A. Kubilius. Mokytojų gyvenimas tik gerėja?

Kai mokytojai grasina visuotiniu streiku, premjeras A. Butkevičius bando juos nuo to atkalbėti, kartodamas savo tradicines „maldeles“, kad ši Vyriausybė, atsieit, „puikiai dirba“, viskas tik gerėja, atlyginimai tik auga, pensijos tik didėja, o jeigu kas nors kuo nors dar skundžiasi, tai dėl to kaltas tik Kubilius.

Mokytojai kažkodėl tokia Premjero „malda“ nepatikėjo ir žada streikuoti.

Kyla klausimas, kodėl mokytojai taip elgiasi?

Atsakymą galima rasti Statistikos departamento duomenyse: mokytojų atlyginimai per paskutinius 3 metus, nuo 2012 metų pabaigos (po Seimo rinkimų), augo žymiai lėčiau, nei atlyginimai valstybės sektoriuje ar vidutiniai atlyginimai visoje šalyje (žr. pav.).

Valstybės nuoširdus dėmesys mokytojo profesijos prestižu ryškiausiai buvo pademonstruotas 2009 metų pradžioje, kai prasidėjus globaliai finansinei krizei, mokytojų algos vis vien buvo ženkliai padidintos ir ryškiausiai viršijo atlyginimus visame valstybės sektoriuje.

2009 metais mokytojų atlyginimai vidutinius atlyginimus šalyje viršijo 30 proc., o vidutinius atlyginimus valstybės sektoriuje – 20 procentų, dabar tie skaičiai yra tik 8-10 procentų.

Mokytojų statusas mūsų valstybėje, tai yra koeficientas, parodantis kaip jų darbą vertina valdžia ir matuojamas jų atlyginimo santykiu su kitais vidutiniais atlyginimais, per šios valdžios metus sumenko daugiau nei dvigubai.

Iki 2009 metų mokytojų atlyginimai atsilikdavo nuo valstybės sektoriaus atlyginimų. Dabar vėl artėjama prie tokios situacijos. Mokytojai tokias tendencijas jaučia ir todėl pyksta. Statistika rodo, kad jie yra teisūs.

Premjeras turėtų nuoširdžiai pripažinti, kad mokytojus, kaip ir pensininkus, jis tiesiog „užmiršo“ ir todėl per pastaruosius keletą metų jie santykinai buvo nuskriausti, o ne kartoti, kaip gerai dirba Vyriausybė ir kaip viskas tik gerėja.

Gyvenimas gerėja tik valdžios koridoriuose (valdžios rūpesčiu) ir didmiesčiuose (savaime), o „užmirštoji Lietuva“ tik plečiasi ir jaučiasi vis labiau užmiršta.

Mokytojai jaučiasi nepelnytai tapę „užmirštosios Lietuvos“ dalimi. Ir jų užkalbėti kalbomis apie gerėjantį gyvenimą nepavyks.