Šis vardas pastarosiomis dienomis taip pat nuskambėjo. Žiniasklaidoje buvo paminėta ir tai, kad Centras „jau kreipėsi į prokuratūrą, siekdamas atimti kario savanorio statusą iš jo, nes tiesiog visi šaltiniai rodo, kad jis dalyvavo Holokauste. Tačiau to padaryti nepavyko, prokuratūra atsisakė pradėti nagrinėti bylą“. Tai, geriausiu atveju, pusiau tiesa, ir apie ją noriu pakalbėti. Tačiau pradėkime nuo pradžių – nuo paslaptingojo sąrašo.
Apie Centro sudarytą Holokauste dalyvavusių asmenų sąrašą buvo paskelbta 2013 m. Trejus metus dirbę Centro specialistai nustatė, kad yra istorinės medžiagos, pagrindžiančios 2055 asmenų dalyvavime Holokauste.
Centras susidūrė su problema, kurią reikėjo kažkaip spręsti. Mat Juozas Krikštaponis buvo iš to paties Centro gavęs kario savanorio statusą (po mirties), o Prezidento dekretu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Ukmergėje, ne be paties Centro tarpininkavimo, jam buvo pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė.
Akivaizdus yra moralinis aspektas: genocido vykdytojui neturėtų būti statomi paminklai. Taip pat yra ir teisinė pusė. Pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad kario savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie, be kita ko, „įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus“. Taigi, Centras kario savanorio statusą J. Krikštaponiui buvo suteikęs neteisėtai.
Ką gi Centras darė sužinojęs, jog suteikė kario savanorio statusą jo nevertam asmeniui? Nieko. Kol galėjo nieko nedaryti. Tačiau 2014 m. dėl J. Krikštaponio kilo triukšmas. Vienas buvęs Centro darbuotojas Z. Vitkus paminklą J. Krikštaponiui pavadino pavojingesniu akmeniu nei Žaliojo tilto balvonai, o duomenis apie J. Krikštaponio dalyvavimą – „tikrintais ir pertikrintais“. Aš taip pat užklausiau LGGRTC, ar J. Krikštaponis vis dar turi kario savanorio statusą. Man buvo nemalonu, kad šalis, kurios pilietis esu, šitaip pagerbia asmenis, nusikaltusius žmonijai. Ar į mano užklausimą reaguodamas, ar ir dėl kitų man nežinomų priežasčių, Centras visgi pavedė J. Krikštaponio klausimą iš naujo svarstyti Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijai. Šioji patarė Centro vadovybei nesiimti klausimo pačiam, vietoje to – kreiptis į Generalinę prokuratūrą.
Tai ir buvo padaryta 2014 m. gruodžio 19 d. Prie kreipimosi į Generalinę prokuratūrą buvo pridėta Centro istoriko Alfredo Rukšėno parengta pažyma apie J. Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu, kurioje pagrindžiamas faktas, kad J. Krikštaponis vadovavo kuopai policijos batalione tuo metu, kai batalionas šaudė karo belaisvius ir žydus Baltarusijoje, bei nurodomi konkretūs J. Krikštaponio veiksmai.
Kaip ir buvo galima tikėtis, kilo nemažas triukšmas tarp asmenų, kuriems J. Krikštaponis buvo vis dėlto „mūsiškis“ (V. Valiušaičio pasiūlyta „mūsiškių“ ir „išsigimėlių“ skirtis sunkiai pritaikoma imant realių žmonių realiose gyvenimo situacijose pavyzdžius). Iš pradžių atrodė, kad centro vadovybė laikosi pozicijos tvirtai. Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė 2015 m. sausio 11 d. televizijos laidoje „Savaitė“ gynė Centro sprendimą kreiptis į prokuratūrą sakydama, kad iš prokuratūrai pateiktos medžiagos visiems turėtų būti akivaizdu, kad J. Krikštaponis dalyvavo Holokauste.
