Šiandien būtų sunkoka kalbėti apie diskusijas, kokia ta Lietuvos užsienio politika. Nes kaip kalbėti apie tai, ko beveik ir neliko. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro dalyvavimas vienoje ar kitoje konferencijoje apie propagandą ar žiniasklaidos diskusijose apie jos aspektus vargu ar galima vadinti šalies užsienio politikos darymu.
Nuo seno įprasta, kad savarankišką valstybę apibrėžia ne tik teritorija ar pinigai, bet ir jos vykdoma užsienio politika. Iš trijų paminėtų dedamųjų vieno jau neturime. Lietuva jau antrus metus negali vykdyti savo fiskalinės politikos ir daugelis finansinių sprendimų yra diktuojami Europos centrinio banko ir euro zonos valstybių dvasia dėl bendros finansinės ES situacijos.
Savarankiška užsienio politika, tokia politika, kurioje Lietuva bent iš dalies savarankiškai galėtų formuoti darbotvarkės klausimus, baigėsi su jos pirmininkavimu ES 2013 metų lapkrityje. Tai anaiptol ne priekaištas, bet fakto konstatavimas. Tiesa, šiek tiek savarankiškumo galėjome parodyti ir pirmininkaudami Jungtinėse Tautose.
Tačiau nuo to jau praėjo gerokai laiko. Ir jeigu šiandien nemaža dalis žmonių Lietuvoje gali pasakyti, kad pakankamai savarankišką užsienio politiką šiandien turi Lenkija, Čekija, Vengrija, Didžioji Britanija, net Skandinavijos šalys (pabėgėliu klausimu), tai paklausti apie Lietuvos užsienio politikos prioritetus ir kaip jie įgyvendinami, vargu ar galėtų ką nors rišlaus pasakyti.
Negi sakysi, kad bauginimas būtais ir nebūtais dalykais yra prioritetas? Taip, kartais mūsų užsienio politikos trubadūrai yra girdimi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje plotmėje, bet ką tai turi bendro Lietuvos interesais? Galų gale, su Lietuvos Vyriausybės programa, kurios užsienio politikos dalyje aiškiai pasakyta: „(...) Stiprinsime partnerystę su ES valstybėmis narėmis. Užsienio politiką kreipsime visų pirma į aktyvius santykius su Šiaurės Europos ir Baltijos valstybėmis, Vokietija, Lenkija, su kuriomis objektyviai mus sieja bendri politiniai ir ekonominiai interesai.
Aktyviai dalyvausime įgyvendinant Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategiją. Toliau įgyvendinsime ir plėtosime strateginę partnerystę su Prancūzija. Didelį dėmesį skirsime ryšiams su Jungtine Karalyste, įskaitant regioninį Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių ir Junginės Karalystės bendradarbiavimą. Glaudus bendradarbiavimas su šiomis valstybėmis sudaro galimybes sustiprinti mūsų įtaką ES, pasiekti mums būtinų sprendimų. (...)“.
Dabar pažiūrėkime, kaip tie programiniai siekia atrodo realybėje? Kada mūsų užsienio reikalų ministras buvos susitikęs, sakykime, kad ir su Didžiosios Britanijos premjeru ir kokius klausimus su juo aptarė? Kaip pasireiškia mūsų aktyvūs santykiai su Lenkija? Na, o strateginė partnerystė su Prancūzija? Ar čia užsienio politikoje turime ką nors daugiau negu užuojautos telegramas ir taikos maršą Paryžiaus gatvėmis?
Ar Lietuvos užsienio politikos alfa ir omega yra nuolatinis visuomenės gąsdinimas grėsme iš Rytų? Tokia savotiška mantra, nuolat kartojama ir su reikalu, ir be jo?
Na taip, sakykime, gali būti tokia negatyvi Lietuvos užsienio politikos vizija, nuolatinis varpo mušimas, kuris gali tik atbukinti visuomenę, bet šiuo atveju kaip atsvara, turėtų būti ir kita – pozityvi. Kokia ji? Ką Lietuva daro Europos Sąjungoje? Kokių santykių ji siekia su kaimynais?
