Oponentas tam tikra prasme teisus, kad, skirtingai nei konservatoriai ar liberalai, socialdemokratai nėra karo partija. Net ir kalbant apie gerb. Donato minimą nužmogėjimą, mes, socialdemokratai, nenorime kariauti su šiuo reiškiniu lozungais. Visų pirma, turime šalinti priežastis, kurios kelia grėsmę mūsų visuomenei ir valstybei.
Išties, užnugaryje palikus sintetinio patriotizmo patosą ir propagandiškai tiesmuką savęs drąsinimą bei lyderystės įsikalbėjimą, plačiau atmerkus akis ir apsidairius, imi suprasti, kad per beveik 26 nepriklausomybės metus kai ką darėme ne taip. Didžiulė emigracija, mirtingumas, lenkiantis gimstamumą, nelaimingiausi Europos Sąjungoje vaikai ir didžiausi savižudybių skaičiai yra ne tik politinė, bet ir kultūrinė, vertybinė problema.
Ir atsakomybę turime prisiimti visi, įtikėję, kad problemas išspręsime kiekvienas individualiai, kad mažiau valstybės viešųjų paslaugų ir daugiau rinkos padės mums visiems suklestėti. Ir, reikia pripažinti, kad daliai visuomenės tai išties suteikė milžiniškas galimybes, triumfą ir gerovę. Deja, kitai daliai, didesnei nei pirmoji, tai reiškė emigraciją, skurdą ir desperatišką kovą už būvį.
Ieškodami priežasčių, turime kvestionuoti ne tiek atskirų institucijų ar politikų sprendimus, kiek politinę doktriną, kuri nusitaikė prieš socialiai orientuotos valstybės ir solidaresnės visuomenės kūrimą. Todėl tokioje ideologijoje, skelbiančioje, kad kiekvienas turi būti už save ir paisyti tik savų interesų, nebūna ir negali būti vien tik laimėtojų.
Reikia pripažinti, kad ne tik dešiniųjų, bet ir ankstesnėms kairiųjų vyriausybėms, ypač technokratinei jų patarėjų kariaunai, nepavyko atsispirti įtakingų interesų grupių peršamai laisvosios rinkos (arba neoliberalizmo) doktrinai, kuria visomis išgalėmis siekta silpninti valstybės instrumentus užkirsti kelią augančiai atskirčiai ir nelygybei.
Neoliberalizmas paliko pėdsaką ir mūsų tapatybėje. Laimėtojai, kurie niekada nepersidirba, bara tuos, kurie jiems krauna gerovę ir lyg nuvaryti arkliai kiekvieną dieną monotoniškame beprasmybės rate bando sudurti galą su galu. Ką kalbėti apie tuos, kurie gauna bet kokią išmoką. Nes „kodėl aš turiu mokėti už kitą, jei jo problemos ir negalios – ne mano bėdos?“
Stigmatizuojame ir žeminame tuos žmones, ignoruojame jų bazinius poreikius, o po to stebimės alkoholizmu, emigracija ar skurdu. Bet kai nutinka kas nors baisaus, kaltiname juos nužmogėjimu ir ieškome kovos būdų, prievarta įgyvendinamų.
Tuo metu ir toliau knaisiojamės po detales ir ieškome kaltų, nematydami ir nesuvokdami konteksto. Juk ir toliau keroja laisvos rinkos Sosnovskio barštis su stačiokišku buhalteriniu ekonomizmu visose gyvenimo srityse, pradedant valstybės socialine politika ir baigiant santykiais su kolegomis ar bendrapiliečiais. Viskas turi generuoti pelną, o kas negeneruoja – nusipelno žirklių arba išrovimo su šaknimis.
Žodžiai „verslumas“ ar „konkurencingumas“ viešojoje erdvėje yra tiek linksniuojami, kad seniai išstūmė tokias sąvokas kaip „gyvenimo prasmė“ ar „žmogus“ per se. Kaip pasakytų Erichas Fromas, greičiausiai, esame turėjimo, o ne buvimo (gyvenimo džiaugsmo ir harmonijos) visuomenė.
Juokinga, kad, nepaisant skambių deklaracijų, sėkmingai tolstame nuo Skandinavijos ir Vakarų Europos gerovės valstybių modelio ir labiau primename Pietų Amerikos ar Azijos šalių laisvosios rinkos eksperimentą. Gal neatsitiktinai ir dairomės tik į vos vos geriau už mus besitvarkančias estijas ar singapurus.
Jei Europa ir pasaulis suprato neoliberalizmo keliamas grėsmes, kodėl lyg paskutinieji pagonys laikomės piktų laisvosios rinkos dievų? Gal metas keisti valstybės kursą ir keistis patiems?