A. Troickis. Dar vienas Kaukazo belaisvis

Visi Rusijos politikai (išskyrus užkietėjusius opozicionierius), dideli ir maži viršininkai, stambūs verslininkai ir žymūs kultūros veikėjai – visi jie labai disciplinuoti. Jie žino, kad šalyje yra tik vienas lyderis, o valstybėje – tik vienas balsas. Vladimiro Vladimirovyčiaus Putino balsas.

Įdomūs pasisakymai arba svarbūs pokalbiai galimi tik gavus atitinkamą signalą arba suderinus su Vyriausiuoju. Kartais pasitaiko, kai kas nors lepteli ko nereikia – pavyzdžiui, neseniai viename ekonominiame forume „Sberbank“ vadovas Germanas Grefas pareiškė, kad Rusija pralaimėjo varžybas ekonomikos ir technologijų srityje, ir šiuo metu atsidūrė tarp pralaiminčių šalių arba, kaip jis išsireiškė, tarp downshifterių.

Nors G. Grefas nepasakė nieko naujo, tačiau tai tapo sensacija: iškart kilo skandalas ir kažkokie deputatai pareikalavo, kad nepatriotiškasis bankininkas atsistatydintų. Tačiau ši universali taisyklė turi stebėtiną, akį rėžiančią išimtį, kuri vadinasi „Ramzanas Kadyrovas“. Šis gan jaunas žmogus, Čečėnijos Respublikos vadovas, leidžia sau tokius viešus pasisakymus ir tokį elgesį, kokio Rusijos Federacijoje sau neleidžia niekas – įskaitant ir patį V. Putiną. Kuklusis Kadyrovas mėgsta sakyti, kad Rusijoje jis „pirmas po Putino“, tačiau liaudyje daug kas abejoja, ar tikrai „po“.

Norintiems suprasti, iš kur atsirado toks statusas – trumpa istorijos santrauka. Pirmasis Čečėnijos karas (1994-1996 m.) baigėsi Rusiją žeminančiomis paliaubomis ir faktišku Čečėnijos–Ičkerijos nepriklausomybės pripažinimu. Pergalę antrajame kare (1999-2005 m.), atrodytų, iškariavo Rusija – bet tik nominaliai. Čečėnija formaliai pripažino save Rusijos dalimi, bet pateikė savo labai privilegijuotas sąlygas – šalies teritorijoje Rusijos įstatymai faktiškai negalioja, Čečėnijos elitui suteiktas neliečiamųjų statusas, o svarbiausia – Maskva Groznui moka milžinišką duoklę, dešimtis milijardų kas mėnesį. Faktiškai, Kremlius paprasčiausiai nusipirko – tiksliau, išsinuomojo – galingojo Kadyrovų klano lojalumą, ir vėlgi itin Rusiją žeminančiomis sąlygomis. Užtat tai leido V. Putinui pasiskelbti nugalėtoju ir užtikrinti tautą, kad jis „įvedė tvarką“ Šiaurės Kaukaze.

Savotiška „tvarka“ Čečėnijoje iš tiesų yra: dabar tai maža feodalinė–totalitarinė valstybė, kurioje opozicija ir pilietiniai institutai žiauriai nuslopinti, vyrauja Ramzano Kadyrovo asmenybės kultas, sunitų šakos islamas ir šariato įstatymai. Kaip visi diktatoriai, R. Kadyrovas mėgsta deklaruoti, kad tauta visuotinai jį myli ir palaiko jo režimą. Neseniai į Grozno centrą buvo suvežta apie šimtą žmonių, o paskelbta, kad susirinko milijonas – visa Čečėnija. Iš tiesų, R. Kadyrovo palaikymas, jei toks apskritai egzistuoja, yra pagrįstas baime, savivale ir šantažu.

O šantažas toks: jei ne aš, tikina R. Kadyrovas savo gentainius, vėl atžygiuos rusų kariuomenė – ir vėl žudys, prievartaus, plėš. (Be abejo, tai neskelbiama už Čečėnijos ribų). Nesunku atspėti, kuri iš šių dviejų blogybių nuo karų pavargusiems čečėnams atrodo didesnė.

Tokia sistema neblogai veikė apie dešimt metų: už gautus iš Maskvos pinigus Kadyrovai – vyresnysis ir jaunesnysis – ne tik atstatė sugriautą Grozną, bet ir pastatė, regis, didžiausią Europoje mečetę, surinko ir puikiai aprūpino daugiatūkstantinę kariuomenę, kuri toli gražu nėra pavaldi Rusijos gynybos ministerijai, be to, ir patys apsirūpino prabangiais daiktais. Dosnusis Ramzanas (už rusų mokesčių mokėtojų pinigus) apdovanoja ir rusų popžvaigždes – iš viešnagės Čečėnijoje jie grįžta su dovanomis – kas su „Harley Davidson“, o kas ir su „Porsche Cayenne“...

Prieš kokius metus ar pusantrų Kadyrovo dolce vita ėmė griūti. Tai susiję bent su dviem aplinkybėmis.

