Ir jautėsi iš atsakymų, jog daugelis tikėjosi laisvės atėmimo bausmės Viktorui Uspaskichui. Nelabai humaniškas linkėjimas kitam žmogui, nors baudžiamojo kodekso 222 straipsnis už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų. Teisėja Violeta Rožinskaitė pasirodė labai humaniška ir skyrė baudą.

Byla truko dešimt metų. Kaltinamieji ją vilkino kaip įmanydami, o atskirais laikotarpiais gumą tempė teisės sargai. Paskaičiuota, jog metai bylos vedimo valstybei kainuoja apie 20 000 eurų. Susidarė apie 200 000 eurų. Per paskirtas baudas atgal į biudžetą negrįš net dešimtadalis.

Valstybė į minusą, o kaltinamieji į pliusą, nes išleidę milijonus, atsiperka keliais tūkstančiais. Pasirodo, Lietuvos teismui mokesčių slėpimas nėra sukčiavimas. Įdomus pranešimas verslininkams šalyje, kurios vyriausybė siekia mažinti šešėlį ekonomikoje.

Pasak teisėjos V. Rožinskaitės, „tam, kad būtų sukčiavimas, būtina esminė apgaulė“. Vadinasi, apgavo valstybę, bet tik truputį.

Tai, kad teismas turi būti nepriklausomas, dar nereiškia, kad jo sprendimus draudžiama aptarti viešai. Su ta ypatingumo nuostata savo laiku buvo įvestos pagerintos algos teisėjams, kurios, deja, teisingumo kokybės nepagerino. Su ta pačia nuostata bandoma pasiekti teismų dieviškumo statusą, kad jie būtų virš gėrio ir blogio sąvokų.
Ramūnas Bogdanas

Darbo partijos bylos apeliaciniam teismui pirmininkavusi teisėja V. Rožinskaitė visuomenei paaiškino, jog „nenustatėme tyčos“ kaltinamųjų veiksmuose. Esą jie tyčia tenorėjo padėti partijai, mokesčius nuslėpė tarsi netyčia. Cituoju: „Jo [t.y. V.Uspaskicho] tikslas buvo truputėlį kitas – nemokant mokesčių turėti pakankamai pinigų“. Čia jau ir popiežių su visais gailestingumo metais lenkianti logika. Vadinasi, jei teisiamas plėšikas, dėl piniginės užmušęs žmogų, teisėja V. Rožinskaitė mums paaiškintų, jog tikslas buvo ne užmušti, o pinigai, – tad ir teiskime už piniginę.

Kitas nuosprendžio komentatorių klausimas – ar švelnus nuosprendis nebuvo politinio susitarimo dalis? Labai abejotina dėl vienos priežasties – ponas V. Uspaskichas galėtų lengva ranka paviešinti slaptą susitarimą po to, kai juo pasinaudotų, ir taip parjotų politikon baksnodamas pirštu į sandorio siūlytoją. Žinant prezidentės nuomonę apie atskirus Darbo partijos veikėjus, labai abejotina, kad ši institucija taip rizikuotų savo reputacija. Kad juokelius prieš kameras laidantis V. Uspaskichas yra kerštingas, turėjau progos įsitikinti asmeniškai, kai jis mane buvo padavęs į teismą ir proceso metu vis dejavo, kad per mažai kompensacijos paprašė: reikėję ne dešimčių tūkstančių, o milijono reikalauti.

Darau prielaidą, jog vienas iš tos bylos epizodų galbūt galėtų paaiškinti, kodėl V. Uspaskichas dabar traukiasi iš politikos. Ši byla seniai būtų baigta, jei ne paslaptingas V. Uspaskicho išlaisvinimas vieną naktį Maskvoje, kur jį buvo sulaikiusi milicija Lietuvos prokurorų prašymu. Mane kaltino, kad išsakiau nuomonę, jog tai galėjo padaryti su Rusijos saugumo struktūromis susiję žmonės. Bet paprašytas išdėstyti savą, teisingą tos nakties įvykių versiją, V. Uspaskichas atsisakė tai padaryti. Teismas mane išteisino, o klausimas liko neatsakytas.

