkiai suduria ar visai nesuduria galo su galu. Liberalai sako, kad jiems reikia daugiau dirbti, o ne žvalgytis į Valstybės pašalpas bei turtingųjų pajamas. Dirbti, bet kur tos darbo vietos, sakykime, kaime. Ir ar kiekvienas žmogus yra gabus verslininkas, sugebantis sukurti savo nenuostolingą verslą. Gal jis sugeba tik sąžiningai dirbti, kruopščiai vykdyti darbdavio nurodymus, o ne pats vadovauti. Ir, pagaliau, kodėl Lietuvos žmonės pirmauja pasaulyje pagal alkoholio suvartojimą? Negi manote, kad toks lietuvio genas? O gal tiesa slypi visiškai kitur: gal darbo nesurandantis pilietis degtinėje nori nuskandinti savo neviltį ir kitas bėdas. Bet tai klaidingas kelias, nes visos bėdos, vaizdžiai kalbant, per trumpą laiką greitai išmoksta plaukti net degtinėje, o pats pilietis tampa sunkiai bepagydomu alkoholiku.
Daug Lietuvos piliečių supranta, kad tautos solidarumo politikai neskatina. Todėl gaji šiandieną dažnai kartojama mintis „ne už tokią Lietuvą mes kovojome“. Valdžia galėtų įvertinti šio lozungo galimas pasekmes dabar, o ne tada, kai jis pavirs daugumos mūsų piliečių veiksmų varomąja jėga.
Tautos solidarumą galima žymiai sustiprinti ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis, jei pastarosios pateikiamos realioje, o ne užkeikimų formoje. Šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie ekonomines priemones.
Iš jų svarbiausios, mano nuomone, tos priemonės, kurios mažina socialinę atskirtį ir sinchroniškai didina ekonomikos augimą. Įdomų šių priemonių rinkinį pateikia seno sukirpimo socialdemokratas Jonas Valatka. Jo nuomone, šios priemonės sumažintų socialinę atskirtį , pagyvintų ūkį ir šiek tiek amortizuotų LLRI 19 a. postulatų invaziją į komercinę Lietuvos teisę.
J.Valatka mato dvi kryptis. Pirmoji iš jų – tai Biudžeto pajamų didinimas, kartu BVP perskirstymo didinimas. Tam tikslui reikia:
1. Įkurti Valstybinį komercinį banką. Tai leistų sumažinti valstybinių institucijų išlaidas atsiskaitymams, leistų tikslingiau panaudoti europines lėšas, leistų padidinti konkurenciją bankinėje sistemoje ir sudarytų galimybę sumažinti bankinius įkainius ir privačioje sferoje. Tai būtų naudinga ir valstybei (dalis užsienio bankų dabar gaunamo pelno būtų nukreipta į valstybės iždą). Tai būtų naudinga ir piliečiams, nes sumažinti bankinių paslaugų įkainiai papildytų šeimos pajamas. Be to, atskiru įstatymu galima nustatyti tokio banko išskirtines funkcijas.
2. Biudžeto pajamų didinimui vienas iš esminių ir lengviausių kelių-šešėlinės ekonomikos mažinimas. Be akcizinių prekių kontrabandos viena iš didžiausių blogybių - atlyginimų mokėjimas vokeliuose. Pagal dabar veikiančius norminius aktus neapskaitytų grynųjų pinigų įmonėse neturėtų būti, tačiau realiai jie egzistuoja ir sudaro galimybę jais operuoti. Išeitis - panaikinti dabar įmonių įstatymuose egzistuojančią įstatyminę spragą, t.y., pakeisti audito skyrimo tvarką taip, kad įmonių savininkai negalėtų turėti įtakos nei paskiriant audito kompaniją, nei nustatant audito atlyginimo dydį. Akcinėse bendrovėse būtina padidinti smulkių akcininkų teises kontroliuoti įmonės veiklą. Šios priemonės ženkliai padėtų padidinti įmonių finansinę kontrolę ir sumažintų dvigubos buhalterijos galimybę.
3. Atstatyti pelno mokesčio tarifą iki buvusio 20 proc. lygio.
Antroji kryptis, tai geresnis esamų resursų panaudojimas ir vidinės paklausos didinimas. Tam tikslui reikia:
1. Padidinti gyventojų perkamąją galią sumažinant egzistuojančių oligopolijų įtaką prekių kainoms. Didžiausią dalį gyventojų išlaidose sudaro maisto prekės, vaistai , degalai ir komunalinės išlaidos. Maisto prekių prekyboje, be dabar didėjančios konkurencijos tarp prekybos tinklų, norint dar padidinti realią konkurenciją reiktų įstatyminiu keliu atskirti didmeninę ir mažmeninę prekybą. Tą patį reiktų padaryti ir vaistų prekyboje. Tai leistų rinkoje atsirasti mažoms įmonėms.
Visa tai sudarytų sąlygas rimtesnei konkurencijai ir įtakotų kainų lygį. Vaistų ir degalų rinkose konkurenciją gali padidinti ir valstybės institucijų intervencija, perkant prekes didmenine tvarka ir jas realizuojant ne pelno siekiančiose įmonėse. Ypatingą kainų sumažėjimą galėtų pajusti degalus naudojančios biudžetinės institucijos (policija, medicinos įstaigos, švietimo sistema ir pan.)
2. Valstybei ir savivaldybėms ryžtingai imtis absoliučios visų lygių šilumos tiekimo įmonių kontrolės. Dabartinė menama konkurencija šilumos ūkyje visiškas blefas, tai labai apsukrių veikėjų noras įsitvirtinti monopolinėje sferoje. Tai liečia ir Vyriausybės planus numatomose statyti kogeneracinėse jėgainėse 49 proc. akcijų atiduoti privatininkams.
3. Baigti mokesčių mokėtojų pinigais finansuoti antrąją pensijų pakopą, nes tai tik realių pinigų laidojimas be naudos būsimiems pensininkams.
4. Elektros energetikoje taip vadinamoje „rinkoje“ atsisakyti tarpstančių tarpininkų, dažnai turinčių tik kompiuterius. Visą pirkimą ir realizaciją palikti tik valstybės žinioje. Tas pats liečia ir dujų ūkį.
5. Esamų asignavimų ribose gerokai pakelti visų biudžetininkų atlyginimus. O tam tikslui lėšas galima gauti padarant pertrauką investicijoms į valstybės sienas, kompiuterius, konsultavimo kompanijas ir kt. Biudžetininkų algų pakėlimas privers ir verslininkus pakelti jų darbuotojų atlyginimus.
Glaustai išdėsčiau seno sukirpimo socialdemokrato J.Valatkos siūlymus. Komercinių bankų ekonomistų nuomonę galima prognozuoti. Bet įdomu, ką pasakys eiliniai Lietuvos piliečiai ir naujo sukirpimo socialdemokratai, ypač tie, kurie dar neapsikrėtė virusu kodiniu pavadinimu LLRI.