Daug radikaliau prabilo valstiečių ir žaliųjų lyderis, likus, priminsiu, kiek daugiau nei pusmečiui iki rinkimų, apie pirmalaikius Seimo rinkimus. Ar jis nežino, ar turi kitokių sumetimų, tačiau suskaičiavus net patį fantastiškiausią variantą, tokie paankstinti rinkimai galėtų įvykti anksčiau gal viena ar dviem savaitėm geriausiu atveju... O turint galvoje mūsų pirmalaikių rinkimų konstitucines sąlygas, to padaryti praktiškai neįmanoma ir tai puikiai supranta nekantraujantys opozicionieriai. Jiems to nė nereikia, tiesa sakant, jiems tereikia propagandinio triukšmo bei žurnalistų dėmesio.

Kodėl opozicijai iš tikrųjų nereikia priešlaikinių rinkimų, nors jie jų neva reikalauja, paaiškinti nesunku: kol kas ne opozicijai, o socialdemokratams tokie rinkimai būtų naudingiausi, nes jie tvirtai pirmauja apklausose jau daugiau nei treji metai ir turi didžiausią pasitikėjimą tarp visų šalies partijų.

Iš tikrųjų opozicijos kalbos apie mažumos, techninę ar technokratinę vyriausybes, o juolab apie pirmalaikius rinkimus yra gana primityvi propaganda, neturint patrauklesnių idėjų kaip geriau valdyti Lietuvą ir nervinantis dėl nekylančių reitingų. Vargu ar patys jie galėtų kaip nors racionaliau paaiškinti savo siūlymus, o juo labiau imtis atsakomybės vienokią ar kitokią Vyriausybę formuoti. Ir kodėl turėtų būti mažumos Vyriausybė, jei Seime yra aiški politinė dauguma? Arba, kodėl turėtų būti kažkokia techninė ar technokratinė Vyriausybė, jei vėlgi yra politinė dauguma? Ir kas tą techninę Vyriausybę, su kokia programa formuotų, kas už ją būtų atsakingas?

Gana keista ir tai, jog šiandien iš vienos pusės konservatoriai nuolat kalba apie saugumo ir gynybos grėsmes, tarsi tik jiems tai rūpėtų, o tuo pačiu metu įvairiausiais būdais mėgina destabilizuoti Vyriausybės veiklą, kas grėsmių akivaizdoje, švelniai tariant, nelabai logiška. Tai arba jie netiki patys saugumo grėsmėmis, arba tas saugumas jiems tiesiog nerūpi. Prisimenant jų 2008-2012 m. kadenciją, kuomet krašto gynybos biudžetas buvo sumažintas iki gėdingo NATO narei lygio, tokios versijos atmesti negali. Tiesa, jie visuomet teisinasi, jog buvo krizė, tačiau būtent krizės metu 2010 m. kaimyninė Estija pasiekė dvejus procentus nuo bendro vidaus produkto krašto gynybai. Nemažino gynybos išlaidų nei latviai, buvę dar gilesnėje krizėje nei Lietuva, nei lenkai.

Netrivojantys opozicionieriai blaškosi ir teikia iš anksto neįgyvendinamus pasiūlymus tik todėl, kad neturi arba nepajėgia įtikinti visuomenės geresnėmis alternatyvomis dabartinės Vyriausybės veiklai. Tikrasis jų tikslas – paskandinti jų pačių režisuojamų „skandalų“ triukšme dabartinės daugumos ir Vyriausybės pasiekimus.
Gediminas Kirkilas

Vis tik klausimas, kodėl „Rusijos sulaikymo“ strategijos autoriai, konservatoriai, taip neatsakingai mažino šalies gynybos biudžetą, iš esmės nusiginkluodami prieš realią grėsmę, nėra tik retorinis. Arba kodėl, jų pačių žodžiais šnekant, kylančios Rusijos grėsmės akivaizdoje mėgina destabilizuoti šalies valdžią?

Netrivojantys opozicionieriai blaškosi ir teikia iš anksto neįgyvendinamus pasiūlymus tik todėl, kad neturi arba nepajėgia įtikinti visuomenės geresnėmis alternatyvomis dabartinės Vyriausybės veiklai. Tikrasis jų tikslas – paskandinti jų pačių režisuojamų „skandalų“ triukšme dabartinės daugumos ir Vyriausybės pasiekimus.

A. Butkevičiaus Vyriausybė stabilizavo šalies ekonomiką, kuri nuosekliai auga ir dar sparčiau augs šiemet. Sėkmingai įvestas euras, pradėtos derybos su 34 labiausiai ekonomiškai išsivysčiusias šalis jungiančia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Gal ne taip greitai, kaip norėtume, tačiau ši Vyriausybė ištaisė ir tebetaiso dešiniųjų, neteisėtai sumažinusių pensijas ir atlyginimus, klaidas. Iš esmės, o ne žodžiais pasistūmėjo energetinio saugumo ir krašto gynybos klausimais. Išjudintas renovacijos vežimas, pagerintas mokesčių surinkimas, sėkmingai kovojama su kontrabanda. Pozityvus Lietuva aktyvumas užsienio politikoje vertinamas net didžiųjų šalių – partnerių NATO ir ES.

Net korupcijos suvokimo reitingas, anot „Transparency International“, valdant A. Butkevičiaus Vyriausybei pagerėjo, ypač lyginant su konservatorių ir liberalų daugumos laikais. Panašu į tai, jog būtent geresnių korupcijos suvokimo reitingų paskelbimas tapo kone starto šūviu pradėti šaukti apie neva klestinčią korupciją... Ir tai beveik suprantama – dešinieji jau buvo pasirengę, kaip ir visuomet ankstesniuose rinkimuose, rusiško piaro stiliumi visus kaltinti korupcija, nepastebint jos savo gretose, o čia staiga pagerėję korupcijos suvokimo reitingai. Ne laiku. Kas gi tokiu atveju lieka opozicijai?

Ar ne laikas Lietuvoje pereiti nuo piarinės – kompromitacinės (rusišku stiliumi), kurią dažniausiai inicijuoja mūsų dešinieji arba populistai, prie diskusinės – konsensusinės (skandinaviškos) politikos ir rinkimų kampanijų?
Gediminas Kirkilas

Lieka nekonstruktyvi propaganda bei mėginimas kelti politinę sumaištį, vietoje tikros kraštui reikalingos politinės diskusijos ir idėjų konkurencijos. O problemų ir realių tikrai netrūksta – pradedant emigracija, socialinėmis problemomis, baigiant pabėgėlių krize visoje Europos Sąjungoje. Jei jau mėginame sekti švedų ar kitų Skandinavijos šalių pavyzdžiu, tai gal pamėginkime išmokti ir kultūringos, susitarimų siekiančios diskusijos. Ar nesame viena ir, beje, nedidelė tauta? Ar tik ne todėl tie patys švedai ar kiti skandinavai tiek pasiekė, jog sugebėjo suderinti politinę konkurenciją su gebėjimu susitarti, ypač dėl ilgalaikių tikslų?

Ar ne laikas Lietuvoje pereiti nuo piarinės – kompromitacinės (rusišku stiliumi), kurią dažniausiai inicijuoja mūsų dešinieji arba populistai, prie diskusinės – konsensusinės (skandinaviškos) politikos ir rinkimų kampanijų? Tai būtų daug naudingiau šaliai, jos problemų sprendimui ir, neabejoju, patraukliau rinkėjams. Tačiau mūsų dešiniajai opozicijai, panašu, šito nepakanka, nes ramios, konstruktyvios diskusijos atveju jie nuolat pralaimi.