Galbūt yra Vakarų žvalgybų, dirbančių Maskvoje ar Vilniuje, kurios turi kažkokios papildomos, ramesniais laikais nenaudojamos informacijos, kuri gali būti paleista paaštrėjusių santykių su Rusija fone: kaip pagaliau atliktas tyrimas dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo, kaip pirmą kartą išsakyta seniai žinoma JAV valdžiai informacija apie korupcines V. Putino pajamas.

Nenorėčiau baigti liūdna gaida: tokia bylos baigtis atėmė iš V. Uspaskicho galimybę užsidėti kankinio erškėčių vainiką ir su juo vėl neršti Lietuvos politikos vandenyse, ką jis sėkmingai darė, žvangindamas antrankiais prieš kameras po slapstymosi Maskvoje. Nėra aukos, tad spektaklis baigtas. Jolanta Uspaskich tiesiai pareiškė, jog „Vikondos“ kranelis partijai užsukamas. Teks nelaimėliams ieškotis naujų teatrališkų gelbėtojų.
Ramūnas Bogdanas

Teismas dar nusprendė, jog buvo padarytas apysunkis nusikaltimas, todėl bausmės pakankamai švelnios. Taip atlaidžiai Lietuvos aukštesniojo teismo teisėjai vertina veiką, dėl kurios buvo iškraipomi demokratiniai valdžios rinkimo principai, kai rinkėjų apsisprendimą lėmė neaiškios kilmės pinigai. Toks supratimas man signalizuoja apie socialinės atsakomybės stoką tarp žmonių, vykdančių teisingumą.

Tai, kad teismas turi būti nepriklausomas, dar nereiškia, kad jo sprendimus draudžiama aptarti viešai. Su ta ypatingumo nuostata savo laiku buvo įvestos pagerintos algos teisėjams, kurios, deja, teisingumo kokybės nepagerino. Su ta pačia nuostata bandoma pasiekti teismų dieviškumo statusą, kad jie būtų virš gėrio ir blogio sąvokų.

Kritikos bei savikritikos nykimas sukuria neprieinamą bokštą, kuriame sudėliojamos abstrakčios konstrukcijos ir nuleidžiamos vykdymui į kasdienį gyvenimą. Kartais variacijos įstatymų temomis smarkiai prasilenkia su tuo, kas yra kūnas ir kraujas, bet tragiškus neatitikimus mato ne konstruktoriai iš teismų nepriklausomybės bokšto, o tie, kurių pasauliui sprendimai yra privalomi.

Šia tema puikiai parašė buvęs konstitucinio teismo pirmininkas, dabar Europos žmogaus teisių teismo teisėjas Egidijus Kūris savo atskiroje nuomonėje 2015m. byloje „Vasiliauskas prieš Lietuvą“:
"8. Teismai savo dramblio kaulo bokštuose užsiima teise. Bet ne tik. Svarbiau tai, kad jie vykdo ir žmogiškąjį teisingumą. Neabejotina, turi būti teisingumas pagal teisę. Bet ieškant teisingumo pagal teisę, reikia pažvelgti į dalyko esmę, ne kabinėtis prie smulkmenų, kad jos taptų lemiamomis, net kai jos aiškiai nėra tokios.."

Nenorėčiau baigti liūdna gaida: tokia bylos baigtis atėmė iš V. Uspaskicho galimybę užsidėti kankinio erškėčių vainiką ir su juo vėl neršti Lietuvos politikos vandenyse, ką jis sėkmingai darė, žvangindamas antrankiais prieš kameras po slapstymosi Maskvoje. Nėra aukos, tad spektaklis baigtas. Jolanta Uspaskich tiesiai pareiškė, jog „Vikondos“ kranelis partijai užsukamas. Teks nelaimėliams ieškotis naujų teatrališkų gelbėtojų.