V. Laučius. Kodėl lietuvių meilė palieka D. Grybauskaitę

Prieš rinkimus visur pasaulyje tvyro nacionalinio masto įtampos. Antai JAV krečia artėjančių prezidento rinkimų drebulys. Amerikos viešojoje erdvėje mirga nuotraukos ir antraštės su naujausiuoju Darthu Veideriu – Donaldu Trumpu. Šio tamsioji galia atsitrenkia į demokratus sukilėlius ir jų džedajų Baracką – paprasto žmogaus, gauruoto ir riaumojančio Wookie draugą, kuris nenori girdėti „Make the Empire Great Again”.

Kaimyninė Lenkija nuo praėjusių metų išgyvena politinių emocijų audrą. Lenkijos visuomenės konservatyvesnioji ir liberalesnioji dalys kertasi, rengdamos daugiatūkstantines demonstracijas, net tokiais klausimais, kurie paprastai būna įdomūs veikiau patiems politikams nei rinkėjams, o jei ir sudomina pastaruosius, tai ypatingų aistrų nesukelia. Šįkart požiūris į migrantų ordas, plūstančias į ES, ir Berlyno politiką jų atžvilgiu ne tik įaudrino Lenkijos visuomenę, bet ir nemenkai prisidėjo prie konservatorių pergalės.

Prancūzijoje net toks ideologiškai neįkvepiantis politinio gyvenimo reiškinys, kaip vietos valdžios rinkimai, tapo kone visaverčio ideologinio mūšio lauku. „Visi – prieš Marine Le Pen” vaivorykštė buvo labai entuziastinga per antrąjį rinkimų turą, o Nacionalinis frontas per pirmąjį turą daug ką privertė džiūgauti ir baisėtis. Visus – kovoti, ginčytis ir mąstyti.

Užtat Lietuvos politinėje padangėje – tuščia ir ramu. Kažkur tolumoje apsnūdęs gaidys sugieda tingiu, savo pergale netikinčiu balsu. Šis garsas nenustelbia nei varlės kvarkimo melioracijos kanale, nei įkyraus musių dūzgesio. Kaip ganykloje prie sovietų laikų bažnytkaimio karštą vasaros popietę. Nes juk nėra nei dėl ko rimtai jaudintis, nei apie ką rimčiau pamąstyti. Tik musės puola, karvės grandinė žvangsi į tuščią kibirą, žiogas svirpia.

Kur ne kur ištroškusi žalmargė piktai mūkteli, kai dviratį pavojingais zigzagais minantis ir viena akimi jau miegantis pavargęs darbininkas Anupras nuo savo transporto priemonės lipa tiesiai veidu į žemę. Visai ne todėl, kad karvę reikia pagirdyti: jis pats ką tik girdėsi su draugais, kurių nepažįsta.

Lietuvoje artėjant rinkimams paprastai tvyro nesugadinto kaimo poezija, gražiai apdainuojanti ne idėjų karą, politinius debatus, o amžiną žemės tylą ir tokį pat amžiną mėšlo kvapą. Didelė visuomenės dalis pageidauja visai ne ginčų, o santarvės ir ramybės. Juk, kaip sakė Niccolo Machiavellis, liaudis tenori, kad ją paliktų ramybėje – „trokšta tiktai nebūti engiama” („Valdovas”, IX). Todėl nieko keista, kad per rinkimų kampaniją daug ką tenkina ir net džiugina ne politinės dešinės ir kairės, o žemės ir mėšlo dialektika, užpildanti viešąją erdvę apolitiškai spengiančia idėjų tyla.

Tvyranti atmosfera žmones vienija, dėl jos nepasiginčysi, kaip, tarkime, dėl didžiųjų nacionalinių projektų, šauktinių kariuomenės ar politinės pasaulėžiūros. Nes mėšlo kvapas visiems yra politiškai ir morališkai neutralus, maža to, daug kam sukeliantis nostalgiją, dėl kurios į Seimą per artėjančius rinkimus vėl gali patekti labai išpopuliarėję „valstiečiai”, kuriems priklauso ir neįtikėtinomis kvailys-tėmis pagarsėjęs buvęs Širvintų tarpkolūkinio kiaulininkystės komplekso pirmininko pavaduotojas gamybai Alfredas Pekeliūnas.