Visų pirma, svarbu žinoti, kad toli gražu ne visas Rusijos elitas dievina Kadyrovą. Faktiškai, jis turi tik vieną globėją ir geradarį – prezidentą Putiną. Dauguma jo tyliai nekenčia: pirmiausia jėgos struktūrų – FTB ir Vidaus reikalų ministerijos – pareigūnai bei kariškiai. Jie nepamiršo, kad dabartinis valdantysis klanas priešinosi jiems per pirmąją Čečėnijos kampaniją, ir puikiai žino, kad Kadyrovo armiją sudaro daugiausiai buvę (?) smogikai.

Privileginis išsišokėlio, kuris dar neseniai buvo priešas, statusas jų, švelniai tariant, nedžiugina. Labai populiari, nors ir kiek dvelkianti sąmokslo teorija skelbia, kad Borisą Nemcovą nužudė čečėnų specialiųjų pajėgų smogikai su Maskvos specialiųjų pajėgų žinia ir pritarimu – tokiu būdu buvo siekiama sukompromituoti Kadyrovą Putino akyse. Ir Putiną iš tiesų labai supykdė įžūli žmogžudystė prie pat Raudonosios aikštės... Šią versiją patvirtina ir tai, kad pasikėsinimo vykdytojai buvo greitai ir veiksmingai pagauti, o pradėjus ieškoti tų, kurie žmogžudystę organizavo ir užsakė, viskas sustojo – ko gero, įsikišo Kremlius.

Antras neramumų ir nestabilumo čečėnų fronte veiksnys – bendra sunki ekonominė Rusijos padėtis. Putinui akivaizdžiai nebeužtenka pinigų mokėti pažadėtąją duoklę Kadyrovui ir kompanijai. Būtent todėl, reikia manyti, praėjusių metų pabaigoje Čečėnijai buvo atiduoti visi vietiniai naftos telkiniai, atėmus juos iš galingosios „Rosneft“ – neišeina mokėti valiuta, mokėsime natūra...

O toliau kuo? Opozicionierius Aleksejus Navalnas įsitikinęs, kad Kadyrovas sunkia iš Rusijos paskutinius biudžeto pinigus, o kai jie pasibaigs, tiesiog ims ir paskelbs nepriklausomą islamo valstybę – stiprią kariuomenę turi, šalis atstatyta...

Ir štai, siekdami įrodyti savo lojalumą centrinei valdžiai ir pasipuikuoti raumenimis, Čečėnijos vadovas ir jo artimiausi bendražygiai neseniai išsišoko su ekscentriškais ir šokiruojančiais pareiškimais: iš pradžių užsipuolė Rusijos opozicionierius, pavadinę juos „liaudies priešais“ ir paraginę naikinti juos kaip šakalus. Tada, ko gero, siekdamas iliustruoti šią žinią, Ramzanas Kadyrovas savo paskyroje „Instagram“ svetainėje paskelbė žymaus antiputinisto Michailo Kasjanovo nuotrauką optiniame snaiperio šautuvo taikinyje. O šiek tiek vėliau ir savo atvaizdą su snaiperio ginklu. Tiesą sakant, kad ir koks keistas būtų politinis Rusijos gyvenimas, tokios grasinančios retorikos ir tokių triukų pas mus sau neleisdavo net ir toks gąsdinimų bei populistinės klounados meistras, kaip Vladimiras Žirinovskis.

R. Kadyrovas neabejotinai persistengė – jo brutalumo nesugebėjo pateisinti net federaliniai televizijos kanalai, o iš visų papirktų deputatų ir artistų jį palaikė vos pustuzinis. Be to, jis pats tapo pažeidžiamu: jei dabar Kasjanovui (neduok dieve!) kas nutiktų – jis būtų pirmas įtariamasis.

Tačiau negana to, kad karštas čečėnų vaikinas pakenkė pats sau – jis ir savo patroną, prezidentą Putiną pastatė į nepatogią padėtį.

Situacija su Kadyrovu Putinui iš tiesų yra dviprasmiška ir nemaloni. Kaip sakė draugas Saachovas kino komedijoje „Kaukazo belaisvė“: „Man iš čia tik du keliai – arba į zaksą, arba į teismą“. Jei prezidentas išsižadės savo susikompromitavusio statytinio, reikalai Čečėnijoje taps neprognozuojami, visa bravūra apie „pergalę“ ir „įvestą tvarką Kaukaze“ nueis šuniui ant uodegos, galimas naujas karas.

Jei Putinas viešai palaikys „Rusijos patriotą“ Ramzaną, tai: а) dar labiau suerzins įtakingus jėgos struktūrų pareigūnus ir gali išprovokuoti ką tik nori; b) gali „įkvėpti“ kitus regionų vadovus savivalei; c) eis prieš visuomenės nuomonę – ir ne tik opozicijos, bet ir daugumos Rusijos gyventojų, kurie nejaučia jokios simpatijos Kadyrovui.

Kol kas Vladimiras Putinas elgiasi taip, kaip ir visada, kai padėtis tampa sudėtinga ir jam nepalanki: nedaro nieko. Ko gero, laukia, kol viskas kažkaip savaime susitvarkys. Galbūt ir susitvarkys. Bet kažkodėl turiu nuojautą, kad taip paprastai ši intriga nesibaigs, ir mūsų atmintyje dar iškils prieš šimtą metų liūdnai pagarsėjusi Nikolajaus II ir Grigorijaus Rasputino porelė.