Belieka nuraminti, tikėkimės, konservatorių sąrašo lyderį artėjančiuose Seimo rinkimuose, kad LSDP yra vakarietiška partija ir visomis išgalėmis stengiasi kovoti su autoriaus minimais „nomenklatūriniais standartais“. Deja, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijai vakarietiška politinė kultūra, matyt, tėra tik tolima jaunojo europarlamentaro vizija, nes šios partijos lyderių komunikacija ją bloškia ne Vakarų, bet Rytų link.
Džiugina, kad G. Landsbergis žino, jog „Vakarai – tai pirmiausia demokratija“. Valio, tik kodėl vyresni konservatorių lyderiai išsijuosę nurašo kertinius demokratijos pricipus, vos tik jie ima badyti į tamstų politinę darbotvarkę ar vertybes?
Štai krašto apsaugos ministrė šešėlyje Rasa Juknevičienė sau būdingu užsidegimu neva dėl Astravo elektrinės statybų apkaltino 2012 m. referendumą. O gal ponia Rasa turi slaptą pažymą, kad visi 62,68 proc. balsavusių prieš planuojamos Visagino atominės elektrinės statybas – autoritarinių Rusijos ir Baltarusijos agentai? Taip pat, matyt, kaip ir visi, kurie pasisakė prieš branduolinę energetiką per se.
Primenu, dar 2012 m. į Seime rengiamą diskusiją apie atominę energetiką turėję dalyvauti Baltarusijos antibranduolinio judėjimo koordinatorė Tatjana Novikova ir civilinės kampanijos „Astravo atominės elektrinės statyba yra nusikaltimas!“ koordinatorius Mikalajus Ulasevičius, greičiausiai, ne be jūsiškės vyriausybės pastangų buvo įtraukti į Lietuvoje nepageidaujamų asmenų sąrašą ir neįleisti į mūsų šalį. Po to akibrokšto ponia Tatjana Novikova pareiškė, kad „jos idealistinis įsivaizdavimas, kad Lietuva yra šalis, kurioje – demokratija, kur galima atvirai reikšti savo poziciją, kur žmonės nėra persekiojami dėl jų nuomonės, kiek pasikeitė“.
Rasa Juknevičienė šiandien mums primena, kad „jį (referendumą dėl naujos atominės elektrinės statybos) parėmė tuometinė opozicija su socialdemokratais priešakyje, o nemaža dalis žiniasklaidos lygiai taip pat nesigilino arba aptarnavo referendumo iniciatorius“. Taigi už demokratinio proceso palaikymą kliuvo ne tik politiniams oponentams, bet nepriklausomai žiniasklaidai taip pat.
O štai konservatorių kišeninis politologas Laurynas Kasčiūnas, atrodo, yra mūsų kaimyninės Lenkijos valdančiosios „Teisės ir teisingumo“ partijos politikos, kuri šiurpina visos Europos demokratus ir žmogaus teisių gynėjus, gerbėjas. Nesvarbu, kad Europos Parlamento prezidentas Martinas Šulcas Jaroslavo Kačinskio partijos reformas pavadino pavojinga europietiškos politikos putinizacija, bet jei imponuoja, tai negi tylėsi... Vadovaujantis tokia logika, gal ir Aliaksandras Ryhoravičius su Vladmiru Vladimirovičiumi nėra jau tokie blogi ir peiktini vaikinai, juk jų politika – uoliai konservatyvi.
Tiesa, ar prisimenate, kas pavadino gerą minėtos „brolijos“ draugą iš Vengrijos Viktorą Orbaną, žinoma, kartu su profesoriumi Vytautu Landsbergiu (kaip gi be senelio), pavyzdžiais tos lyderystės, kuri Europoje kartais yra pamirštama? Žinoma, prisimename, juk tai visų „geruoju minimas ir mylimas“ Andrius Kubilius. Neįtikina ir šio buvusio konservatorių bei liberalų sąjūdžio vyriausybės vadovo rauda, kuri virto partijos memorandumu „Demokratijos erozija“, ir ypač metami kaltinimai LSDP. Žinoma, tiek konservatoriams, tiek socialdemokratams gali nepatikti tam tikri kitų politinių jėgų veiksmai ir vertybės, bet Konstitucijoje įtvirtinta, kad teisingumą vykdo ne politikai, o teismai. Kita vertus, kas belieka, kai žadėtų vadovėlių apie tave niekas nerašo, o rinkėjai ne tiek balsavo „už“ ne pačios geriausios reputacijos Darbo bei Tvarkos ir Teisingumo partijas, kiek „prieš“ konservatorių ir liberalų vyriausybės politinį palikimą.
Ir dar. Kyla klausimas, ar vakarietiška demokratija egzistuoja konservatorių partijos viduje? Paskutinės aktualijos - A. Kubiliaus iniciatyva, opozicinės Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) priežiūros komitetas skiria įspėjimus valstybės biudžetą palaikiusiems Seimo konservatoriams Vidai Marijai Čigriejienei ir Arimantui Dumčiui. Demokratija ar jos erozija partijos viduje?
Gabrielius Landsbergis savo straipsnyje mini, kad Vakarai – demokratija, besiremianti „teisės viršenybės ir teisingumo principais, ir skaidrumu, sąžiningumu bei atskaitingumu piliečiams pasižyminčia aukšta politine kultūra“. Puiku, bet kur tie principai ir politinė kultūra dingo konservatorių bei Prezidentės retorikoje unisonu? Gal pasiklydo tarp gausybės „slaptųjų pažymų“ ir nutekėjusios informacijos, kurią lyg ir draudžia nutekinti įstatymai? Ir kodėl, lyg palietus širšių lizdą, kyla toks nepasitenkinimas ir pasipriešinimas, piliečiams atskleidžiant brangių energetinių projektų bei privačių karališkų mokyklų patalpų skyrimo peripetijas, kurios kainavo ir tebekainuoja jiems milijonus sumokėtų mokesčių?
Tad, Gabrieliau, būdamas tikru konservatoriumi ir krikščionimi demokratu, kodėl matai krislą savo brolio (oponento) akyje, o nepastebi „rąsto“ savojoje? Peace.