Kaip yra su valstybe, kurią sudaro ne kas kitas, o tie patys žmonės, švenčiantys savo ir savo artimųjų gimtadienius, o liūdną valandą nuoširdžiai gedėdami palaiko vieni kitus, reikšdami užuojautą ir siūlydami savo paramą? Ar mes taip pat nuoširdžiai švenčiame savo pačių ar mūsų protėvių sukurtos valstybės gimimo dieną ir ar taip pat, kitados prisiekę tęsti artimųjų pradėtus darbus, vykdome savo žmogiškąją pareigą puoselėti savo tautos tėvų 1918 vasario 16-ąją pagimdytą Lietuvos Respubliką?
Stebint televizijos anonsus ir kvietimus švęsti Valstybės atkūrimo šventę kitaip lyg ir susidaro įspūdis, kad ir šį kartą nepraleisime progos pašvęsti ir deramai pagerbti visus nusipelniusiuosius. Tradiciškai išklausysime valstybės politikų tradicinių sveikinimų, tradiciškai pasveikinsime Lietuvos nacionalinės premijos laureatus ir tradiciškai pasiguosime, kad valstybė prasideda nuo kultūros ir būtinai pabrėšime, kad joje triūsiantys žmonės yra valstybės moralinis pagrindas
. Tradiciškai išklausysime elitui ir tautai skirtus koncertus ir... vasario 17-ąją, pamiršę visas savo jausmingas kalbas bei tradicinius linkėjimus, sugrįšime į įprastines vėžes, kuriose šmėkščioja visuotinės korupcijos šmėkla, kurios kažkodėl ne pirmą dešimtmetį nesugebame nubaidyti, ir toliau tęsime patyčias ir, užuot patys apsivalę ir išpažinę klaidas, tepsime vieni kitus purvais ir ieškosime kaltųjų. Ir vėl sugrįšime į totalinio nepasitikėjimo vieni kitais liūną, kuriame skandindami vieni kitus niekaip nesuprasime, kad naikindami patys save po truputį myriop siunčiame ir savo valstybę, puikiausiai žinodami, kad šiuo košmaru gali džiaugtis tik nužmogėję kaimynai, kitados sukūrę komunistinį pragarą, kuriame nekaltai buvo pražudyti šimtai tūkstančių laisvę išpažįstančių mūsų tautiečių ir bendrapiliečių.
Liūdna ir graudu žinoti, kad baigę švęsti jau kitą dieną tradiciškai tyčiosimės vieni iš kitų, iš valstybės, iš įstatymų, iš moralės, iš padorumo, juodindami balta ir nuodydami savo vaikų smegenis, išmušdami iš po kojų pagrindą, be kurio jie nebus pajėgūs išsaugoti savo, t.y. mūsų ir mūsų protėvių sukurtos, valstybės.
Kaip tąsyk, kuomet šių metų Sausio 13-osios išvakarėse buvo išsityčiota iš Laisvės premijos ir mėginta perrašyti Lietuvos istoriją. Arba 1940 m. liepos 21-ąją, kai apsišaukėlių ir bolševikinių koloborantų gauja paniekino Vasario 16-ąją Signatarų lūpomis tautos duotus įžadus ir 22 metus veidmainiškai šventusi valstybės gimimo dieną, sąmoningai savo rankomis nužudė savo pačių tėvynainių kurtą valstybę ir pardavė šėtono vergijon, kurios akivaizdoje 50 metų buvome priversti savo Valstybės gimimo dieną švęsti kitaip.
Tiesa, Apvaizdos dėka atsirado ir stebuklų: 1949-ųjų Vasario 16-ąją Minaičiuose aštuonių mūsų tautos Didžiavyrių priimta Nepriklausomybės deklaracija buvo lyg gaivaus oro gurkšnis, kuris padėjo mūsų bemirštančioms smegenims atgyti. Laimei, mūsų širdis buvo stipri, tad kęsdami pažeminimą ir fizines kančias vis dėlto pakilome į Kovo 11-ąją, be kurios ir šiandien būtume priversti savo valstybės gimimo dieną švęsti kitaip.
O gal šį kartą nebešvęskime kitaip? Gal šį kartą švęskime savo Valstybės gimtadienį kaip savo asmeninį ? Arba mylimų tėvelio ir mamytės. O gal mielų senelių ar artimiausių draugų – broliukų ir sesučių. Ir linkėkime Jai – savo Valstybei – viso, ko linkime sau ar savo šeimai ?
Nuoširdžiai, be apsimestinės vaidybos ar pareiginės pozos...
Ilgų gyvenimo metų! Laimės ir džiaugsmo! Santarvės ir ramybės... Tų paprastų ir šeimyniškų dalykų, be kurių siekimo mūsų visų ir kiekvieno mūsų gyvenimai netenka jokios prasmės.
O kad pavyktų tai padaryti, pamėginkime savo valstybę sužmoginti: padarykime viską, kad joje gyventų ir dirbtų ne tarnai, ponai, valdininkai ar kitokie gyviai, o žmonės. Paprasti ir nuoširdūs žmonės, kiekvienas iš jų dirbantis tos pačios valstybės labui, suprasdamas, kad nuo to priklauso ir kiekvieno asmeninė laimė. Suvokime pagaliau, kad visos jos bėdos ir negandos atsiranda dėl mūsų abejingumo, užmaršumo ar paprasčiausios nemeilės, nekalbant jau apie pagarbą vieni kitiems, be kurios save gerbiančios valstybės neįmanoma sukurti.
Gal pagaliau sustokime ir, darsyk atsigręžę atgal, pasisemkime stiprybės, kurią kasdieniuose rūpesčiuose šiandien iššvaistome perniek. Palinkėkime savo vaikams eiti dorybės takais ir dirbti žmonių labui... Bet svarbiausia – padarykime pagaliau, kad tie iki skausmo pažįstami linkėjimai, kuriuos giedodami Tautinę giesmę kartojame kaip maldą, išsipildytų idant netektų niekada raudoti prie savo pačių sukurtos valstybės kapo, nes kito stebuklo gali ir nebebūti, kadangi mūsų, nuoširdžiai švenčiančių savo valstybės gimimo dieną, lieka vis mažiau...
Tad įsileiskime Lietuvą į kiekvienus namus bei širdis ir būkime kartu su Ja ne tik šventėse, bet ir kasdieniuose darbuose, kurių tikslas – visų mūsų vieninga ir klestinti valstybė.
Su Vasario 16-ąja – Lietuvos Respublikos gimimo diena!