Ši vienijanti dvasia ir tręšia nostalgiškais prisiminimais elektoratą, ir telkia tuos, kurie tyli, nes neturi ką pasakyti, ir formuoja teigiamą įvaizdį kiaulininkystės pažibai – A. Pekeliūnui, kažkada net išprašytam iš Seimo komiteto pirmininkų galimai už retą kvailumą. Ji moko, kad kovoti dėl įsitikinimų tingintiems politikos nuobodoms, kaip ir jų rinkėjams, būtume atlaidūs ir švelnūs, kaip ta draugiška veršio nosis, baksnojanti seniai miegantį tarp dviračio ir tėvynės mūsų herojų Anuprą.

Savo ruožtu žemės tyla minėtoje nepolitinėje dialektikoje svarbi todėl, kad meilę „gimtai žemelei”, pagal mūsų politinio gyvenimo įpročius, reikėtų suvokti ir jausti taip, kaip sliekas jaučia savo buveinę, o ne kaip koks agoros kalbėtojas, pliurpiantis niekus ir trypiantis šventą daiktą savo nedėkingomis kojomis. Na, ir patys suprantate, kad, pagal šitą logiką, šiukštu nevalia parduoti žemės užsieniečiams.

Kita žemės mitologema skelbia, kad turi būti „mažiau kalbų ir daugiau darbų”; kad sunkaus bulviakasio tyloje, žemės artojo pastangoje, o ne kažkokioje parlamento plepykloje, turi skleistis autentiško politinio gyvenimo kasdienybė. Ne kalbomis, o darbais tarnauk savo žemei ir sliekui, gyvenančiam joje ir tavyje!

Iš žemės juk auga visa išmintis, o ji – žemelė gimtoji – apsieina be žodžių, tyli, gilią šaknį maitindama. Kitaip nei mes, barškaliai ir balbatūnai, protingi nebent patys sau atrodantys įvairių plepyklų klegesyje. Velniop tuos politikus, kurie politikuoja, nes juk politikas turi – ką? Teisingai: ne politikuoti, o žolę rupšnoti ir pieno duoti mūsų Anuprui, kuris štai jau keliasi nuo tėvynės žemės ir sako ristūnui dviračiui, kad šis stovėtų ramus, nežvengtų ir nesispardytų, kai raitelis šoka į balną.

Nėra vieno visiems ir visada tinkamo recepto – ar rinktis kovotojo įvaizdį, ar geriau savimi įkūnyti santūrumo ir santarvės lūkesčius. Tai, kad didžioji visuomenės dalis nori būti tiesiog palikta ramybėje ir politiškai neprievartaujama, nereiškia, kad jos kartais neapims pasipiktinimo, protesto nuotaikos. Ir santarvės, ir protesto nuotaikos tėra dvi to paties medalio pusės. Kertinis žodis čia yra „nuo-taika”. Politika menkai besidominčioje visuomenėje populiarumo siekiantis politikas privalo į tai atsižvelgti.

Vladimiras Laučius

Žinoma, atsiras prieštaraujančių ir klausiančių: girdi, kaip galima teigti, kad nėra jokios rinkimų kampanijos, jokios politikos, kai nuo rudens – šitiek skandalų, susijusių su įtarimais korupcija, neteisėtu poveikiu, baisiais suokalbiais kavinėse ir pirtelėse, kitokiais neskaidrumais ir nesąžiningumais; kai šitiek darbo turi STT; kai žiniasklaida ir prezidentė Dalia Grybauskaitė skiria taip daug dėmesio tiems dalykams. Atsakysiu, kad tai tėra dar vienas mūsų viešosios erdvės apolitiškumo simptomas. Kur jūs čia matote politiką? Ar domėjimasis politiniu gyvenimu, dalyvavimas jame ir demokratinis pasirinkimas turi susivesti į svarstymus „kaltas / nekaltas”, „įtartinas / neįtartinas”, „nuteis / nenuteis”?

