ūs, mielas Skaitytojau, sakysit – taip ir turi būti. Jeigu yra įtartinų dalykų – jie turi būti tiriami. Ir Jūs būsite teisus. O kaip kitaip – juk kovoti su korupcija reikia. Ypač jei ji aptinkama valdančiuose sluoksniuose.

Tačiau iškyla bent vienas „bet“: ar kova su valdžios gedimu, puvimu yra VISUOTINĖ ir ji nukreipta prieš VISUS korupcijos paliestus valdžios atstovus? O gal ta kova yra vis tik SELEKTYVI, atrankinė? Kitaip sakant, vienus korupcijos atvejus matome, jie rodomi, demonstruojami, o į kitus, apsimetant, kad jie nėra svarbūs, nekreipiamas dėmesys.

Esama rimto pagrindo manyti, kad Lietuvoje galioja antras atvejis – yra blogi korupcionieriai ir, nepatikėsite, geri korupcionieriai. Tiksliau, „savi“ ir svetimi korupcionieriai. Kaip čia neprisiminsi pasauliniu mastu žinomos frazės „Jis niekšas, bet jis savas niekšas“.

Mums jau išaiškinta, kas yra „blogi niekšai“. Dauguma jų priklauso valdančiajai koalicijai. Jų nuodėmės yra kasdien nuo ryto iki vakaro aptarinėjamos viešojoje erdvėje. Apie „savus niekšus“ visomis išgalėmis stengiamasi neužsiminti. Apie jų įtartinus darbus beveik nekalbama.

Nekalba, pirmiausia, Prezidentė. Taip pat ir didžioji žiniasklaida. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis transliuotojas. Tų įtartinų atvejų netiria ir ypatingą vietą mūsų šalies politinėje sistemoje užimanti Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT). Sakydamas „politinėje“ nesuklydau. Mat turėjau galvoje vis akivaizdesnį teisėsaugos dalyvavimą politikoje vykdant galimus politinius užsakymus ar įsakymus.

Esama rimto pagrindo manyti, kad Lietuvoje galioja antras atvejis – yra blogi korupcionieriai ir, nepatikėsite, geri korupcionieriai. Tiksliau, „savi“ ir svetimi korupcionieriai. Kaip čia neprisiminsi pasauliniu mastu žinomos frazės „Jis niekšas, bet jis savas niekšas“.
Povilas Gylys

Pastaroji į apklausas kviečia ne tik koalicinės Vyriausybės ministrus, bet ir patį Ministrą Pirmininką. Nesiimu spręsti, gal ir reikėjo apklausti dabar mums gerai žinomus Vyriausybės narius ir, pagaliau, Premjerą. Tačiau stebint paskutinių savaičių įvykius bei viešojoje erdvėje veikiančių aktorių elgseną, daugelis piliečių klausia: O KUR YRA KITOS BYLOS? Kodėl teisėsauga ir žiniasklaida rimtai netiria Daivos Ulbinaitės, Austėjos Landsbergienės atvejų? Kodėl bandoma nutylėti akį rėžiantį nepotizmo atvejį konservatorių partijoje? Ar rinkimų klastojimo bylą Trakų rajone. Slogų įspūdį palieka ir faktiškai išteisinamasis nuosprendis Darbo partijos byloje. Visi šie atvejai galėtų susilaukti didesnio ne tik teisėsaugos, žurnalistų, bet ir Prezidentės dėmesio.

Man, pavyzdžiui, atrodo, jog minėti pavyzdžiai kertasi su teise. Apie moralę nekalbu, nes, kaip išsprūdo vienam mūsų nomenklatūros atstovui, moralė nėra šio pasaulio dimensija.

Tas selektyvumas – „savi ir svetimi niekšai“ – yra, mano manymu, politiškai angažuotas. O tą angažuotumo įspūdį stiprina pati Prezidentė, kurios misija yra iškilti virš partinių interesų ir atstovauti nacionalinius interesus. Pagal Konstituciją mūsų šalies vadovas turi būti nepartinis. Tačiau, kai akivaizdžiai matai, kad šalies vadovė dalyvauja politinės inžinerijos akcijose, kurios naudingos konservatoriams ir liberalams, pagrįstai kyla klausimas: ar Prezidentė nelaužo šalies konstitucinės sąrangos ir, tuo pačiu, Tautai duotos priesaikos? Su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis.

P.S. Daug kas gali paklausti: kodėl mūšis tarp Prezidentės ir Premjero pavadintas kova be taisyklių? Ogi todėl, kad taisyklių nesilaikoma. Ir taisyklių nesilaiko pirmiausia D. Grybauskaitė. Ji mojuoja neaiškios kilmės pažymomis, daro šališkus, tendencingus, išankstine neigiama nuomone grįstus pareiškimus. Galimai įtraukia į šią kovą ir teisėsaugos institucijas, pirmiausia STT. Tačiau ignoruoja akivaizdžius korupcijos požymius konservatorių ar liberalų partijose. Tokiu būdu ji tiesiogiai įsitraukia į tarppartinę kovą, nors pagal taisykles Prezidentė turi viso šito vengti. Juk konstituciniai kanonai sako, kad D. Grybauskaitė nėra nei carienė, nei karalienė.