Jie nežvilgčiodami į laikrodį skiria savo asmeninį laiką atviroms pamokoms su įdomiais mokslo, kultūros ir literatūros žmonėmis. Manau, kiekvienas esame sutikę tikrų mokytojų – lyderių, norinčių ir galinčių kalnus nuversti.

Tačiau daugiau pasikalbėjus su jais išgirstu, kad atsakomybė už vaikų ugdymą, kartais aplankantis vienišumo jausmas bei nuovargis ir, galų gale, atlyginimas neretam mokytojui tampa priežastimi, dėl kurios jie nerekomenduotų rinktis šios profesijos savo vaikams. Tai tampa iššūkiu, kuris vis skaudžiau atsiliepia ugdymo kokybei ir kurį privalome spręsti jau dabar – tam, kad mūsų valstybė turėtų šviesią ateitį.

Tikiu, kad susitelkę galime pasiekti, jog mokytojo darbas iš tikrųjų būtų vertinamas visuomenėje ir ateityje taptų tikru svajonių darbu. Tikiu, kad geriausi abiturientai galės rinktis mokytojo profesiją įvertindami nuolatinio tobulėjimo, kūrybiškos darbo atmosferos ir galimybės prisidėti formuojant brandžią asmenybę prasmę. Yra pasaulyje šalių, kaip Suomija ar Singapūras, kuriose mokytojo specialybė tvirtai stovi ant aukščiausio laiptelio. Tam, kad mokytojo darbas ir Lietuvoje taptų svajonių darbu, reikia kelių labai svarbių pokyčių.

Pirma: iš esmės pagerinti darbo sąlygas mokyklose. Lietuvoje mokyklų finansai atrodo vis prasčiau: Švietimo ir mokslo ministerija finansuoja pustuščius pastatus ir mokyklas su 14 mokinių bei 17 darbuotojų, pedagogų skaičius Lietuvoje vienam mokiniui yra didžiausias tarp visų Europos Sąjungos valstybių, o tai lemia mažą vidutinį mokytojo darbo krūvį ir mažą atlyginimą. Pasakysiu trumpai – jei Lietuvoje 1 mokytojui tektų 15 moksleivių, jau dabar vidutinis mokytojo atlyginimas siektų 1200 eurų „į rankas“. Visa tai, pabrėžiu, būtų įmanoma net ir nedidinant bendro finansavimo švietimui.

Bet ne vien atlyginimai svarbu –mokytojas neturi sau sukti galvos dėl smulkmenų. Daugiau dėmesio ir laiko mokyklose jis turėtų skirti rengimuisi pamokai, naujų ir kūrybiškų ugdymo metodų atradimui bei savirefleksijai. Praktinius aspektus mokytojui galėtų padėti išspręsti pagalbinis mokyklos personalas ir mokytojų padėjėjai. Skatinant tobulėjimą, atveriant karjeros galimybes, panaikinant perteklinę kontrolę ilgainiui reikia kurti pasitikėjimo atmosferą mokykloje ir aplink ją, o tai savo ruožtu prisidėtų prie mokytojo darbo prestižo augimo.

Antra: daugiau naujų ir motyvuotų mokytojų mokyklose. Panaudojant tokias programas kaip „Renkuosi mokyti“ galima daug greičiau pritraukti įvairių sričių profesionalus į mokyklas, o pedagogines studijas iš esmės pakelti į naują kokybės lygį. Visgi mokytojų rengimas – plati tema, verta atskiro aptarimo, tad ją plačiau pristatysiu kitame straipsnyje.

Trečia: tam, kad mokytojas jaustųsi lyg ateities žvalgas, matantis platų kontekstą ir gebėtų kryptingai veikti jame, konstruktyvus ir dialogu pagrįstas mokytojų mokymasis nuolatos turi būti mokyklos darbotvarkėje. Vadovaujantis realios pagalbos mokytojui požiūriu turėtų būti atidžiai vertinama kiekvieno mokytojo veikla mokykloje, didelį dėmesį skiriant ne vien dalyko, bet bendrųjų kompetencijų, kūrybiškumo ir kritinio mąstymo ugdymui.

Moksleiviai eina į pasaulį, kuriame turės dirbti pagal dar net neišrastas specialybes, bet mokytojo profesija tikrai išliks. Norėdami, kad vaikai gerai startuotų pasirengdami visiems šito neapibrėžto pasaulio iššūkiams, turime didelę užduotį padaryti taip, kad būti mokytoju reikštų tikrą svajonių darbą. Svajonių mokytojai ir atves į Lietuvą, kurioje norisi gyventi.