Apžvelgus pastarųjų dvylikos ar trylikos metų Lietuvos aktualijas, gali susidaryti įspūdis, kad visa šalis be perstojo dalyvauja teisėsaugos operacijose ir teismų procesuose, užuot labiau ir atsakingiau prisidėjusi prie politikos. Visas normalus pasaulis per rinkimų kampanijas ginčijasi dėl politikos reikalų, o mes tebeklampojame po apolitiško kaimo mėšlyną: kaltas Paksas ar kalta aplinka? Išteisins Vytenį Andriukaitį ar neišteisins? Pasodins Viktorą ar nepasodins? Nubaus Zuoką ar nenubaus? Buvo VSD suokalbis ar nebuvo? Ėmė Vardenis Pavardenis kyšius ar neėmė? Užtemdė vyriausybę korupcijos šešėlis ar neužtemdė?

Regis, ir šis dirgiklis veikia vis silpniau. Nes, kaip matome, visos pastarųjų mėnesių pastangos nukreipti žmonių dėmesį į STT veiklą ir vieną po kito traukiamus iš maišo įtarimus valdantiesiems beveik nepadarė įtakos politikų ir partijų reitingams, o jei ir padarė, tai ne tokią, kokios tikėtasi. Detektyvinis serialas, daugiau nei dešimtmetį tarnavęs normalios politikos pakaitalu, atrodo, pradeda atsibosti. Bežiūrėdami dvyliktą ar tryliktą sezoną, kažkur tarp pirmos ir penkioliktos serijų žiūrovai pradėjo žiovauti.

Kokią išvadą iš viso to, kas sakyta, galėtų pasidaryti politikos lyderiai, kurie, artėjant Seimo rinkimams, tampa vis jautresni visuomenės nuomonės apklausų rezultatams? Pirmiausia – santarvė ir šventa ramybė nėra šventa karvė visiems, visur ir visada. Buvo labai populiarūs santarvės ir santūrumo prezidentai – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus, bet buvo ir protesto balsus rinkusio, politiškai agresyvaus prezidento Rolando Pakso pergalė 2003-aisias, ir karingai veikiančios bei kalbančios prezidentės D. Grybauskaitės triuškinama pergalė 2009-aisias.

Nėra vieno visiems ir visada tinkamo recepto – ar rinktis kovotojo įvaizdį, ar geriau savimi įkūnyti santūrumo ir santarvės lūkesčius. Tai, kad didžioji visuomenės dalis nori būti tiesiog palikta ramybėje ir politiškai neprievartaujama, nereiškia, kad jos kartais neapims pasipiktinimo, protesto nuotaikos. Ir santarvės, ir protesto nuotaikos tėra dvi to paties medalio pusės. Kertinis žodis čia yra „nuotaika”. Politika menkai besidominčioje visuomenėje populiarumo siekiantis politikas privalo į tai atsižvelgti.

Reitingai liudija, kad santūri, aptaki retorika ir laikysena, tokia, kaip premjero Algirdo Butkevičiaus ir vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio, šiandien yra efektyvesnė nei kovotojo įvaizdis. Tuo metu prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai smunka, ir tai tik patvirtina minėtą išvadą.

Kovotojas už savo asmeninius įsitikinimus bei vizijas buvęs premjeras Andrius Kubilius visąlaik buvo baudžiamas itin žemais reitingais. Nepasisekė ir protesto balsų matronai Loretai Graužinienei, mėginusiai vaidinti prievaizdą su bizūnu, kai tapo Seimo pirmininke. Užtat buvusi anos kadencijos Seimo vadovė Irena Degutienė, atitikusi santūrumo ir santarvės lūkesčius, buvo populiari.

Jei šiemet Lietuvos ir ES neištiks kokia nors ekonominė ar politinė krizė, tai Seimo rinkimų kampanija greičiausiai bus itin vangi ir neįdomi. Joje nebus nei dėmesio verto turinio, nei tikrų aistrų. Ji bus panaši į 2012-ųjų kampaniją, tik gal be violetinės isterijos. Tiesą sakant, ir dvejų ankstesnių Seimo rinkimų kampanijos nepasižymėjo įdomumu, intensyvumu. Tačiau tada bent jau būdavo kokia nors intriga: Darbo partijos atsiradimas ir pergalė, LEO istorija, Arūno Valinsko nejuokingas pajuokavimas. O dabar, atrodo, lems apolitiška liaudies „išmintis”, skelbianti, kad tyla – gera byla.