Vis dėlto Centro vadovybei ryžto užteko neilgam. Jo ir pradžioje buvo nedaug. Pats komisijos, pasiūliusios Centro vadovybei kreiptis į prokuratūrą, pirmininkas Gintaras Šidlauskas feisbuke rašė, kad kaltinimai J. Krikštaponiui yra ne kas kita, kaip Rusijos ambasadoriaus „pastumdėlių“ pramanai. O kai Generalinė prokuratūra 2015 m. sausio 22 d. pateikė atsakymą Centrui ir nurodė nesikreipsianti į administracinį teismą, daug kas ramiau atsikvėpė.
Šis Generalinės prokuratūros raštas šiandien ir yra pristatomas kaip taškas J. Krikštaponio reikale, kurį, tariamai nepaisant Centro pastangų, padėjo prokuratūra. Vaizdžiai kalbant, kamuolys buvo pametėtas Generalinei prokuratūrai, o ši jo nepaėmė. Centro vadovybė tik skėsčiojo rankomis. Štai 2015 m. rugsėjo 14 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme Centro atstovas Algirdas Stankevičius teigė taip: „mes kreipėmės į prokuratūrą dėl [J.] Krikštaponio, ir prokuratūra mums atsakė, <…> kad iš pateiktų – tų, kuriuos mes pateikėme, ką turėjome – įrodymų, pripažinti, kad jis dalyvavo Holokauste, negalima“.
Tačiau buvo visai ne taip.
Kas dėl Centro prašymo kreiptis (administracinio, o ne baudžiamojo proceso tvarka) į administracinį teismą siekiant panaikinti Centro direktorės įsakymu suteiktą kario savanorio statusą J. Krikštaponiui, Generalinė prokuratūra nurodė, kad Centro kreipimasis neatitiko elementarių Administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų: nebuvo nurodyti reikiami duomenys, nepateikti dokumentai (pvz., net nebuvo pateiktas įsakymas, kuriuo kario savanorio teisinis statusas buvo suteiktas J. Krikštaponiui). Nurodžiusi kreipimosi trūkumus prokuratūra paaiškino Centrui, kad esant tokioms aplinkybėms negali kreiptis į teismą (žr. Generalinės prokuratūros atsakymą).
Centro vadovybė nebandė pasitaisyti ir pateikti įstatymo reikalavimus atitinkančių dokumentų dėl J. Krikštaponio. Centro vadovybė taip pat, kiek man žinoma, nepasinaudojo galimybe skųsti prokuroro sprendimą nustatyta tvarka pačiam generaliniam prokurorui, nors apie tokią galimybę prokuratūra Centrą informavo. Centro vadovybė pati nusprendė, kad prokuratūros pateiktą informaciją reikia interpretuoti kaip force majeure, leidžiančią ir toliau nieko nedaryti dėl J. Krikštaponio statuso. Triukšmas, šiaip ar taip, nurimo. Tad Centro vadovybė, kažkiek apraminusi sąžinę, toliau nieko nedarė.
Jau pats Centro vadovybės kreipimasis į prokuratūrą, mano galva, yra bandymas išvengti atsakomybės už savo sprendimus. Prokuratūra iš tiesų gali ginti viešąjį interesą, jei nustato jo pažeidimą, tačiau tai turėtų daryti tik tuo atveju, jei valstybės institucija, kurios veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba jei tokios institucijos nėra. Būtent taip prokuratūros vaidmuo ginant viešąjį interesą aiškinamas prokuratūros interneto svetainėje (žr. čia).
Tuo tarpu istorinis karo ir pokario veikėjų veiksmų vertinimas (įvertinimo apkaltinamuoju nuosprendžiu būti jau negali, nes mirusieji neteisiami) ir yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro veiklos sritis. Centras turi teisę atlikti istorinį vertinimą. Ne tik teisę. Pareigą. Jokie teisės aktai netrukdė, pastebėjus padarytą klaidą, pačiam Centro vadovybei kreiptis į administracinį teismą prašant panaikinti neteisėtą savo įsakymą. Toks, mano galva, galėtų būti neteisėtai suteiktų statusų panaikinimo kelias. Administracinio teismo sprendimas padėtų Centro vadovybei apsiginti nuo perdėtai patriotiškai nusiteikusių veikėjų. Nors anksčiau Centras darydavo dar paprasčiau: klaidingi sprendimai būdavo naikinami tiesiog generalinės direktorės įsakymu. Tokia tvarka numatyta Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos darbo reglamente.