Užsienio politika yra gerokai daugiau negu kasdienė reakcija į įvykius ir pasigąsdinimas ar pasidrąsinimas, nelygu kaip pažiūrėsi. Kokią Lietuvos užsienio politiką pasaulis prisimintų to atveju, jeigu mums vienu metu nebūtų tekę pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai, o kitu metu – Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai? Kaip ta užsienio politika būtų atrodžiusi jeigu ne Rytų Europos partnerystės ar karo Ukrainoje reikalai?
Tai anaiptol ne retoriniai klausimai. Nes šalies žmonėms šiandien yra svarbu, kur ir kokiu statusu valstybę mato jos politikai. Jeigu mes nusiteikę plėtoti draugiškus ryšius su Vyšegrado narėmis, ar palaikome jų išsakytą nuostatą nepritarti jokioms pabėgėlių kvotoms? Kaip vertiname Šiaurės Europos šalių sprendimus sugriežtinti imigracinę politiką pabėgėlių atžvilgiu? Jei pritariame, tai ko tylime?
Apskritai, kaip ir tarp kurių Europos bei pasaulio šalių Lietuva mato save po dešimtmečio? O po dvidešimtmečio? Ką ketiname pasakyti Jungtinei Karalystei, kuri viena iš sąlygų dėl referendumo ES nurodo savo valstybės teisę apriboti socialines išmokas naujiems emigrantams, tarp jų ir iš Lietuvos – nuoširdus ačiū, ponai, ar mes kategoriškai prieš?
Europoje šiandien vis aiškiau formuojasi du atskiri valstybių blokai: federalistinės pakraipos ir valstybių suverenumą prioritetu keliančios valstybės. Ar ne laikas pradėti diskusiją, kuriame savo vietą artimiausias metais ir su sau didesne nauda turėtų rasti Lietuva?
Kiekvienos valstybės užsienio politikos kokybę itin atspindi kaimyniški santykiai. Kokius juos turime su Baltarusija? Iš esmės jokių, išskyrus kritiką dėl Astravo atominės elektrinės statybos. Tarsi pakritikavimais ir įsipareigojimu nepirkti elektros iš naujos atominės sustabdysime jos statybą. Gal verčiau kartu su ES inicijuoti trišales derybas dėl tinkamo jos saugumo užtikrinimo? Baltarusija gali to nenorėti – sugebėkime įtikinti, kad tai būtina geros kaimynystės sąlyga.
Praėjusių metų pabaigoje atlikta Lietuvos gyventojų apklausa apie užsienio politiką parodė, kad visuomenę labiausiai domina santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, tarp kurių Lenkija dažniausiai minima tarp šalių, su kuriomis reikėtų bendradarbiauti aktyviausiai.
Už tai, bei už aktyvų bendradarbiavimą su Vokietija pasisakė po 61 procentą apklaustųjų. Dar daugiau kaip pusė respondentų, 52 procentai, paminėjo Estiją.
Gal kas nors prisimenate, kada paskutinį kartą buvo reikšmingesnis tarpvalstybinis dvišalis Lietuvos-Lenkijos pareigūnų susitikimas? Elektros jungčių jungtuko įjungimo Valdovų rūmuose gal neskaičiuokime – tai tik proginis renginys.
Ar „Rail Baltika“, naujos atominės elektrinės statybos projektai nestringa dėl to, kad mūsų užsienio politiką geriausiai atspindi būtent ta poza, kuri paminėta pavadinime? Mes turime SDG terminalą, bet netgi su kaimynais nepajėgiame susitarti dėl jo efektyvaus panaudojimo. Turime infrastruktūrą, įgalinančią pigiau pastatyti naują atominę elektrinę, bet nesugebame susitarti dėl jos statybos.
Sutarėme su Vokietija dėl šarvuočių pirkimo – jau ir viskas, pliusiukas užsienio politikoje uždėtas? O ką ketiname daryti ir kaip kalbėti, kai ta pati Vokietija, nutraukus sankcijas Rusijai, atnaujins su ja prekybinius ir visus kitus ryšius?
Tai klausimai rimtai diskusijai. Ir nesinorėtų, kad juos pakeistų primityvus viešųjų ryšių šou. Lietuvos valstybė ir jos žmonės verti daugiau. Pirmiausiai, atsakingos ir išmintingos užsienio politikos.