Kilus reikalui spręsti klausimą dėl kario savanorio statuso panaikinimo asmeniui, kuris, kaip rodo istoriniai šaltiniai, vykdė nusikaltimus žmoniškumui, dažnai sakoma, kad tokiu atveju Centras negali nieko padaryti, nes Centras nėra teismas ar prokuratūra ir negali asmens nuteisti. Sakoma, kad tik teismui nusprendus, kad asmuo yra kaltas, gali būti panaikintas jam suteiktas kario savanorio statusas. Tačiau tai nėra tiesa. Šioje vietoje reikia labai aiškiai atskirti teisminį ir istorinį kaltės vertinimą. Žinome daug istorinių nusikaltėlių, kurie niekada nebuvo nuteisti, tačiau tai nėra priežastis juos garbstyti. Panaikinant kario savanorio statusą J. Krikštaponiui jo adresu nebūtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Jis tiesiog prarastų pozityvų valstybės institucijos jam suteiktą įvertinimą.
Žinoma, Pasipriešinimo dalyvių teisių komisija, savo išvada rekomenduodama panaikinti kario savanorio statusą, ir Centro generalinė direktorė, pasirašydama įsakymą dėl statuso panaikinimo, spręs asmens kaltės klausimą, tačiau – ne baudžiamosios teisės prasme. Tokius kaltės klausimus minėtoji komisija (o tuo pačiu – ir Centro generalinė direktorė) sprendžia nuolat. Juk ne vien nusikaltimai žmonijai yra kliūtis suteikti asmeniui kario savanorio statusą. Pagal įstatymą tokia kliūtimi yra ir tai, kad statuso prašantis asmuo buvo, pvz., slaptas KGB informatorius; ir tai, kad jis, suimtas ir tardomas, išdavė bendražygius; ir tai, kad asmuo, būdamas partizanu, dezertyravo.
Komisija, vertindama kiekvieną iš šių asmens veiklos aspektų, sprendžia dėl jo kaltės. Ir, spręsdama kaltės klausimą, komisija beveik niekada neturi teismo nuosprendžio, kuriuo galėtų patogiai pasiremti. Asmens kaltę ji vertina pati, dažnai pasiremdama tais pačiais archyviniais (dažniausiai – represinių struktūrų rengtais) dokumentais. Įvertinusi asmens kaltę ir nusprendusi, kad statusas asmeniui suteiktas galimai neteisėtai, komisija galėtų rekomenduoti Centrui kreiptis į administracinį teismą dėl statuso panaikinimo, jei jau nesiryžtama eiti anksčiau taikytu administraciniu statuso panaikinimo keliu.
Kiek iš viso yra asmenų, kuriems kario savanorio statusas suteiktas neteisėtai, nėra žinoma. Turiu pagrindo manyti, kad tokių atvejų yra net ir LGGRTC sudarytame 2055 asmenų, dalyvavusių Holokauste, sąraše. Spėju, kad iš dalies dėl to tas sąrašas iki šiol yra nepaskelbtas. Neteisėtai suteiktų kario savanorio statusų problema yra, ji yra įsisenėjusi. Ją reikia spręsti. Galime turėti visokių nuomonių dėl Centro tyrimų padalinių pateiktų vertinimų (pavyzdys – nesenas ginčas dėl J. Noreikos), tačiau istorinius faktus jie yra nustatę ir pateikę Centro vadovybei. Kamuolys yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovybės rankose. Užteks jį mėtyti kitiems. Laikas patiems priimti nepatogius sprendimus.